Nerealizuoti lūkesčiai
Dveji metai kalėjimo bausmės vykdymą atidedant – tokio nuosprendžio susilaukė 70-metis LGČA vadovas.
Greitojo čiuožimo trumpuoju taku pradininkas Lietuvoje taip pat įpareigotas atlyginti Vilniaus savivaldybei 18 tūkst. eurų dydžio turtinę žalą.
Praėjusį sausį Vilniaus miesto apylinkės teismo užverstos bylos ištakos siekia 2012 metus, kuomet iki tol šalyje beveik nežinoma žiemos sporto šaka ėmė lįsti į dienos šviesą.
Greitasis čiuožimas trumpuoju taku populiarus Azijoje, ypač Pietų Korėjoje ir Kinijoje. Lietuvą su dinamiškomis lenktynėmis ant ledo supažindino A. Sereikaitė, tapusi pirmąja šios sporto šakos olimpiete.
2014 metų Sočio žaidynėse ji užėmė 16-ą vietą 1500 m rungtyje. Nuo nepriklausomybės atkūrimo geresnių rezultatų žiemos olimpiadose pasiekė tik šokių ant ledo pora Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas (5-a vieta 2002 metais), slidininkė Vida Vencienė (11-a vieta 1994 metais) bei biatlonininkas Tomas Kaukėnas (13-a vieta 2018 metais).
Vis dėlto visų lūkesčių pernai su didžiuoju sportu atsisveikinusi čiuožėja neišpildė – didžiausiems optimistams 24-erių vilnietės rezultatai jaunimo varžybose netgi žiebė viltį apie pirmąjį šalies istorijoje žiemos olimpinį medalį.
Bet lietuviška ledo karaliene A. Sereikaitė netapo, o greitojo čiuožimo trumpuoju taku blykstelėjimą šalyje temdo ne tik į paviršių išplaukę vidiniai nesutarimai, bet ir baudžiamosios bylos šešėlis.
Šmėklų pirmenybės
Prokurorai čiuožimu susidomėjo sulaukę Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) kreipimosi.
A. Vilčinską įklampino Lietuvos čempionatas, 2012 metų kovą įvykęs tik „popieriuje“.
A. Sereikaitė tuomet savo bendraamžę Laurą Kurilaitę aplenkė nebent LGČA prezidento vaizduotėje: pastarasis teisme prisipažino suklastojęs pirmenybių protokolą.
Iš tiesų tądien sostinės „Akropolyje“ čiuožė darželinukai, dalyvavę „Žalgirio“ taurės varžybose.
Nei L. Kurilaitė, nei šalies čempionu tarp vyrų paskelbtas Paulius Glušinas ant ledo nepasirodė, o A. Sereikaitė viso labo nučiuožė kelis ratus, pademonstravusi vaikams, kaip tai daro profesionalai.
Teisme L. Kurilaitė ir P. Glušinas liudijo nieko nežinoję apie „čempionatą“ ir tuo metu apskritai jau nebesportavę.
Bet pagal suklastotą protokolą abiem A. Vilčinsko auklėtiniams buvo suteikta nacionalinė kvalifikacinė kategorija. Vėliau Vilniaus olimpiniame sporto centre (VOSC) – biudžetinėje miesto atletų ugdymo įstaigoje – iš trijų čiuožėjų suformuota didelio meistriškumo sportininkų grupė, kurios treneriu tapo pats LGČA vadovas.
Įsidarbinęs VOSC, A. Vilčinskas gaudavo maždaug 800 eurų atlyginimą. Iš viso per 2012-2014 metus jam pervesta 18,2 tūkst. eurų.
Teisinosi gudravęs ne savo naudai
Teismui A. Vilčinskas teigė, jog dokumentą suklastojo savo auklėtinių labui.
Artėjant 2014 metų Sočio žaidynėms, vienintelė A. Sereikaitė buvo įtraukta į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) sudarytus kandidatų sąrašus ir užsitikrino pasirengimo finansavimą.
