Antrą kartą planetos pirmenybėse, kuriose kovojama nesusiskirsčius į svorio kategorijas, dalyvavęs E. Gužauskas gerokai kilstelėjo savo rezultato kartelę, tačiau finišo tikėjosi kitokio.
24-erių sportininkas iš Naujosios Akmenės prieš ketverius metus debiutuodamas Japonijos sostinėje pralaimėjo antrą savo kovą, o šįsyk aplenkė daugiau nei du šimtus konkurentų ir galutinėje rikiuotėje užėmė šeštą vietą.
Pakeliui į ketvirtfinalį Vladimiro Silvaško auklėtinis įveikė keturis varžovus: armėną Kareną Antonianą, lenką Tomaszą Bodziochą, vengrą Mate Davidą ir japoną Kazuya Yamamoto.
Kovoje dėl vietos stipriausių ketverte laukė rimčiausias išbandymas – antrą reitingą prieš turnyrą turėjęs dabartinis Europos čempionas ir daugkartinis prizininkas iš Lenkijos Maciejus Mazuras.
Dviejų sunkiasvorių, sveriančių beveik po šimtą kilogramų, kaktomuša žadėjo ilgas ir nenuspėjamas grumtynes, bet nieko panašaus žiūrovai neišvydo.
Dar pagrindinio laiko metu ketveriais metais vyresnis lenkas užklupo lietuvį žaibiška kontrataka kumščiu į kepenis, atnešusia jam „ippon“ – pergalę nokautu.
„Džiugu, kad pavyko patekti į geriausių aštuonetą, toks ir buvo minimalus tikslas. Bet kartu gaila, nes norėjosi daugiau, bent jau pusfinalio. Nepasisekė, praleidau labai netikėtą smūgį“, – atgavęs kvapą DELFI komentavo E. Gužauskas.
Nokautų jam anksčiau teko patirti tik karjeros suaugusiųjų sporte pradžioje – pačiame pirmame savo Lietuvos čempionate, kai triuškinanču smūgiu „pavaišino“ viena vyresnės kartos pažibų Mindaugas Pavilionis, ir varžybose Lenkijoje, kai pilvo presą „pramušė“ tas pats M. Mazuras.
Ir antrąją čempionato Tokijuje dieną, kuomet liko kautis 32 geriausi atletai, tai buvo vienintelis nokautas.
„Aš smūgiavau koja ir tai darydamas truputį atidengiau vieną pusę. Žinojau, kaip M. Mazuras muša, kad paprastai taiko būtent ten. Jeigu tą akimirką nebūčiau pats smūgiavęs, tikrai būčiau apsigynęs. Jam pasisekė – sunku taip nuskaityti situaciją, kad per sekundės dalį ją įvertintumei ir reaguotumei. Faktas, kad M. Mazuras yra aukščiausio lygio kovotojas, bet tai buvo tiesiog atsitiktinumas“, – apgailestavo lietuvis, turnyro starte pats nokautavęs K. Antonianą.
Nepaisant liūdnos atomazgos, 2016 metų Europos pirmenybių be svorio kategorijų nugalėtojas pasirodė geriausiai iš dešimties Lietuvos vyrų komandos narių. Primename, kad moterų varžybose sidabrą pelnė Inga Mikštaitė.
Jei spės išsigydyti žaizdas, E. Gužauskas šiemet dar ketina startuoti gruodžio 7-8 dienomis KWU organizacijos rengiamame pasaulio čempionate Nursultane (Kazachstanas).
O interviu DELFI kovotojas papasakojo, kaip jį motyvavo prieš turnyro startą spaudoje perskaitytos varžovo mintys, ką mano apie neutralios publikos nušvilptus teisėjus ir kaip skaudžiai per treniruotes muša naujas Lietuvos kiokušin karatė perliukas – „kūjarankis“ Paulius Žimantas.
– M. Mazuras prieš čempionatą turėjo antrą reitingą ir jį pateisino, tapdamas vicečempionu. Jis – tikrai geriausias šiuo metu Europos kovotojas? – DELFI paklausė E. Gužausko
– Sakyčiau, dabar – jo karjeros žydėjimas. Jis yra tokio amžiaus, kai paprastai pasiekiami aukščiausi rezultatai. Tikiuosi, po ketverių metų ir aš nebūsiu išimtis (juokiasi – DELFI). Faktas, kad M. Mazuro pajėgumas nuosekliai kilo jau kurį laiką. Kad ir prieš Valerijų Dimitrovą jis anksčiau visada pralaimėdavo, o šįkart pusfinalyje jį įveikė. Geras kovotojas.
– Tikitės, kad po ketverių metų ir pats pasieksite savo, kaip kovotojo, brandą?
– Pasakyti – viena, padaryti – kita. Ketveri metai – nemažas laikotarpis, daug visko gali nutikti, ir gyvenimas ne vien iš kiokušin karatė susideda. Norėčiau tapti prizininku, bet niekas dabar nepasakytų, ar pavyks bent jau sudalyvauti.
– M. Mazuras yra pirmasis europietis, nugalėjęs gyvą kiokušin karatė legendą iš Bulgarijos V. Dimitrovą. Faktas, kad nusileidote tokiam pajėgiam varžovui, paguodžia?
