Kas pajėgtų sustabdyti šį pasaulinį moterų bokso progresą? Pati Tarptautinė mėgėjų bokso asociacija (AIBA), kuriai ėmė tiksėti paskutinis mėnuo įgyvendinti Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) iškeltas būtinas sąlygas. Jeigu ne – bus sprendžiamas bokso pašalinimo iš olimpinės programos klausimas. Ir moterų boksas, pabuvęs dviejose olimpiadose, taip pat atsidurtų už brūkšnio. Kaip populiaru sakyti, o laukiančių už IOC durų ir besibeldžiančių į olimpines žaidynes – ilga eilė.
Visa Londono „ExCeL“ parodų centre įrengta bokso arena ir joje susirinkę 6 tūkst. bokso gerbėjų suūžė iš nepasitenkinimo, kai 2012 m. olimpiniame bokso ringe po Evaldo Petrausko ir aukšto AIBA valdininko sūnaus korėjiečio Soonchulo Hano kovos teisėjas į viršų pakėlė lietuvio varžovo ranką. Į bokso areną susirinkusiai miniai nesiliaujant paniekinamai baubti, sumišęs korėjietis, regis, net pamiršo pasidžiaugti šia pergale.
Nors šis įvykis jau beveik septynerių metų senumo, boksą tebekamuoja tos pačios bėdos. Teisėjavimas – vis dar šios sporto šakos Achilo kulnas. Po ketverių metų Rio de Žaneire bokso turnyras vėl neapsiėjo be didžiulio skandalo, kurio atomazga – po žaidynių buvo nušalinta net 60 teisėjų.
Belaukiant IOC verdikto
„Nesusitvarkote patys – padėsime mes“, – regis, taip būtų galima perfrazuoti IOC veiksmus, kurių jis ėmėsi saugodamas olimpinių žaidynių prestižą ir paliepdamas Tarptautinei mėgėjų bokso asociacijai, prieš siunčiant savo sportininkus į olimpines žaidynes, pirmiausia apsikuopti savo daržą. IOC bedė pirštu į tris problemines bokso sritis – teisėjavimą, AIBA finansų skaidrumą ir pačią naujojo AIBA prezidento uzbeko Gafuro Rachimovo personaliją.
G. Rachimovas AIBA prezidentu buvo išrinktas 2018 m. lapkričio pradžioje, o to paties mėnesio pabaigoje IOC paskelbė stabdanti pasirengimą olimpiniam bokso turnyrui.
„Kaip žinoma, praėjusį olimpinį turnyrą dėl teisėjavimo vėl kilo didžiulis skandalas. Dėl finansų skaidrumo galiu pasakyti tik tiek, kad AIBA grėsė vos ne bankrotinė situacija, bet tai buvusio ilgamečio AIBA prezidento korėjiečio Ching-kuo Wu palikimas. Na, o personalijų klausimas – čia jau politiniai aspektai“, – trumpai šiuos tris IOC ir AIBA karštuosius susidūrimo taškus pakomentavo Lietuvos bokso federacijos (LBF) prezidentas Darius Šaluga.
Paklaustas apie poziciją ir galbūt kompromisus, į kuriuos pasirengusi eiti AIBA, jeigu nori matyti boksą olimpinėse žaidynėse, LBF vadovas atsakė trumpai: „Nebyli pozicija.“
Tai reiškia, kad nacionalinės bokso federacijos neturi jokių žinių, ar dabartinis AIBA prezidentas ruošiasi trauktis, ar tai, kaip bandoma spręsti kitus du iškeltus reikalavimus, tenkina patį Tarptautinį olimpinį komitetą.
„O laiko iki IOC duoto termino šioms trims sritims susitvarkyti lieka nedaug – per kovo mėnesį sužinosime, paliks boksą olimpinėje programoje ar ne. Laukiame su dideliu nerimu. Metų metais boksas kultivuojamas kaip olimpinė sporto šaka, jei pašalintų iš žaidynių – nusivylimas būtų didžiulis. Mes netektume ir taip nedidelio finansavimo ir nueitume užmarštin“, – niūrias prognozes brėžė D. Šaluga.
Nuo 1904 m. olimpinių žaidynių programoje esančiam boksui beliktų mėgėjų lygis ir lyg atskiras pasaulis gyvuojančios profesionalų lygos. Jeigu 2020 m. Tokijo žaidynėse boksas vis dėlto bus, jis neišvengs nedidelių pokyčių, kuriems nusakyti vėl tenka grįžti prie moterų bokso.
1904-2008 m. žaidynėse vyko tik vyrų bokso kovos. Nuo trijų 2012 ir 2016 m. žaidynėse iki penkių 2020-aisiais Tokijo žaidynėse padidintos boksininkių svorio kategorijos moterų boksui suteikė dar vieną populiarumo impulsą. Kadangi olimpinė programa ir taip braška per siūles, padidinti moterims pridedamų papildomų dviejų medalių komplektų kraitį teko vyrų sąskaita. Taigi bendras medalių komplektų skaičius, kurį galima pelnyti olimpiniame bokso ringe, nepakito, išliko trylika, nors AIBA kovojo dėl penkiolikos, tik persiskirstė proporcijos – 2020 m. Tokijuje vyrai turėtų kovoti dėl aštuonių svorio kategorijų medalių (buvo dešimt), o moterys – dėl penkių.
