Medikas treniruojasi, dalyvauja senjorų varžybose ir savo gimtinėje penktus metus rengia Lietuvos senjorų metikų sezono uždarymo šventę.
– Aktyviai įsijungėte į senjorų judėjimą. Ko siekiate – rekordų, pergalių ar paprasčiausiai norite bendrauti su savo kovų bendražygiais?
– Mane į senjorų judėjimą veda du šūkiai. Pirmasis: „Fiziniai pratimai pakeičia daug vaistų, bet nė vienas vaistas nepakeičia fizinių pratimų“, o antrasis: „Sveikata yra ne viskas, bet be sveikatos viskas yra niekas.“ Man nereikia medalių, reikia sveikatos. Kai sveikatos nėra, viskas yra tuštuma.
Sportas – tai sveikata, geras darbingumas, emocijos, skaidri galva. Labai dažnai per įvairias dideles tarptautines senjorų varžybas savo amžiaus grupėje varžovams pralaimiu vos keliais centimetrais. Atrodo, pergalė jau kišenėje, pirmauju iki paskutinio bandymo, bet kuris nors varžovų ima mane ir aplenkia.
Tada man kyla didžiulis noras jį nugalėti kitąmet. Šiemet Nicoje per Europos senjorų žaidynes kūjo metimo sektoriuje pelniau sidabro medalį ir tuo labai džiaugiuosi.
– Ar seniai įkėlėte koją į senjorų sportinį gyvenimą?
– Gal nuo 1977-ųjų. Įsijungti į senjorų judėjimą mane prikalbino praeityje žinomas ieties metikas Kęstutis Vislavičius. Tai jis mus visus subūrė į senjorų komandą, nemažai prisidėjo ir rutulio stūmikė Birutė Keršulienė. Nuo to laiko nepraleidžiu nė vieno pasaulio ar Europos senjorų lengvosios atletikos čempionato ar žaidynių.
Turiu iškovojęs daug sidabro, bronzos medalių. Tačiau nė karto nepavyko tapti čempionu, ta riba man tarsi užburta.
– Jaunystėje buvote gero lygio kūjo metikas, per Lietuvos čempionatus laimėdavote medalių.
– Netgi pasaulio rekordininku teko pabūti. Tiesa, labai trumpai. Tai atsitiko 1975 m. vasario 19 d. per SSRS žiemos lengvosios atletikos čempionatą Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Tada per sunkiojo kūjo (svoris – 15 kg 880 g) metimo varžybas spiginant gal 20 laipsnių šalčiui pirmuoju bandymu nusviedžiau 20 m 86 cm ir pagerinau vienam iš Amerikos atletų priklausiusį planetos rekordą – 20 m 71 cm.
Tačiau pasaulio rekordininku pabuvau vos vieną minutę. Toliau už mane keliais centimetrais įrankį nusviedė Miuncheno olimpinis čempionas Anatolijus Bondarčiukas. Po to rekordą dar gerino keli sportininkai ir aš galutinėje įskaitoje likau penktas.
Prisimenu, prieš išvažiuojant į čempionatą, tuometis Lietuvos lengvosios atletikos vyriausiasis treneris Algirdas Karpavičius sakė, kad, jeigu pateksiu į penketuką, duos specialius sportinius batelius. Gerai žinojau, kad patekti tarp penkių geriausių SSRS kūjo metikų būtų įspūdinga. Treneris žodį ištesėjo, tačiau tuos užsienietiškus sportinius batelius pardaviau, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Praėjusiais metais šventėme to mano rekordo 40-metį. Apie 1978-uosius per SSRS čempionatus sunkiojo kūjo rungtis buvo panaikinta.
– Gražių pergalių pasiekėte ir Lietuvoje.
– Taip. Gimiau ir augau Ignalinoje, treneriai norėjo, kad tapčiau slidininku. Slidinėjimo maratono distancijoje įvykdžiau kandidato į sporto meistrus normą. Tačiau geru slidininku netapau. Lankydamas dešimtą klasę, pabandžiau stumti 4 kg rutulį ir jį nustūmiau 18 m 79 cm. Buvau fiziškai stiprus kaimo vaikas. Pagrindinė ypač mane stiprinusi bazė buvo ūkio darbai: mėšlo vežimas, pievų šienavimas, arimas.
