„Per 30 sportavimo metų domėjausi įvairiais kovos menais, tačiau mane visada traukė prie imtynių. Per paskutinį dešimtmetį graplingo imtynės visame pasaulyje ypač išpopuliarėjo. Smagu, kad spėjome į traukinį ir taip pat prisidėjome prie šios šakos populiarinimo. Pradžia nebuvo lengva, tačiau mus į priekį vedė tai, kad mes nuo pirmos dienos mylėjome tai, ką darėme“, – pasakojo K. Smirnovas.
Šiuo metu Lietuvos graplingo federacija skaičiuoja jau aštuntus metus. Per juos organizacijoje spėjo pasikeisti prezidentas, kuriuo 2016 metais tapo Adrijus Kupstas. Tokį tuo metu netikėtą žingsnį lėmė K.Smirnovo pergalė Seimo rinkimuose. Tapęs Seimo nariu, kovotojas buvo išrinktas Jaunimo ir sporto reikalų komisijos nariu.
„Būdamas Seime įgijau daug patirties, pamačiau, kaip vyksta sprendimai ir kaip jie įgyvendinami“, – ketverių metų patirtį valdžioje įvertino K. Smirnovas.
2020-aisiais nusivilkęs valdininko kostiumą, jis visomis jėgomis vėl paniro į savo sukurtų organizacijų veiklą ir daro viską, kad ši sporto šaka dar labiau išpopuliarėtų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.
Šiuo metu Lietuvos graplingo federacijos narėmis yra 47 klubai. Tarptautinei federacijai priklauso 25 tarptautinės organizacijos iš visų pasaulio žemynų. Neseniai gautos dar trys naujos paraiškos tapti IGF narėmis.
„Praėjus kuriam laikui po Tarptautinės graplingo federacijos įkūrimo, mano kolega iš bušido rings japonas Kazushi Sakuraba savo šalyje įkūrė „Quintet“ organizaciją. Jos imtynių taisyklės – analogiškos lietuviškajam graplingo variantui. Vienintelis skirtumas – ten vyksta komandinės varžybos – imtynininkai kovoja penki prieš penkis. Negaliu teigti, kad kažkas nuo kažko nusižiūrėjo tas taisykles, tačiau noriu pažymėti, kaip pasaulyje yra vertinamas graplingas. Be to, graplingas yra imtynių šachmatai, nes čia laimi taktiškai geriau mąstantis sportininkas“, – sakė K. Smirnovas.
Graplingo imtynių taisyklės paprastos: kovai skiriamos penkios minutės. Jokie taškai už atliktus imtynininkų veiksmus neskaičiuojami – laimi tas, kuris priverčia varžovą pasiduoti. Jei nugalėtojas nepaaiškėja, tuomet vyksta dviejų minučių pratęsimas. Jame kovojama iki pirmo įvertinimo ar aktyvumo – kas imtyje daugiau dominuoja.
Sugrįžimas į praeitį
K. Smirnovas – vienas iš nedaugelio šalies bušido pradininkų, savo įspūdingomis kovomis privertęs bušido tėvynę Japoniją kitomis akimis pažiūrėti į Lietuvą.
2014 metų lapkritį dziudo meistras iš Šakių Vilniuje lipo į turnyro „Hero's King of Kings 2014“ ringą ir kovą su Latvijos specialiame dalinyje tarnaujančiu norvegu Ingaru Storsve baigė lygiosiomis. Tokiu būdu būdamas 38-erių K. Smirnovas baigė 20 metų trukusią sportininko karjerą.
„Baigti karjerą buvau nusprendęs dar prieš paskutinę kovą su norvegu. Lipdamas į ringą niekada nežinai, kaip kova baigsis. Šios lygiosios nuotaikos nesugadino, nors visuomet norisi geriau. Tuo metu augo stiprus jaunimas, todėl teisingai pasielgiau baigdamas sportininko karjerą. Be to, jauni mūsų kovotojai vis dažniau pasišaipydavo: mes buvome vaikai, jūs jau kovojote, mes užaugome, jūs dar kovojate. Po tokių žodžių reikėdavo suprasti, kad laikas į pensiją“, – šypsosi vieną svarbiausių gyvenimo etapų prisiminęs K. Smirnovas.
Šeima – svarbiausia
Mintis apie karjeros pabaigą sustiprino kovotojui sustiprino rūpestis ne tik savo sveikata, bet ir šeima. O ji – ne mažiau įspūdinga nei Kęstučio pasirodymai Lietuvos, Rusijos ar Japonijos ringuose: žmona Gintarė, keturios dukros – Samanta, kuriai dabar 24-eri, 21-erių Julija, devynerių Simona, septynerių Paulina – ir sūnus Jokūbas, kuriam dabar penkeri.
Nuo 2000-ųjų K. Smirnovas oficialiai tarptautiniuose turnyruose kovojo 34 kartus. Laimėjo 24 kartus, 8 kovas pralaimėjo, o dvi akistatos baigėsi lygiosiomis.
