„Kai gavau pakvietimą dalyvauti Olimpinėje dienoje, labai apsidžiaugiau“, – prisipažino 31 metų D. Stagniūnas, Sočio olimpinėse žaidynėse kartu su dabar jau Izraeliui atstovaujančia Isabella Tobias užėmęs 17-ąją vietą.
– Deividai, po Sočio olimpinių žaidynių nutrūko tavo sportinė karjera, ar buvo gaila skirtis su didžiuoju sportu?
– Žinoma, labai gaila. Mano sportinę karjerą nutraukė trauma, nuo didelio krūvio pradėjo skaudėti kone viską: nugarą, krūtinę, kaklą, kojas. Labai norėjau nuvažiuoti į savo antrąsias olimpines žiemos žaidynes ir ten daug geriau pasirodyti nei Sočyje.
Dabar Detroite, kur ir anksčiau gyvenau ir treniravausi, ugdau įvairaus amžiaus vaikus ir suaugusius. Galiu truputį pailsėti, o po metų kitų pradėsiu rimčiau treniruoti ir keliauti.
– Lietuvoje įvairiai vertinami tavo buvusios partnerės Isabellos Tobias pagraudenimai priimant Lietuvos ir Izraelio pilietybes. Kaip manai, ar tos ašaros nebuvo dirbtinės?
– Isabellai nebuvo kito pasirinkimo, nes pasaulyje didesnio meistriškumo čiuožėjus vyrus galima suskaičiuoti ant rankų. Mano buvusi partnerė tikrai nekolekcionuoja tų pasų, jai svarbiausia kad galėtų šokti.
Kai baigiau savo sportinę karjerą, Isabella labai verkė, nenorėjo, kad palikčiau ledo areną. Tačiau jau buvau apsisprendęs ir Isabella porą mėnesių ieškojo, su kuo galėtų toliau čiuožti.
Mano buvusi partnerė depresavo, nuolat man skambindavo ir prašė, kad sugrįžčiau, negalėjo patikėti, kad jau viskas baigta.
Tos ašaros tikrai nebuvo dirbtinės, ji yra labai jautri. Kai Isabellai iš pradžių buvo suteikta Lietuvos, o vėliau ir Izraelio pilietybės, ji verkė iš didelio džiaugsmo, kad galės čiuožti.
– Ar su savo buvusia partnere dabar palaikai draugiškus ryšius?
– Be abejo, su ja susitinku per mūsų treniruotes. Aš tuo metu treniruoju, o Isabella čiuožia.
Mudu esame labai geri draugai, apie ją tikrai nieko blogo negaliu pasakyti – tiktai gera.
Ji buvo mano puiki partnerė, dėl manęs yra daug ką padariusi ir man davusi. Dabartinis Isabellos partneris Ilja Tkačenka – puikus mano draugas, geras čiuožėjas, su juo irgi daug bendrauju. Beje, Isabella, prieš mums kartu pradedant čiuožti, jau pusę metų jėgas buvo bandžiusi su Tkačenka, tačiau šiai porai nelabai sekėsi, ir ji pasirinko mane. Jeigu ne trauma, su Isabella tikrai būčiau čiuožęs toliau.
– Ar tavo grupėje dabar treniruojasi ir lietuvių?
– Taip, turiu keletą jaunų, artistiškų čiuožėjų. Netgi noriu sudaryti vieną šokėjų porą. Kai atvažiavau atostogų, tikėjausi, kad Kauno ledo arenoje dar bus ledas, galvojau padėti Deividui ir Deimantei Kizaloms, kitiems, tačiau ledas jau ištirpintas.
– Ką toliau veiksi per savo atostogas?
– Daugiausiai laiką leidžiu Vilniuje, susitikinėju su savo draugais, tvarkausi dantis. Kaune aplankiau savo močiutę, mamos kapą.
Lietuva – maža, todėl stengiuosi daug kur pabuvoti. Lietuvoje po Sočio olimpinų žaidynių daugiau nebuvau, tai man dabar viskas įdomu.
– Ką gali pasakyti apie Lietuvos čiuožėjus?
– Gerai, kad Lietuvos čiuožimas turi tokią entuziastę kaip mano trenerę Liliją Vanagienę. Sunku ir patikėti, kiek ji turi jėgų, ryžto ir entuziazmo, kaip ji rūpinasi čiuožėjais ir sporto baze. Aš jai visą gyvenimą būsiu dėkingas, kiek ji man daug padėjo. Trenerė sporte man – kaip antroji mama.
Man tie porą metų prabėgo labai greitai, galvojau su kuo susieti savo tolesnį gyvenimą, neturėjau netgi laiko gilintis į Lietuvos čiuožėjus.
Girdėjau, kad auga labai talentingas jaunimas. Dabar jau pradedu galvoti, kuo aš jiems galėčiau būti naudingas.
Gal visiems reikėtų susirinkti į bendrą treniruočių stovyklą ar dar ką nors daryti.
– Ar savo gyvenimą ir ateityje galvoji sieti su Amerika?
– Amerikoje aš jau gyvenu gal 15 metų, pusę savo gyvenimo, turiu gan gerą darbą. Jau septintus metus gyvenu su savo drauge, praėjusių metų sidabro ir šių metų pasaulio čempionatų bronzos medalių laimėtoja Madison Chock.