Mokykloje išgirdau, kad yra ir kūjo metimo rungtis, tik maniau, kad įrankis yra pritvirtintas prie medinio koto. Namie pasiimdavau tėvo kotą ir jį mėtydavau į bulvių lauką. Kai Vilniaus universitete pradėjau studijuoti mediciną, jau pirmame kurse mane pastebėjo daugkartinis Lietuvos kūjo metimo čempionas ir rekordininkas, o dabar Ščecino universiteto Fiziologijos katedros vedėjas akademikas Janas Jaščianinas.
Pirmame kurse jau buvau sukūręs šeimą ir augo atžala. Universitete gerai mokiausi, buvau grupės seniūnas, lankiau lengvosios atletikos pratybas, dainavau ansamblyje, buvau laikraščio „Tarybinis studentas“ redaktoriaus pavaduotojas.
Paprastą kūjį (7 kg 225 g) taip pat gerai mėčiau, gal 10 metų buvau Lietuvos čempionas, prizininkas, pagerinau šalies rekordą. Tuo metu dirbau „Dinamo“ draugijos gydytoju, turėjau labai geras sąlygas treniruotis manieže.
– Dirbdamas gydytoju „Dinamo“ draugijoje, turėjote puikią širdies, kraujagyslių aparatūrą, vykdavote stažuotis į Vokietiją. Ką pavyko pasiekti tuo metu?
– Su J. Jaščianinu prie „Dinamo“ draugijos sukūrėme mokslinę laboratoriją, trys mokslo daktarai apsigynė mokslo daktaro laipsnį, tarp jų – ir aš. Dalyvaudamas kongresuose sužinojau nemažai niuansų. Labiausiai sudomino seilių ir burnos gleivinės ląstelių tyrimas. Pradėjau gilintis šioje srityje, kas atsitinka, kai moteris vartoja anabolikus.
Sukūriau aparatūrą, kuria tyriau, ar moterys vartoja dopingą. Metodas buvo pigus ir labai greitas. Kai nustoja jį vartoti, kraujyje tų anabolikų neranda, tačiau pagal mano metodiką, kai per mikroskopą pamatydavau ląstelių branduolius, galėdavau spręsti, ar moteris yra moteris, ar krypsta į vyriškąją pusę.
Buvau įtrauktas į Maskvos dopingo kontrolės narius ir dirbau olimpinėse žaidynėse. Prisižiūrėjau visko: SSRS sportininkai dopingo kontrolei pateikdavo vos ne veršio šlapimo, o prie užsieniečių kibdavo. Nuo 1980 m. ketverius metus buvau SSRS dviračių treko rinktinės gydytojas, Krylatskojės dviračių treke praleisdavau daug laiko, koreguodavau dviratininkų pratybas, pagal savo branduolių ir ląstelių rodiklius treneriams padėdavau iš kelių stiprių dviratininkų atrinkti keturis komandinėms persekiojimo lenktynėms.
– Dar sportuodamas dirbote vaikų chirurgu, atlikdavote daug įvairiausių operacijų, vėliau – tuometėje Lukiškių kalėjimo ligoninėje, šešerius metus buvote Santariškių ligoninės direktoriaus pavaduotojas, vadovavote Nacionaliniam kraujo centrui, 2007 m. įkūrėte Žvėryno kliniką. O ką veikiate dabar?
– Esu pagrindinis sėkmingai dirbančių Saulėtekio ir Žolyno klinikų akcininkas, praėjusiais metais gavome pavyzdingiausios įmonės sertifikatą. Klinikose dirba 70 žmonių. Neapleidžiu ir sporto. Nuo 2010-ųjų geriausius Lietuvos metikus rudenį kviečiu į savo gimtinę – Ignalinos r. Juodagalvių kaimą. Ten rengiu metikų sezono uždarymo varžybas. Prie upelio įrengiau disko metimo, rutulio stūmimo sektorius. Parungtyniauti suvažiuoja iki 100 sportininkų ir jų šeimų narių, draugų. Pirmaisiais metais viską pats finansuodavau, visus dalyvius apgyvendindavau savo pastatuose, pamaitindavau. Dabar viską susivežame kartu. Po varžybų užsakau ansamblių, muziką, visi pasilinksminame.