Nors LGČA prezidentas teisinosi tenorėjęs išlaikyti L. Kurilaitę ir P. Glušiną sporte, jam nepavyko. Tiesa, P. Glušinas 2013 metais bandė sugrįžti ant ledo, bet po kelių mėnesių treniruočių tokios minties atsisakė.
A. Vilčinsko paaiškinimais nepatikėjęs teismas konstatavo, jog VOSC suburta čiuožėjų grupė buvo fiktyvi. Mat ir A. Sereikaitė nuo 2010 metų daugiausiai treniruodavosi Čekijoje, o gimtinėje sportuodavo tik grįžusi šiltuoju metų laiku.
Teisėja Ugnė Gailiūnienė įvertino, jog dokumentus A. Vilčinskas suklastojo siekdamas asmeninės naudos ir pasinaudojo jais apgaule gaudamas algą iš VOSC.
Realios laisvės atėmimo bausmės greitojo čiuožimo patriarchas išvengė, nes anksčiau nebuvo teistas, yra garbaus amžiaus, dirbantis, ne kartą apdovanotas už nuopelnus sportui. Bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, tačiau per šį laiką A. Vilčinskas privalės grąžinti gautą atlyginimą savivaldybei.
Girnapusė po kaklu visai sporto šakai
Nepalankų nuosprendį LGČA vadovas apskundė Vilniaus apygardos teismui, bet nieko nepešė – balandį jo apeliacija buvo atmesta.
Kadangi buvo nuteistas dėl veikos, kuri prilyginama sunkiam nusikaltimui, prezidentui įsigaliojęs teistumas gramzdina visą sporto šaką. Pagal naujus teisės aktus, LGČA ateityje nebegalės pretenduoti nei į valstybės finansavimą, skiriamą didelio meistriškumo programoms, nei į Sporto rėmimo fondo lėšas.
Šiemet prie strateginių sporto šakų priskiriamam greitajam čiuožimui Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) atseikėjo 27 tūkst. eurų, o Sporto rėmimo fondui LGČA yra pateikusi dvi paraiškas, kurių bendra vertė – beveik 60 tūkst. eurų.
Metinis LGČA biudžetas pernai sudarė apie 130 tūkst. eurų.
Nepaisant gresiančių rimtų finansinių nuostolių, A. Vilčinskas DELFI teigė neketinantis trauktis iš pareigų.
„Jeigu būtų ką pastatyti vietoje manęs, jeigu kažkas bent truputį pažinotų šitą sportą, galėčiau apie tai pagalvoti. Ir pats jau norėčiau pailsėti, ne taip paprasta čia dirbti. Pasitraukčiau, tik bet kam perduoti darbų nesinori, tegu suranda tinkamą žmogų.
Neduos valstybė pinigų, tai neduos – mes prie to pripratę. Bet teismai dar nebaigti“, – sakė čiuožimo pionierius.
Su advokatais jis parengė kasacinį skundą ir tikina nepripažinsiantis pralaimėjimo net tuo atveju, jei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliks galioti žemesnių instancijų sprendimus.
Įžiūri nematomus pirštus
„Jeigu atmes ir kasacinį skundą, atiduosiu šitą reikalą Generalinei prokuratūrai ir Specialiųjų tyrimų tarnybai. Čia yra sukurpta byla. Dėl tokio dalyko šešerius metus tampo... Nepaliksiu šito. Dirbau be pinigų ir lieku kaltas, kad pasiekiau aukščiausių rezultatų“, – kalbėdamas su DELFI, širdo A. Vilčinskas.
Ilgametis funkcionierius ir treneris dėl savo rūpesčių ir nenusisekusios A. Sereikaitės karjeros atomazgos kaltina šalies sporto vadovus.