Dėl bokso – į Klaipėdą
Kaip Lietuvoje merginos ateina į boksą? Geriausia praėjusių metų Lietuvos boksininke pripažintai vilnietei Anai Starovoitovai boksą padėjo atrasti šaltis. Su drauge bevaikščiodamos netoli Vilniaus bokso klubo „Gintarinė pirštinė“ mergaitės nutarė užsukti pasišildyti. „Ir bokse šildausi iki šiol. Niekas manęs neatvedė, pati atėjau. Mane išvaryti norėjo, bet nepavyko“, – šypsosi ilgaplaukė boksininkė, šiame klube pradėjusi treniruotis pas Ivaną Minkevičių ir Igorių Orlovą.
Pastaruosius trejus metus A. Starovoitova, jos pačios žodžiais tariant, šildosi nebe sostinės, o Klaipėdos bokso klube „Bokso visata“. Į uostamiestį ji išvyko dėl bokso – paskui čia gyvenantį trenerį Mindaugą Kulikauską. Klaipėdoje ir pati pradėjo treniruoti vaikus bei jaunimą.
Niekas kitas geriau už pačias boksininkes nežino, ar dar daug Lietuvoje manančių, kad boksas – išskirtinai vyriška sporto šaka?
„Labai daug manančių, kad jeigu moteris boksininkė, tai nuolat turi būti su mėlyne po akimi ir sulaužyta nosimi. Taip nebūna. O jeigu ir pasitaiko, yra operacijos, per kurias viską ištiesina. Bet aš taip manantiems noriu pasakyti: pažiūrėkite į mus, Lietuvos boksininkes, į visų svorio kategorijų atstoves – mes visos pačios geriausios ir gražiausios“, – atsiriboti nuo stereotipų ir apsižvalgyti linkėjo boksininkė.
Paklausta, ar jaučia moterų bokso pagyvėjimą, Ana atsakė: „Jau nuo 2012-ųjų, kai moterų boksas debiutavo olimpinėse žaidynėse, padaugėjo merginų. Aišku, Lietuvoje jų ne tiek daug, bet neabejoju, kad ateityje jų bus daugiau. Konkurencija kyla, pasaulinis, Europos lygis – labai aukštas. Tikiuosi, ir Lietuvos čempionate turėsime daug varžovių. Dabar Lietuvoje dar žemas lygis, savo svorio kategorijoje, norėdama tapti Lietuvos čempione, turiu nugalėti vieną arba dvi varžoves.“
2018 m. A. Starovoitova Europos moterų bokso čempionate užėmė devintą vietą, o Lietuvos čempionate ir tarptautiniame Vitalijaus Karpačiausko turnyre iškovojo aukso medalius. Šių metų svarbiausi jos laukiantys startai – Europos žaidynės Minske, tada Europos, pasaulio čempionatas ir atranka į olimpines žaidynes. Boksininkių atranka į žaidynes ne mažiau sudėtinga nei vyrų: olimpinius kelialapius gaus tik tos, kurios Europos čempionate užims prizines vietas. O visų kitų laukia ne vienas atrankos turnyras. Aišku, su sąlyga, kad IOC ir AIBA konfliktą išspręs bokso naudai ir šios atrankos į žaidynes apskritai vyks.
„Reikia stengtis ir dirbti. Kaip sakau, galimybių patekti į žaidynes turi visi, svarbu noras, ryžtas ir daug darbo“, – pirma laiko nuleisti rankų nesiruošia A. Starovoitova.
Prieš kiekvieną kovą ringe šiai boksininkei tenka susitvarkyti ne tik su mintimis, bet ir su plaukais, kurie šviesiaplaukei boksininkei – ligi juosmens.
Lietuvoje – ne bumas
„Moterys yra moterys“, – išgirdęs klausimą, ar yra skirtumas dirbti su vaikinais ir merginomis, šypsodamasis atsakė geriausiu praėjusių metų bokso treneriu pripažintas šilutiškis Vincas Murauskas. Tarp šio ilgamečio trenerio auklėtinių esama ir vaikinų, vyrų, ir ne viena mergina, iš kurių bene perspektyviausia – Austėja Aučiūtė.
„Jos darbščios, po keturis kartus turi pakartoti, kad jau viskas, šiandien baigiame, eikite namo“, – sakė V. Murauskas.
Kita vertus, mūsų boksininkėms sunkiau nei vyrams: nė viena iš V. Murausko treniruojamų merginų negauna jokios finansinės paskatos. O pasakodamas apie perspektyvią A. Aučiūtę prasitarė, kad tikrajam jos pajėgumui sužinoti neretai sutrukdo ypač nepalankūs burtai ir, pavyzdžiui, jau pirmai tarptautinei kovai ištraukiama Europos čempionė.
LBF prezidento D. Šalugos tvirtinimu, Lietuvoje populiarus vadinamasis „fitness“ moterų boksas, labiau orientuotas į bendrą kūno rengybą nei į tikrąjį kontaktinį boksą.
„Nepasakyčiau, kad labai stipriai merginos norėtų profesionaliai boksuotis. Neatsitiko taip, kad moterų boksą paskelbus olimpine sporto šaka mūsų merginos būtų ėmusios masiškai lėkti į bokso sales“, – sakė D. Šaluga.
Susidomėjimas boksu žvelgiant į masinį lygmenį, daug ateinančiųjų į bokso sales labiau dėl savęs pasportuoti nei dėl noro žengti į bokso ringą – šie pokyčiai LBF vadovą džiugina.
„Vadinasi, mums pavyko parodyti, koks iš tiesų yra boksas, šiek tiek sulaužyti stereotipus, kad tai ne snukiadaužis, pavyko nutolti nuo dešimtmečiais formuoto tokio bokso įvaizdžio. Tai ne vienerių metų pastangos, bet žmonės pamatė tikrą boksą, o ne tik jo įvaizdį, kurį vis pakurstydavo vienas ar kitas prisidirbęs sportininkas“, – sakė D. Šaluga.