Lietuvos biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė po blankaus pasirodymo Sočio olimpinėse žaidynėse užsiminė, kad pasibaigus sezonui spręs, ar tęs sportininkės karjerą. Tačiau ir dabar ji dar nežino tikslaus atsakymo, o žvelgdama atgal sako, kad prastus rezultatus greičiausiai nulėmė persitreniravimas.
„Kol kas nieko staigiai nesakysiu, nes galima spontaniškai daug ką prikalbėti. Matysime, kaip bus. Reikės apsispręsti, ką daryti toliau. Teoriškai viskas įmanoma. Bet, kita vertus, tai didžiulis žingsnis – vėl ketveri metai iki kitos olimpiados. Reikia ramiai pabaigti šį sezoną, o tada ir spręsime“, – tąkart po paskutinio starto Sočyje sakė D. Rasimovičiūtė.
Tačiau ir dabar sportininkės karjera yra sustojusi kryžkelėje. D. Rasimovičiūtė laukia atsakymo iš Lietuvos sporto organizacijų. „Viskas dar kybo ore. Aišku, jeigu sąlygos bus tokios pat kaip pernai, tęsiu karjerą. Nenoriu labai plėstis, kokios tos sąlygos, bet tai liečia ir atlyginimą, treniruotes, pasirengimą varžyboms. Visa tai mane tenkino. Lietuvoje geresnių sąlygų net nematau prasmės prašyti, nes suprantu, jog to realiai nebus“, – pasakoja trisdešimtmetė biatlonininkė.
Pastaruosius ketverius metus jai buvo mokama valstybės stipendija, o taip pat biatlonininkė gaudavo Tarptautinio olimpinio komiteto Solidarumo stipendiją. Be to, kaip olimpinės rinktinės kandidatei, D. Rasimovičiūtei buvo skiriami maistpinigiai. Bet dabar, pasibaigus olimpiniam ciklui, visi šie pinigų šaltiniai išseko.
„Kol kas nieko negalime pasakyti, nes neaiškus nei galutinis šių metų federacijos biudžetas, nei olimpinių kandidatų sąrašai. O nežinodami ateities biudžeto, negalime nieko garantuoti nei treneriams, nei sportininkams. Kai Diana gaudavo stipendijas, jos pajamos buvo pakankamai geros, kad ji atsiduotų tik sportui. Bet per tuos ketverius metus Diana nepasiekė labai aukštų rezultatų, kad valstybė toliau mokėtų stipendiją, o Solidarumo stipendija baigėsi su olimpinėmis žaidynėmis. Tad nebeliko abiejų pagrindinių jos finansavimo šaltinių“, – situaciją nušvietė Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arūnas Daugirdas.
LBF prezidentas neslepia – federacijos vadovai norėtų, kad D. Rasimovičiūtė ir toliau sportuotų, tačiau negali jai užtikrinti finansinio pagrindo po kojomis.
„Federacija neturi tiek finansinių resursų, kad galėtų sportininkui mokėti algą. Diana yra aukščiausio lygio profesionalė, už dyką tikrai nesportuos, nes tai yra juodas darbas. Tad turime įvertinti prioritetus – ar investuoti pinigus į Dianą, ar į jaunimą. Tačiau nėra jokio garanto, kad atsiras kita Rasimovičiūtė. O kai ji šalia, jaunimas turi pavyzdį ir daug greičiau tobulėja. Diana prašo tiesiog normalių darbinių santykių, tai yra atlygio už darbą. Aš ją puikiai suprantu. Pati Diana ieškojo rėmėjų, bet jie su išskėstomis rankomis nelaukia“, – sako LBF prezidentas.
Jeigu D. Rasimovičiūtė išliktų sporte iki 2018 m. olimpinių žaidynių, ji, anot A. Daugirdo, būtų pirma moteris biatloninkė, dalyvavusi penkeriose olimpinėse žaidynėse, nors tuo metu jai būtų tik 34-eri – tokio amžiaus sportininkių netrūko ir Sočyje. „Mes žinome Dianos užsispyrimą. Ji dar neparodė to, ką galėjo, parako tikrai dar turi“, – neabejoja A. Daugirdas.