„Išsigando, kad Agnė iškovos Lietuvai medalį olimpiadoje. Įsivaizduokite, kokia jiems būtų gėda, jog valstybės išlaikomi sportininkai nieko neparveža, o nieko negaunantys čiuožėjai lipa ant pakylos. Kaip reikėtų pasiteisinti?“ – retoriškai klausė LGČA prezidentas.
Nedidelėje lietuviškoje greitojo čiuožimo virtuvėje jis kartu su savo artimaisiais šeimininkauja nuo praėjusio amžiaus pabaigos.
Be paties A. Vilčinsko, čiuožėjus treniruoja jo žmona Marytė Vilčinskienė ir dukra Virginija Ogulevičienė. Pastaroji taip pat eina LGČA generalinės sekretorės pareigas.
Prieš dešimtmetį Vilčinskai sostinėje įkūrė savo čiuožimo klubą „Edelveisas“.
Anot A. Vilčinsko, vystyti naują sporto šaką teko „nuo nulio“, ir apčiuopiamos finansinės pagalbos LGČA iš pradžių sulaukdavo tik iš Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU).
Ledlaužiu tapo A. Sereikaitės talentas.
Įvairiose žemyno jaunių varžybose tempą kelerius metus diktavusi lietuvė 2012 metais parodė, kad yra grėsminga varžovė ir bendraamžėms iš Azijos – pasaulio jaunių čempionate ji laimėjo sidabrą 500 m nuotolyje.
Po dvejų metų debiutavusi Sočio olimpinėse žaidynėse čiuožėja užfiksavo geriausią rezultatą tarp tautiečių ir uždarymo ceremonijoje nešė trispalvę, o 2015 metais pelnė bronzą Europos čempionate (1000 m distancijoje).
Pastarasis pasiekimas leido greitajam čiuožimui trumpuoju taku Lietuvoje patekti tarp strateginių sporto šakų ir taip užsitikrinti didesnį valstybės finansavimą.
A. Vilčinsko manymu, naudos A. Sereikaitė galėjo atnešti žymiai daugiau, jei savo trigrašio nebūtų įterpę LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir buvęs KKSD generalinis direktorius Klemensas Rimšelis.
Per Sočio žaidynes viešai pratrūkęs žodžių karas tarp tuomečio čiuožėjos trenerio iš Čekijos Jarmilo Hruzos ir LGČA tebuvo ledkalnio viršūnė, po kuria slypėjo gilūs nesutarimai ir abipusės nuoskaudos.
Nutrūko nuo pavadžio
Tarptautinėje greitojo čiuožimo arenoje iki tol negirdėtą Lietuvos vardą pagarsinusiai A. Sereikaitei pačiai gimtinėje išsitekti darėsi vis labiau problematiška.
Pirmai ir vienintelei tokio lygio čiuožėjai šalyje trūko ir treniruočių infrastruktūros, ir partnerių, ir specialistų.
2010 metais LGČA išsiuntė A. Sereikaitę į Čekiją, bet vėliau tokio sprendimo pasigailėjo.
Su Čekijos federacija sudarytoje sutartyje buvo numatyta, kad lietuvę treniruos pastarosios generalinis sekretorius Jindrichas Parikas, tačiau šis naują auklėtinę perleido mažai pasižymėjusiam J. Hruzai. Pasak A. Vilčinsko, nevykdomos buvo ir kitos sutarties sąlygos, todėl Benatkų prie Jizeros miestelyje įsikūrusios būsimos olimpietės pasirengimas nebuvo kokybiškas.
Trintis tarp LGČA ir sportininkės kilo 2013-aisiais, kai pastaroji nepanoro išvykti treniruotis į kitą šalį.
A. Vilčinskas teigė tuomet primygtinai siūlęs A. Sereikaitei prisidėti prie Vengrijos arba Nyderlandų rinktinių, bet čiuožėja nenusileido ir rado užtarėjų.