– Ne. Ketvirtfinaliuose visi kovotojai buvo geri, kad ir kuriam būčiau pralaimėjęs, jis tikrai būtų vertas pagarbos. Ar pasaulio čempionui, ar vicečempionui pralaimiu – tai neguodžia. O pirmiausia liūdna dėl to, kaip pralaimėjau. Negalėjau parodyti normalios kovos, nors planas, taktika jai buvo paruošta, manau, būtų ir pasiteisinusi, jei ne tas smūgis. Nieko, bus kitų kovų ateityje.
– Kuria kova esate labiausiai patenkintas?
– Pergale prieš K. Yamamoto aštuntfinalyje, vienareikšmiškai. Apskritai sakyčiau, kad visas čempionatas man buvo geras, taip pat pasiruošimas jam. Ir mano mokytojas V. Silvaško sakė, kad ant tatamio buvau atsipalaidavęs – tai man asmeniškai padaryti yra sunkiausia. Tarkime, K. Yamamoto turi gerą kojų smūgių techniką, dažnai nokautuoja savo varžovus smūgiais į galvą. Kovojant su tokiu priešininku atsipalaiduoti sunku, jaučiama didelė įtampa, bet man pavyko neprarasti laisvumo.
– Kokių siurprizų išvydote čempionate?
– Visiškai nesitikėjau, kad šešioliktfinalyje susitiksiu su vengru, o ne pastarojo nugalėtu japonu Shota Yamaguchi. Manau, visus tai turėjo nustebinti. Vienas iš mano motyvatorių buvo interviu su K. Yamamoto oficialiame turnyro žurnale, kuriame jis iš anksto kalbėjo apie susitikimą su Sh. Yamaguchi, tarsi pastarojo kelyje nebūtų manęs ir kitų kovotojų. Mintyse pagalvojau: gerai, dar pažiūrėsime, su kuo tu ten susitiksi ir kuo visa tai baigsis. Stengiausi save tuo motyvuoti, kad japonai labiau skaitytųsi su europiečiais. Manau, kitą kartą K. Yamamoto jau kalbės apie revanšą prieš mane (šypsosi – DELFI).
– Jūsų minėtame žurnale ne vienas čempionato favoritas išskyrė 19-metį Europos vicečempioną P. Žimantą kaip galimą varžybų „tamsųjį arkliuką“. Šįkart jis tenkinosi aštuntfinaliu, ko Pauliui dar reikėtų išmokti suaugusiųjų karatė?
– Išmokti galbūt nieko nebereikia – jis viską moka, viską padaro, ką įrodė ir Europos čempionate. Paulius jau įvaldęs suaugusiųjų techniką, jo rankų smūgiai, sakyčiau, stipriausi Europoje, o gal ir pasaulyje. Žinau, ką sakau, nes pačiam tenka juos „sugerti“, kai kartu treniruojamės man parvažiavus į Naująją Akmenę.
Tiesiog kiekvienam reikia pereiti per tam tikrus dalykus, kad sutvirtėtų psichologija, išmoktumei kentėti, kai skauda, atsakyti, kai muša. Be patirties daugiau niekas čia nepadės. O trūkti Pauliui nieko netrūksta, jei tik toliau dirbs stengsis, po ketverių metų mažų mažiausiai bus geriausių aštuonete. Nes savo fiziniais parametrais jis yra visiškai unikalus.
– P. Žimantą ugdo jūsų treneris V. Silvaško. Kokių patarimų duodate jaunesniam kolegai?
– Mūsų Naujosios Akmenės mokykloje įprasta, kad reikia išklausyti visas pastabas, jei jas išsako vyresnis sportininkas. Priimti ar nepriimti jas – jau tavo reikalas. Pastabų jam pasakau, jei matau ką nors blogo, tokia mano pareiga, bet ar į jas atsižvelgia – jis pats atsakytų. Bet geriausiai mato mūsų treneris V. Silvaško, nes jis kasdien sportuoja su Pauliumi, pats su juo kovoja. Abejoju, ar Lietuvoje dar yra trenerių, kurie patys yra sparingo partneriai savo auklėtiniams. Visada lengviau žiūrėti iš šono, bet tokiu kampu ne viską pamatai – nejauti, kur ir koks smūgis praeina, kaip lengviau gintis ir taip toliau.
Be to, mūsų su Pauliumi technika gana smarkiai skiriasi. Aš esu plastiškesnis, ištvermingesnis, dažniau naudoju kojas, bet neturiu tokio raumenyno, jėgos, mano rankų smūgiai silpnesni.
– Varžybas tęsiantys kovotojai paprastai nemato, kaip vyksta kitos dvikovos, bet publikos švilpimą sekmadienį turėjote girdėti ir rūbinėje – taip neutralūs čempionato svečiai reagavo į keletą abejotinų teisėjų sprendimų pergalę skirti šeimininkų atstovams. Kokią nuomonę susidarėte apie teisėjavimą šiemet?
– Taip, švilpimą girdėjau. Bet ne visada jis būna pagrįsta. Dažnai būna, kad japonas iš tiesų turi persvarą, tik ji – nežymi, atrodo, galima būtų skirti ir pratęsimą. Bet čia susiveda daug faktorių: varžovui padaryta žala, smūgių skaičius, kiekis, net veido išraiška. Jei po kovos nesugebėsi pastovėti tiesiai, faktas, kad teisėjui atrodysi blogiau už priešininką. Yra atvejų, kai švilpimas būna pagrįstas, bet tikrai ne visada.