Praėjus 12 metų po vienintelių žaidynių savo karjeroje žaidynių (nors normatyvą buvo įvykdžiusi į trejas), moteris sugrįžo į Lietuvos lengvaatlečių šeimą su tikslu padėti sportininkams realizuoti save aukšto lygio varžybose.
Įspūdį padarė Lietuvos pažanga
I.Stasiulionytė prisistato kaip sporto psichologijos koučerė (angl. coacher – ugdantysis vadovas). Pasak buvusios lengvaatletės, koučeris nuo psichologo skiriasi tuo, kad gali dalintis savo patirtimi bei gali taikyti daugiau būdų, technikų, kaip bendrauti.
„Nenoriu apsiriboti viena technika arba viena sritimi. Esu studijavusi ir dirbu su daug skirtingų psichologijos rūšių, bet mano pagrindinis darbas yra susijęs su aukštu meistriškumu. Dirbu su verslininkais, daktarais, sportininkais, padedu pasiekti jiems tikslus, kaip susitvarkyti su savimi tose sunkiose situacijose, kurias pateikia gyvenimas“, – dėstė I. Stasiulionytė.
39-erių specialistė net 15 metų praleido užsienyje – studijavo ir dirbo JAV bei Monake. Būtent pastarojoje šalyje ji rimčiau pradėjo gilintis ir į psichologijos niuansus.
„Monake studijavau tarptautinio verslo ir politikos magistrą, o mano magistrinis darbas tyrė, kaip sukurti aukšto lygio organizaciją, pritaikant sportininko ugdymą. Ten praleidau penkerius metus, kūriau savo programas ir su viena iš jų grįžau į Lietuvą“, – pasakojo olimpietė.
I.Stasiulionytė prisipažįsta, jog grįžti į gimtinę negalvojo ir neplanavo. Tačiau kaskart grįždama regėjo, kaip stipriai keičiasi Lietuva.
„Mano gyvenimo būdas buvo ieškoti kuo geresnių galimybių karjeros atžvilgiu, kažką išmokti, patirti. Dėl profesijos buvau pasiruošusi važiuoti bet kur ir vieta neturėjo reikšmės. Kiekvieną kartą grįždama į Lietuvą matydavau, kaip ji stipriai keičiasi. Tokia, kokią palikau 2000 metais ir tokia, kai grįžau 2015-aisiais, skiriasi kaip diena ir naktis. Mačiau daug galimybių, mane sužavėjo laisvė ir idėjos. Galima sakyti, kad grįžau į kitą šalį“, – šyptelėjo I. Stasiulionytė.
20 metų darbas priklausė nuo vieno metimo
I.Stasiulionytės patekimo į 2008 metų Pekino olimpines žaidynes istorija – neeilinė. Tada patekti į svarbiausią ketverių metų sporto renginį buvo galima dviem būdais: įvykdžius A (60,50 m) arba B (56,00 m) normatyvą.
Šalis galėjo deleguoti iki trijų sportininkų, turinčių A normatyvus, arba vieną su B. Lietuvoje A normatyvą buvo įvykdžiusi Indrė Jakubaitytė, tuo tarpu I.Stasiulionytė – B.
„Indrė turėjo A normatyvą ir ji buvo favoritė vykti į olimpiadą, bet mano rezultatas buvo pastovesnis. Buvo pasakyta, kad jei laimėsiu Lietuvos čempionate, turėsiu šansą važiuoti. Federacijai buvo sunku apsispręsti, kurią ietininkę vežti. Čempionate laimėjau ir įvykdžiau tą sąlygą, bet buvo sukurta dar viena sąlyga – surengta dvikova viena prieš kitą ir turėjau laimėti vėl. Indrei reikėjo laimėti prieš mane, o man ne tik laimėti, bet ir dar kartą pakartoti B normatyvą“, – prisiminė I.Stasiulionytė.
Tą dvikovą, kurioje sprendėsi, kas atstovaus Lietuvai olimpinėse žaidynėse, I.Stasiulionytė išskiria, kaip svarbiausią karjeros momentą.
„Turiu tik vieną metimą ir nuo to priklauso, ar kada nors gyvenime būsiu olimpietė. Tai, kaip ramiai jaučiausi, man buvo kulminacija sportinės patirties. Atrodė, kad turėčiau jaudintis, nes nuo vieno metimo priklausė gyvenimo svajonė, 20 metų darbas. Ruoštis dar ketverius metus nebūčiau turėjausi nei galimybių, nei energijos“, – šypsojosi I. Stasiulionytė.
Tuo tarpu Pekine tarp 54 ietininkių ji užėmė 32 vietą. Lūkesčiai buvo didesni.
„Man ta olimpiada davė labai daug patirties. Tie visi olimpiniai metai... Po traumos pirmu metimu padariau olimpinį normatyvą ir galvojau, kad sekančiais metais, olimpiniais metais, bus vien tik rekordai. Labai gerai jaučiau techniką, bet tas spaudimas, jog dabar reikia rezultato, uždėjo limitus, nes pradėjau fokusuotis ne į teisingus dalykus. Jei būtų buvęs toks žmogus, psichologas, kuris padėtų išsiaiškinti tą mintį, manau, mano dalyvavimo olimpiadoje patirtis būtų visai kitokia“, – ištarė koučerė.
Stiprus ne tas, kuris laimi, o tas, kuris atsitiesia po sunkumų
„Mūsų veiksmas priklauso nuo labai daug faktorių, bet kūnas yra valdomas minčių ir emocijų. Norėdami kažką pasiekti, mes bet kokiu atveju naudojame kažkokią psichologiją. Tam, kad kiltum į aukštesnį lygį, tą psichologiją reikia peržiūrėti, o psichologas-koučeris duoda vietą ir laiką, kur saugiai gali pasižiūrėti, kokios tavo sukurtos formos, įspūdžiai, jausmai ir ar jie tau padeda, ar sukelia problemų. Tai yra būtina siekiant vis aukštesnių tikslų“, – apie būtinybę dirbti su specialistais sako I. Stasiulionytė.
Moteris teigia, kad tai, jog pati yra lengvaatletė, jai tik palengvina darbo sąlygas.
„Dirbant su lengvaatlečiais truputį geriau suprantu aplinką, geriau galiu suprasti sportininką, ką jis patiria, kokias patirtis jis turės ir joms paruošti. Kai pati dirbdavau su psichologu, matydavau, kad jis nesupranta, ką reiškia spaudimas pasaulio čempionate, koks jis yra stiprus, kaip esi visas perstelbtas, kone savaitę negali kvėpuoti“, – pasakojo I. Stasiulionytė.
Specialistės nuomone, stiprią psichologiją gali išsiugdyti kiekvienas sportininkas. Vieną ar kitą momentą karjeroje yra turėjęs kiekvienas, nes priešingu atveju jis nebūtų pasiekęs aukšto lygio rezultatų sporte.
„Visi sportininkai gali turėti stiprią psichologiją. Bet kaip rasti pastovumą, gebėjimą vis geriau susitvarkyti po pralaimėjimų – čia reikia įdėti daug darbo. Mūsų smegenys greičiau eina į negatyvumą, nes tai yra prigimtis: mus apsaugoti, apsaugoti mūsų energiją ir paruošti ateičiai, – sakė I.Stasiulionytė. – Stipri psichologija yra ne tada, kada tu laimi, bet kaip tu atsigauni po sunkumų, kaip bendrauji su kitais žmonėmis, bendrauji su savimi. Sportas yra dalis gyvenimo, bet ne visas gyvenimas.“