„Ten būtų reikėję daug ir sunkiai dirbti, o Agnė pabijojo darbo. Ji atsisakė ir nuvažiavo pas D. Gudzinevičiūtę. Tuomet prasidėjo spaudimas, įspėjimai, kad reikės grąžinti Agnei mokėtą stipendiją (Tarptautinis olimpinis komitetas A. Sereikaitei buvo skyręs olimpinio solidarumo stipendiją – DELFI).
Agnė turėjo visas galimybes Sočio ir Pjongčango olimpinėse žaidynėse kovoti dėl medalių. Tą tarptautinėje arenoje matė visi, tačiau mūsų vadovai, kad ir kaip keista, turėjo kitokių planų. Be asociacijos žinios pasikvietę Agnę, K. Rimšelis ir D. Gudzinevičiūtė pradėjo vesti kažkokias derybas, kalbėjo, kad Agnė suaugusi, ką nori, tą ir daro. Paskui pasipylė visoks šmeižtas, jog mes su Agne kažkaip negerai elgiamės.
Mes buvome iškėlę ultimatumą, kad Agnei nesutikus su mūsų reikalavimu, atsisakysime jos paslaugų. Galėjome ją sustabdyti, nes be asociacijos pritarimo ji nebūtų patekusi į jokias tarptautines varžybas. Bet mačiau, kad ne Agnė čia kalta, o kalti vadovai“, – guodėsi A. Vilčinskas.
Įžvelgia sabotažą
Situacija kartojosi po Sočio žaidynių. A. Sereikaitė iš pradžių sportavo Vokietijoje, o 2016-aisiais savarankiškai persikėlė į Latviją, nepaisydama LGČA atkalbinėjimų.
A. Vilčinsko manymu, į sportininkės pusę stoję KKSD ir LTOK turėtų prisiimti atsakomybę dėl nepavykusio čiuožėjos bandymo patekti į praėjusių metų Pjongčango olimpines žaidynes, po kurio ant ledo A. Sereikaitė daugiau nebegrįžo.
„Agnė buvo visiškai nepasiruošusi, neturėjo jokių šansų patekti į olimpiadą. Bet ji tik besąlygiškai darė tai, ką liepdavo vadovai, nes iš jų gaudavo stipendiją ir pinigus pasirengimui.
Dešimt metų aš Agnę naktimis vežiodavau po visas varžybas, be jokio atlyginimo. Dešimt metų mūsų niekas nežinojo, niekam nerūpėjome, o paskui staiga ėmė vadovauti.
Juk yra įstatymai, kurie draudžia kištis į asociacijos veiklą. Bet buvo mestos jėgos, kad tik Agnė neiškovotų medalio“, – dėstė LGČA prezidentas.
Ką jis turi omenyje sakydamas, neva A. Sereikaitės sėkmė buvo nepageidaujama?
„Žinau, kad prieš Sočio olimpiadą buvo labai didelis sujudimas – visi bijojo, kad Agnė atveš medalį. Tuomet visuomenei kiltų klausimų, kodėl neremiama sporto šaka turi apdovanojimą, o finansuojamos nelaimi nieko. Kitokio paaiškinimo neturiu. Prieš mane, mano šeimą ir asociaciją prasidėjo puolimas. Labai gaila, kad dėl jo neišnaudojome šito šanso“, – kalbėjo A. Vilčinskas.
Gilintis nebenori
DELFI teiravosi A. Sereikaitės nuomonės apie jos karjeros ant ledo peripetijas, bet buvusi čiuožėja grįžti prie sportinių temų teigė nebematanti prasmės.
„Su ponu Antanu nekontaktuoju, ir nelabai įdomu, ką jis pasakoja“, – gilintis nenorėjo olimpietė.
Tuo metu D. Gudzinevičiūtė, paprašyta pakomentuoti LGČA vadovo pretenzijas, sutiko atsakyti į klausimus tik raštu.
