Kiekviename žingsnyje – po japoną
Japonija – kiokušin karatė alfa ir omega. Nuo praėjusio amžiaus vidurio, kai Korėjoje gimęs, bet vėliau Japonijos pilietybę gavęs Masutatsu Oyama suformavo pilno kontakto karatė koncepciją, Tekančios saulės šalis yra šios sporto šakos politinės galios centras.
Ne išimtis – Pasaulinė karatė organizacija (WKO), kuriai jau 16 metų vadovauja vienas M. Oyamos mokinių, buvęs pasaulio čempionas Kenji Midori.
Japonų dominavimas varžo karatė plėtrą kituose kraštuose, ir vienas jautriausių to pavyzdžių – teisėjavimas.
„Šįryt kalbėjomės apie tai su ponu Midori. Mes norime, kad čempionatas Kazachstane įeitų į istoriją kaip vienas geriausių. O jis toks bus tik tuo atveju, jei visi sportininkai išvažiuos patenkinti objektyviu teisėjavimu“, – Astanoje šeštadienį prasidedančių pirmenybių išvakarėse surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė Kazachstano kiokušin karatė federacijos prezidentas Tolegenas Muchamejanovas.
Bet kai šeimininkai kazachai ir japonai tarpusavyje „pasikalba apie teisėjavimą“, europiečiams per nugarą ima bėgioti šiurpuliukai.
Pasaulio čempionatuose penkių teisėjų brigadoje kiekvienos kovos metu būna bent vienas japonas. Ir nesvarbu, jog ant tatamio tuo metu grumiasi jo tautietis. Vieša paslaptis, kad karatė pradininkų kovotojams pataikauti taip pat nevengia Pietų bei Centrinės Amerikos, Afrikos, Azijos valstybių atstovai.
Esant tokiai pusiausvyrai, Europos balsas dažnai pradingsta tyruose. Tarkime, iš gausų teisėjų korpusą turinčios Lietuvos dirbti Astanoje pakviestas vienintelis nacionalinės federacijos prezidentas Vidmantas Poškaitis.
Nepastebi dramblio ant nosies
Nors dėl tokių protekcionizmo apraiškų į baltašvarkius Japonijos delegacijos vadovus daugelis žiūri kreivai, viešai kalbėti šia tema karatė pasaulyje – nepriimtina. Todėl K. Midori adresuotas DELFI klausimas, ar japonams pernelyg palankiai teisėjavimo sistemai nėra būtina plati reforma, išvaikė snaudulį oficialių kalbų „iš lapelio“ užliūliuotoje spaudos konferencijoje.
WKO prezidento atsakymas buvo itin lakoniškas.
„Užtikrinu, kad visoms kovoms teisėjaujama sąžiningai“, – į platesnes diskusijas nenorėjo leistis K. Midori.
Bet daug noriau mintimis dalinosi vienas jo pavaduotojų Koenas Scharrenbergas, kuris, išgirdęs klausimą apie teisėjavimą, suokalbiškai parodė DELFI žurnalistui nykštį, o renginiui pasibaigus pats priėjo pasikalbėti.
Mat olandas yra ne tik WKO viceprezidentas, bet ir Europos karatė organizacijos (EKO) vadovas.
Viešai K. Scharrenbergas vengė kritikuoti motininę organizaciją valdančius japonus, bet tarp eilučių užsiminė, kad netrukus gali atsirasti šviežio peno diskusijoms apie teisėjų darbą.
„Matysime, kaip bus teisėjaujama Kazachstane. Galėsime apie tai daugiau pasikalbėti po varžybų arba jau pirmai jų dienai pasibaigus“, – dviprasmiškai atsiliepė K. Scharrenbergas.
Pasak jo, oficialių protestų dėl teisėjų sprendimų pasaulio čempionatuose nebūna daug – tik vienas kitas. Bet treneriai ir delegacijų vadovai taip pat puikiai žino, kad protestai patenkinami tik išimtiniais atvejais.
Kartu K. Scharrenbergas pripažino, kad teisėjavimas pasaulio čempionatuose galėtų būti kokybiškesnis.
„Žinoma, visi norime objektyvumo. Neteisingi teisėjų sprendimai – pati prasčiausia reklama sportui. Jie gali padaryti klaidų, bet aukštesniame – prižiūrinčiame – lygmenyje jokio tendencingumo būti negali.
