Mažiau tapo daugiau
Organizuotai sportuojančių žmonių su negalia Lietuvoje yra beveik šimtą kartų mažiau nei sveikųjų.
Tai – faktas iš Lietuvos sporto centro kaupiamos oficialios šalies statistikos, aprėpiančios savivaldybių sporto ugdymo įstaigų duomenis.
Kitas faktas – visų amžiaus grupių pasaulio ar Europos čempionatuose dalyvaujančių Lietuvos sportininkų, turinčių negalią, yra keliasdešimt kartų mažiau nei sveikųjų.
Galiausiai, trečias faktas. Per praėjusius metus valstybė atletams su negalia bei jų treneriams išmokėjo 850 tūkst. eurų premijų. O sveikiesiems – 235 tūkst.
Kad ir kaip prieštaringai skambėtų tokia faktologija, tikrove ją pavertė po 2021-ųjų Tokijo paralimpinių žaidynių priimti teisės aktų pakeitimai.
Iki jų premijos olimpinių ir paralimpinių žaidynių prizininkams skyrėsi beveik septynis kartus: pavyzdžiui, jei olimpiniui čempionui atitekdavo 122 tūkst. eurų, tai paralimpiniam – 18 tūkst.
Tiesa, Vyriausybė kaskart stengdavosi papudruoti tokius kontrastus: Tokijuje medalius pelnę plaukimo, dziudo ir golbolo (aklųjų riedulio) atstovai taip pat išimties tvarka susilaukė dvigubai didesnio finansinio paskatinimo nei priklausė.
Bet šįsyk tuo nebuvo apsiribota – kilęs šaršalas įtraukė ir prezidentą. Gitanas Nausėda tuomet viešai dėstė, jog mažesnės premijos negalią turintiems sportininkams yra „diskriminacinės, neatitinkančios demokratiškos visuomenės principų ir nešiuolaikiškos“.
Netrukus Prezidentūra inicijavo Sporto įstatymo pataisas, pagal kurias perrašytas buvo ir premijų dydžius reglamentuojantis Vyriausybės nutarimas.
Negalią turinčių atletų premijos augo daugiau nei tris kartus, o nuo 2025-ųjų jos apskritai susilygins su sveikųjų piniginiais apdovanojimais – taip realizuojant prezidento pagarsintą siekį.
Bet praktikoje tai reiškia, jog praraja tarp neįgaliųjų ir sveikųjų finansinio kraičio toliau plėsis – tik jau į priešingą pusę.
Mat premijas suvienodinę lygiavos entuziastai ignoravo akivaizdžias aplinkybes, neleidžiančias visų medalių mauti ant vieno kurpalio.
Dviems olimpiniams čempionams – 12 paralimpinių
„Olimpinės ir paralimpinės žaidynės – nesulyginami dalykai. Kažkaip keista statyti viską į vieną gretą“, – Delfi sakė Virgilijus Alekna.
Jis – dukart olimpinis disko metimo čempionas.
Kas ketverius metus šį titulą pelno du stipriausi pasaulio disko metikai – vyras ir moteris.
O paralimpiniais čempionais Tokijuje tapo 12 diskininkų – penki vyrai ir septynios moterys. Taip yra dėl to, jog paralimpiečiai dar skirstomi į klases pagal savo negalios pobūdį bei lygį. Ir kiekvienoje kategorijoje išdalinamas atskiras medalių komplektas.
Praėjusiose olimpinėse žaidynėse dėl apdovanojimo disko metimo rungtyje tarpusavyje grūmėsi 32 vyrai ir 31 moteris.
Tuo metu paralimpinėse vienoje iš negalios klasių konkuravo vos 5 disko metikai (kitose – daugiausiai 12).
Iš viso Tokijuje 11,4 tūkst. olimpiečių išsidalino 1080 medalių.
O 4,4 tūkst. paralimpiečių atiteko 1668 apdovanojimai.
Aritmetika paprasta: olimpinėse žaidynėse medalį pelno kas vienuoliktas dalyvis. Paralimpinėse – kas trečias.
Abejos žaidynės dar turi savo atrankos sistemas, bet konkurencijos aspektu jos irgi nėra lygiavertės.
Pavyzdžiui, paralimpinio teniso vežimėliuose pasauliniame moterų vienetų reitinge klasifikuojamos 183 žaidėjos. Tuo metu WTA reitinguoja 1316 sveikųjų tenisininkių.
O norintiems į pasaulio kurčiųjų žaidynes rūpintis kelialapiais išvis nereikia. Jose gali dalyvauti visi klausos sutrikimų turintys asmenys – atranka nėra vykdoma.
Nepaisant to, kurčiųjų žaidynės Lietuvoje dabar yra prilygintos paralimpinėms, o po dvejų metų niekuo nenusileis ir olimpinėms.
Stumdosi tarpusavyje
Būtent praėjusią gegužę Brazilijoje vykusiosiose kurčiųjų žaidynėse lietuviai užsitarnavo liūto dalį pernai sportininkams išmokėtų premijų.
Lengvosios atletikos, badmintono, paplūdimio tinklinio, orientavimosi sporto ir imtynių atstovai su savo treneriais už pasiekimus Brazilijoje iš viso buvo paskatinti 699 tūkst. eurų.