„Su A. Sereikaite mes, kaip ir visa šalies sporto bendruomenė, siejome daug vilčių. Ji – viena geriausių visų laikų savo sporto šakos atstovių ir tikra profesionalė. Agnės karjeros metu LTOK dėjo visas pastangas, kad jos rezultatai olimpinėse žaidynėse būtų kuo aukščiausi, o pasiruošimas joms – kuo profesionalesnis.
Tad tegalime tik apgailestauti dėl tokių A. Vilčinsko teiginių, kurie tikrai nėra profesionalūs sportininkės atžvilgiu bei klaidina sporto bendruomenę, jei jie yra tikri“, – rašoma LTOK pateiktame atsakyme.
Pasitraukus A. Sereikaitei, greitojo čiuožimo trumpuoju taku lyderio vaidmenį iš jos trumpam buvo perėmęs Salvijus Ramanauskas, 2017 metais iškovojęs auksą Europos jaunimo olimpiniame festivalyje.
Tačiau 18-metis vilnietis dėl mokslų praleido visą praėjusį sezoną, ir tolesni jo planai LGČA nėra žinomi.
O naujų talentų paieškoms pasitelktas specialistas iš Ukrainos Aleksandras Myklucha, kuris treniruoja į Elektrėnų ledo rūmus persikrausčiusią jaunųjų čiuožėjų grupę.
Įtaria buvęs apnuodytas
„Sukurpta“ baudžiamoji byla – ne vienintelė sąmokslo teorija, kurią patikrinti A. Vilčinskas žada prašyti teisėsaugos.
Prieš ketverius metus dėl ūmiai pablogėjusios sveikatos reanimacijoje atsidūręs LGČA vadovas teigia turintis įtarimų, jog buvo apnuodytas.
„Svarbiausia, kad gydytojai negali nustatyti, kuo. Kas tai man padarė, nežinau. O buvo labai blogai, gyvybę man išgelbėjo Santariškių personalas. Manau, kad teisėsauga turi aiškintis, ar tai nebuvo pasikėsinimas.
Nenorėčiau dabar toliau gilintis, kai bus paruošta visa medžiaga, bus galima sugrįžti prie šitos temos. Bet jei pasitvirtins, kad į mane buvo pasikėsinta, kas garantuos, kad taip vėl neatsitiks? Negaliu būti ramus dėl savo ir šeimos saugumo. Juk kai paukštis vejasi musę, gena ją tol, kol praryja“, – nuogąstavo pašnekovas.
Savo kasaciniame skunde jis tvirtina, jog žemesnės instancijos teismai netinkamai ir selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, išvadas grindė pirmenybę teikdami kaltintojo pozicijai, neteisingai aiškino sportininkų rengimo bei trenerių darbo finansavimą reglamentuojančius teisės aktus.
A. Vilčinskas remiasi jį įdarbinusio VOSC nuostatais, kuriuose nebuvo nustatyti konkretūs reikalavimai greitojo čiuožimo trumpuoju taku sportininkų grupių formavimui. Nuteistojo nuomone, dirbti VOSC jis galėjęs ir treniruodamas vienintelę A. Sereikaitę, o tai esą pagrindžia poziciją, kad Lietuvos čempionato protokolą jis suklastojęs nesiekdamas naudos sau pačiam.
Įdomu, jog tai ne vienintelis atvejis Lietuvoje, kai teisėsaugai teko tirti įtarimus dėl rezultatų klastojimo.
2016 metais du Panevėžio dviračių sporto specialistai – teisėja Dalia Sagaitienė ir treneris Aleksandras Mitunevičius – pasirašė realiai neįvykusio atvirojo miesto dviračių treko čempionato protokolą.
Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. Mitunevičius aiškino taip pasielgęs, nes norėjo padėti oficialiose varžybose nestartavusiems jaunuoliams įstoti į Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnaziją.
Prokurorai tuomet patikėjo, kad klastotojai neturėjo savanaudiškų paskatų, ir jie abu buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.