Teisėjavimas vystosi kaip ir pati karatė, tai – procesas. Teisėjai turi reitingus, kuriuos sudaro speciali komisija – ne vien japonai savo nuožiūra. Iš karto po kiekvieno čempionato paruošiama ataskaita, kuri išplatinama visoms šalims. Tuomet rengiami susitikimai, kuriuose diskutuojama, kas buvo blogai, sprendžiama, kaip patobulinti teisėjavimą“, – dėstė EKO prezidentas.
Nelygios sąlygos
Sunkiai paaiškinami teisėjų sprendimai – ne vienintelė prasta reklama kiokušin karatė.
Vienodai opus į pasaulio čempionatą kviečiamų sportininkų kvotų geografinis paskirstymas.
Kitaip nei daugumą tarptautinių sporto federacijų, WKO sudaro ne penkios ar šešios kontinentinės asociacijos, o dvigubai daugiau regionų.
Japonija ir Rusija yra atskiri vienetai ir automatiškai gauna garantuotas vietas planetos pirmenybėse. Kazachstanas taip pat beveik nesutinka pasipriešinimo Vidurio Azijoje, o Afrikos, Artimųjų Rytų, Okeanijos, Šiaurės, Centrinės ir Pietų Amerikos regionai smarkiai atsilieka nuo lyderių.
Vienintelėje Europoje draskyti vieni kitiems gerkles priversti lietuviai, lenkai, vengrai, rumunai, prancūzai, ispanai, skandinavai, kaukaziečiai.
Iš 193 į Kazachstaną sugužėjusių sportininkų penktadalis – 38 – atstovaus Senajam žemynui. Neskaičiuojant keturių kelialapių, atitekusių kovotojams iš Britų salų per 2011 metais Maskvoje (Rusija) įkurtą Pasaulinę kiokušin karatė sąjungą (KWU), su kuria vis labiau flirtuoja WKO.
Palyginimui, viena Japonijos rinktinė yra tokio paties dydžio, kaip visos europietiškos, sudėtos kartu.
Ne šiaip sau – japonai savo gretose neabejotinai turi daugiausiai pretendentų į medalius, net ir be teisėjų užnugario.
Bet toks netolygus pasiskirstymas veikiausiai taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl K. Midori penktadienį teko dalinti vargiai įgyvendinamus pažadus, jog kiokušin karatė 2024 metais bus olimpinėje programoje.
Mat 2020-aisiais žaidynes priimsiančio Tokijo olimpiados organizacinis komitetas iškalbingai pasirinko ne tėvynainių, o ispanų kontroliuojamą Pasaulinę karatė federaciją (WKF), propaguojančią bekontaktės karatė stilių.
Tad jei šį savaitgalį Astanos „Daulet“ nacionaliniame teniso centre, trumpam virsiančiame dvikovinio sporto gerbėjų traukos tašku, vėl aidės švilpimas dėl keistų teisėjų sprendimų, kiokušin karatė kelias į platesnius vandenis toliau skendės ūkanose.
Primename, kad pasaulio čempionate dalyvaus 13 Lietuvos kovotojų.
WKO planetos pirmenybės, kuriose kovojama pasidalinus į svorio kategorijas, kas ketverius metus rengiamos nuo 1997-ųjų.
2013 metais Vilniuje vykęs turnyras pateko į istoriją kaip sėkmingiausias lietuviams: šeimininkai susižėrė aštuonis apdovanojimus iš 24 (tiek vyrai, tiek moterys buvo suskirstyti į tris svorio kategorijas). Varžybose triumfavo Orestas Procas ir Margarita Čiuplytė, Lukas Kubilius tapo vicečempionu, bronzą pelnė Andrius Miseckas, Diana Balsytė, Gabija Gudeliauskaitė, Diana Mačiūtė ir Rita Pivoriūnaitė.
Lietuvos rinktinės sudėtis
Moterys:
Iki 50 kg: Justina Šišaitė, Daiva Kriščiūnienė;
Iki 55 kg: –
Iki 60 kg: Inga Mikštaitė, Rūta Brazdžionytė, Gabija Gudeliauskaitė;
Per 60 kg: Nora Vaznelytė, Monika Ryžkovaitė.
Vyrai:
Iki 65 kg: –
Iki 75 kg: Andrius Miseckas;
Iki 85 kg: Valdemaras Gudauskas, Vytautas Cėpla;
Per 85 kg: Lukas Kubilius, Edgardas Sečinskis, Eventas Gužauskas.