Dėl galimos karjeros pabaigos D. Rasimovičiūtė kalbėjosi ir su savo vyru, Lietuvos moterų biatlono rinktinės treneriu latviu Ilmaru Briciu, tačiau viskas vis tiek atsiremia į pinigus. Biatlonininkė pripažįsta, kad sportuoti su patiriamu spaudimu nubrėžtiems rezultatams pasiekti ir dėl to negauti nieko – neapsimoka.
„Visgi metų man jau ne šešiolika. Nėra tos motyvacijos dirbti, treniruotis, visą laiką būti po spaudimu, nes vis tiek rezultatai reikalingi. Ir už tai negauti nieko, tai..“, – nutęsia D. Rasimovičiūtė.
Dianai priklauso geriausias visų laikų Nepriklausomos Lietuvos biatlonininkų pasiektas rezultatas olimpinėse žaidynėse – 18-oji vieta 2006 m. Turine per sprinto lenktynes. Tačiau pastaroji Sočio olimpiada jai nebuvo sėkminga – 15 km individualiose lenktynėse D.Rasimovičiūte užėmė 42-ą vietą iš 82 startavusių dalyvių, liko 51-a 7,5 km sprinte ir 43-ia – 10 km persekiojimo lenktynėse. Prieš žaidynes jai buvo kelta užduotis užimti nuo 10 iki 20 vietos.
Tąkart po finišo 15 km lenktynėse D.Rasimovičiūtė sunkiai sulaikė ašaras: „Labai gaila, kad olimpiada baigėsi būtent taip. Tačiau šiandien trasoje buvo labai sunku. Buvau tuščia ir be jėgų“.
Dabar žvelgdama į savo pasirodymą sportininkė kalba kiek ramiau ir pripažįsta, kad tuo metu buvo prastos sportinės formos, o tą greičiausiai lėmė persitreniravimas. „Suprantu, kad nepasisekė ir tikrai nebuvau tos sportinės formos, kokios galėjau būti. Kažkur buvo šaknys – galbūt persitempimas, galbūt per didelis norėjimas rezultato. Galbūt net per daug treniravausi, greičiausiai persitreniravau. Pradžia sezono buvo tikrai ne beviltiška, bet vėliau kažkas neišlaikė pas mane“, – prisimena sportininkė.
Paklausta, kas buvo sunkiau – pastarasis startas Sočyje ar pirmoji olimpiada 2002 m. Solt Leik Sityje, kai buvo sulaukusi vos 18-os metų, D. Rasimovičiūtė sako, kad esminis skirtumas – tada nebuvo spaudimo dėl rezultatų.
„Aš tada tik antrus metus profesionaliai sportavau ir suaugusiųjų sporte iš manęs niekas nieko nereikalavo. O dabar viskas kitaip ir aš pati suprantu, kad viskas buvo įmanoma, bet kažkur kažkas buvo ne taip“, – kalba biatlonininkė.
D. Rasimovičiūtė atmeta ir amžiaus įtaką. Vasario 25 d. 30-ąjį gimtadienį minėjusi sportininkė sako, kad būtent šie metai turėjo būti patys sėkmingiausi. Bet nei olimpinėse žaidynėse nei Pasaulio biatlono taurės varžybose (lietuvė užėmė 71-ąją vietą bendroje įskaitoje) pasiekti aukštų rezultatų nepavyko.
„Kaip tik tai turėjo būti geriausi metai, nes įdirbis didžiulis, niekada nesitreniravau šiaip sau. Galbūt net per daug to atsakingumo pas mane yra, aš labai griežtai laikausi režimo, bet kažkur sveikata neleido, ar pervargimas. Visgi komandoje turėtų būti daktaras, atsižvelgiant į tai, kad mes treniruojamės visą sezoną ir turėtų mus stebėti.
Kai aš pati suprantu, kad esu pervargusi, tai jau yra per vėlu. Tam ir yra rinktinėje daktarai, kad jie reguliuotų. O aš visada noriu padaryti daug ir gerai. Tuo metu atrodo, kad viskas gerai, bet vėliau nuovargis susikaupia. Greičiausiai tai ir lėmė rezultatus, nes prieš olimpines viską taip stipriai spaudžiau“, – kalba apsisprendimo kryžkelėje atsidūrusi D. Rasimovičiūtė.