„Nuostabi karjera. Džiaugiuosi tuo, ką pasiekiau. Per 20 karjeros metų turėjau garsių pergalių, garsių pralaimėjimų, įgyta patirties, susiradau daug draugų. Pralaimėjimai pamokė nusileisti ant žemės. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę kovoti bušido ringe“, – taip savo pasirodymą kovos menų pasaulyje įvertino savo sporto klubo „Audra“ įkūrėjas K. Smirnovas.
– Kaip atsiradote bušido pasaulyje?
– Iš pradžių domėjausi džiudžitsu imtynėmis. Tuo užsiėmė vyresnieji broliai, o aš paskui juos. Dziudo mano gyvenime atsirado tuomet, kai 1997 metais įstojau į Kūno kultūros akademiją ir pasirinkau dziudo specialybę.
1999 metais buvo įkurta Lietuvos bušido federacija (LBF) ir su jos prezidentu Donatu Simanaičiu pradėjome galvoti, kaip suvesti į ringą įvairių kovos menų sportininkus. Taip prasidėjo mano bušido kovos. Juk mes pirmieji turėjome pralaužti ledus, kad Lietuva būtų pripažinta pasaulyje. Juos laužė Egidijus Valavičius, Remigijus Morkevičius ir aš. Aš Japonijoje buvau 8 kartus, Egidijus – gal tris, Remigijus – bemaž 15 sykių.
– Bet pirmoji pažintis su šia egzotiška sporto šaka, ko gero, įvyko per Baltijos televiziją stebint Lietuvoje dar nematytas bušido kovas?
– Žinoma. Kaip galima neprisiminti vieno charizmatiškiausių bušido kovotojų amerikiečio Gary Albrighto (jo ūgis – 191 cm, svoris – 160 kg – red.), japonų žvaigždės Nabuhiko Takados ir paskui išgarsėjusio Akiro Maedos.
– Į kurį norėjote lygiuotis?
– Mane vadindavo ir Lietuvos Takada, ir Lietuvos Maeda (juokiasi). Patiko Kiyoshi Tamura. Jis – mano svorio, universalus kovotojas. Visada žiūrėdavau į čempionus ir lygindavau save su jais. Neprilygstamas imtynių meistras yra Volkas Hanas. Teko nemažai laiko su juo praleisti ir treniruotis. 2000-aisiais jis buvo atvykęs vesti seminarą. Teko su juo ir imtyniauti, ir netgi ranką jam užlaužiau (juokiasi). Jis to nesitikėjo. Atsistojęs pasakė: „Meistras“.
– Jūsų karjera keliems metams buvo nutrūkusi dėl motociklo avarijos. Kaip tai įvyko?
– 2008-ųjų balandžio 27 dieną važiavau asfaltuotu keliu. Juk žinote, pavasariais, kai tvarkomi keliai, gatvės pakraščiuose būna žvyro. Ratai „pagavo“ žvyrą, motociklą sumėtė. Jo nesuvaldžiau ir ilgai skridau. Lūžo kairės kojos padikaulis, nutrūko dešinės kojos kelio priekiniai ir galiniai kryžminiai raiščiai, trūko kairiojo peties raiščiai, stipriai sumušti stuburo slanksteliai.
Po tos avarijos, galima sakyti, antrą kartą gimiau. Turėdamas tik sveiką dešinę ranką lovoje gulėjau ilgai ir nuobodžiai.
– Esate greičio mėgėjas?
– Ne. Motociklu važinėjau trejus metus. Paprasčiausiai, kai gerai pradedi valdyti motociklą, prarandamas atidumas. Atrodo, kad vairuoji profesionaliai, tačiau pakanka prarasti budrumą, ir viskas.
Kaip sakoma, motociklas suteikia tris džiaugsmus: kai nusiperki, kai lieki gyvas ir kai parduodi.
– Kokią kovą pralaimėjote apmaudžiausiai?
– 2007 metų birželį Japonijoje kovojau su Nobutatsu Suzuki. Buvau labai geros sportinės formos, puikios savijautos, bet grumdamasis parteryje prasiskėliau antakį. Teisėjai sustabdė kovą ir nebeleido man eiti į ringą. O jėgų turėjau tiek, kad, atrodė, japoną galėjau sutraiškyti (juokiasi). Galbūt teisėjai matė, kad turiu akivaizdų pranašumą, todėl ir nutraukė kovą.
– O prisimenate savo pirmąją tarptautinę kovą bušido ringe?
– 2000-ųjų spalio 24-oji, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Perpildyta salė. Ten kovojau su Rusijos atstovu Viktoru Jerochinu. Jis – pasaulio sambo čempionas, Eurazijos kovų be taisyklių čempionas – svėrė 120 kg, o aš – tik 84. Niekas su juo nenorėjo grumtis. Teko man. Aštuntąją minutę rusas užlaužė kelio sąnarį ir laimėjo. Tąkart man buvo 24-eri. Jaunas, bet patirties įgijau didelės.
Užtat tuomet Volkas Hanas pakvietė mane kovoti į Jekaterinburgą. Ten viskas buvo gerai. O paskui pamokų gavau nuo kito ruso – pasaulio bušido „Rings“ čempiono Michailo Iljuchino. Likimas – man dažniausiai tekdavo grumtis su bent 20 kg už save sunkesniais.
– Kurią savo kovą pavadintumėte didžiausia pergale?
– 2002 metų spalio 20 dieną Japonijoje dalyvavau „Pride“ organizuojamame turnyre „The Best“. Savo kovai rengiausi labai daug ir atsakingai. Ir tąkart japoną Takahiro Oba įveikiau skausmingu veiksmu per 55 sekundes. Toks buvo mano startas „Pride“ turnyruose, suteikęs gerų emocijų. Beje, tai buvo mano pirmoji viešnagė Japonijoje. Pirmas kartas visuomet labiausiai įsimena.
Neužmirštu ir „Shooto“ turnyro Japonijoje su varžybų šeimininku Masaya Inoue. Pirmame raunde turėjau tokį pranašumą, kad antrajame raunde japonas atsisakė kovoti.
– Ar buvo sportininkas, su kuriuo norėjote ringe susigrumti, bet to neįvyko?
– Atvirkščiai. Ko norėjau, tai ir įvyko. Kai lankiausi Japonijoje, elite buvo šios šalies kovotojas Kazushi Sakuraba. Mane kalbinusiems japonų žurnalistams sakiau – noriu kovoti su pačiu stipriausiu. Ir praėjus penkeriems metams ši svajonė išsipildė. Tik tiek, kad ši kova baigėsi ne taip, kaip norėjau...
– Atidžiai išnagrinėjome jūsų visas kovas ir radome tokį dėsningumą: vienais metais tris iš eilės kovas laimėjote varžovams užlaužęs ranką, po poros metų kovas anksčiau laiko baigdavote smaugimo veiksmu. Nuo ko tai priklausydavo?
– Nuo darbo, technikos. Mano stiprioji pusė – imtynės. Žinoma, daug laiko skirdavau ir smūgių technikai, bet niekada nesiruošdavau laimėti smūgiais. Mano tikslas – parversti varžovą ir imtyniaujant viską išspręsti. O ar užlaužiu ranką, ar laimiu smaugimo veiksmu, priklauso, kokioje padėtyje atsidūręs varžovas.
Žinoma, varžovus visuomet analizuoju. Tuomet pasirenku taktiką. Kai įgijau daugiau patirties, kovodamas stengdavausi iš pradžių neeikvoti jėgų ir ieškoti silpniausių varžovo vietų. Iš esmės kova prasideda tuomet, kai sportininkai sužino savo varžovą. Jau tuomet vyksta psichologinė kova, energetiškai siunčia vienas kitam mintis, abu galvoja apie būsimą kovą, analizuoja varžovą. Vadinasi, kova jau vyksta pasąmonėje.
– Jūs iš Vokietijos rinktinės futbolininko Miroslavo Klose ar jis iš jūsų „pavogė“ idėją po triumfo – įvarčio ar pergalės anksčiau laiko – atlikti salto?
– Aš lankiau cirką (juokiasi). Šeimoje esame devyni vaikai, aš – jauniausias. Visos trys mano sesės buvo cirkininkės, viena – trenerė, tad visi nuo mažens išbandėme cirko elementus. Ir iš nieko salto nevogiau (juokiasi). Tiesiog norėjau po pergalės kaip nors išreikšti geras emocijas.
– Tėtis – sportininkas, tad, reikia, manyti, kad atžalos taip pat sportui neabejingos?
– Julija užsiiminėjo dziudo, pernai tapo kūno fitneso čempione. Dabar ji mokosi Lietuvos sporto universitete. Samanta ištekėjusi, gyvena Kėdainiuose ir mane padarė seneliu – turiu anūką Emilijų. Simona, Jokūbas ir Paulina sportuoja, lanko dziudo, graplingą. Visi trys dalyvauja varžybose, turi iškovoję medalių. Jie mane labai stebina, džiaugiuosi jų imlumu. Aišku, Jokūbas dažnai kalba apie motociklą. Sakau jam – kai paaugsi ir kai mama leis – tada ir pirksime (juokiasi).
– Graplingo imtynes sulyginote su šachmatais. Pabandykite suagituoti vaikus pasirinkti būtent graplingo imtynes.
– Jei nori būti sveikas, stiprus, drąsus ir išmokti strategiškai mąstyti bei apginti save ir artimą – sportuok graplingo imtynes. Štai tokiais žodžiais viliojame vaikus į graplingą. Nes pirmiausia – imtynės yra saugi sporto šaka, nėra smūgių, nesusitrenksi rankos ar kojos. Ir svarbiausia – laimi ne stipriausias, o tas, kuris mąsto strategiškai. Galbūt abu kovojantys vaikai moka atlikti skausmingą veiksmą, bet vienas jį moka pritaikyti esamu momentu, o kitas – ne.
Graplingas išmoko, kaip pritaikyti techninius veiksmus norint nugalėti daug stipresnį už save. Kitas momentas – jei čia ateisite, labai realu, kad niekada nenorėsite išeiti. Kalbu iš savo pavyzdžio. Ketverius metus praleidau Seime, tačiau sugrįžau ten, kur jaučiuosi ir saugus, ir savo vietoje, ir laimingas.