Tai sudaro du trečdalius visiems šalies atletams per metus atskaičiuotų premijų. Dar 126 tūkst. eurų kurtieji sportininkai užsidirbo Europos paplūdimio tinklinio ir badmintono čempionatuose.
„Šaunu, kad premijos sulygintos su sveikaisiais, pergalės įkainotos ta pačia suma. Pagaliau atsikratėme sovietmečio palikimo.
Kažkam gal neteisingai atrodo, kažkam – teisingai, bet paskata sportuoti turi būti, kad galėtume garbingai atstovauti Lietuvai pasaulyje. Man viskas čia atrodo gerai“, – aukštyn kojomis apvirtusias sveikųjų ir neįgaliųjų sportininkų premijavimo proporcijas Delfi komentavo Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto (LKSK) prezidentas Edvinas Kriūnas.
Įdomu, kad tokį kurčiųjų atletų praturtėjimą labiausiai kritikuoja kiti neįgaliųjų sporto atstovai.
Lietuvos paralimpinio komiteto (LPK) prezidentas Mindaugas Bilius prieš dvejus metus aktyviausiai reikalavo mažinti takoskyrą tarp olimpiečių ir paralimpiečių finansinio aprūpinimo.
Bet kuomet į šį vajų buvo įtraukti dar ir kurtieji, retorika ėmė keistis.
Nors iš viso sportininkams su negalia pernai išmokėta 850 tūkst. eurų premijų, net 97 proc. jų nukeliavo kurtiesiems – paralimpiečiai tenkinosi 20 tūkst. eurų.
„O kas visuomenėje žino, kas ir kur tuos kurčiųjų medalius iškovojo? Reikia įvertinti ekonominiu aspektu, kokia iš to nauda valstybei.
Keliu šį klausimą, nors labai nemėgstu pasišpagavimų tarpusavyje. Esmė paprasta – nenoriu, kad nukentėtų bendra sporto reputacija“, – Delfi teigė M. Bilius.
Susirūpino ir stipendijų dalybomis
Jei V. Aleknai sunkiai sulyginamos atrodo olimpinės ir paralimpinės žaidynės, rutulio stūmimo ir disko metimo paralimpinius medalius praeityje pelnęs M. Bilius panašiai skersakiuoja į kurčiųjų žaidynes.
Brazilijoje dėl 726 medalių varžėsi 2,5 tūkst. kurčiųjų sportininkų – taigi, statistiškai apdovanojimą pelnė kas trečias.
Nors dalyvių ir medalių santykis – panašus į paralimpiados, kaip jau minėta, kurčiųjų žaidynės neturi jokio atrankos sieto. Be to, jei praėjusiose paralimpinėse žaidynėse dalyvavo 161 šalis, tai kurčiųjų – 72.
„Nesu nusiteikęs prieš kurčiuosius, bet sąžiningumo principą reikia išlaikyti. Kurčiųjų bendruomenė yra daug mažesnė nei sportininkų su judėjimo negalia ir aklųjų, kurie varžosi paralimpiadoje. Visame pasaulyje tik Lietuvoje ir dar keliose valstybėse kurčiųjų žaidynės prilyginamos paralimpinėms.
Bet ar tai tikrai yra lygiaverčiai dalykai? Pakanka panagrinėti, kiek kur dalyvauja sportininkų, valstybių, koks varžybų matomumas per televiziją – kurčiųjų iš viso niekas netransliuoja. Ir į tas žaidynes galima nuvažiuoti tiesiog sudalyvavus Lietuvos čempionate, kai paralimpiečiams privaloma įvykdyti normatyvus tarptautinėse varžybose, galioja kvotų sistema.
Argumentas, kad visos aukščiausio rango varžybos – ar sveikųjų, ar paralimpiečių, ar kurčiųjų – turi būti vertinamos vienodai, manęs neįtikina. O gal man aukščiausio rango yra mano kiemo varžybos – tada man irgi premiją turėtų mokėti“, – ironizavo M. Bilius.
Jo nuomone, nepamatuoti sprendimai iškreipė ne tik premijų, bet ir aukšto meistriškumo sporto programų finansavimo bei atletams mokamų valstybės stipendijų proporcijas.
Palyginimui, pastarąsias dabar gauna 116 sveikųjų ir 61 sportininkas su negalia. Tarp pastarųjų – 50 kurčiųjų ir tik 11 paralimpinių kandidatų.
Tuo metu E. Kriūnas kolegai siūlo „žiūrėti savo daržo“.
„Man asmeniškai gėda tai girdėti. Kad kurtieji daugiau medalių parsiveža... Siūlau kiekvienam žiūrėti į savo daržą ir jame tvarkytis.
Be to, LPK finansavimas dubliuoja paramą, kurią gauna Aklųjų ir Neįgaliųjų sporto federacijos, kadangi sportininkai ten – tie patys. Bendrai imant ir lyginant su ankstesniais metais, jų biudžetas yra ženkliai padidėjęs, manau, kad jie skųstis irgi neturėtų“, – atkerta LKSK vadovas.
Šiemet valstybė jo vadovaujamo Kurčiųjų komiteto veiklai skyrė 780 tūkst. eurų.
Tik šešios sveikųjų strateginių sporto šakų federacijos gauna daugiau: plaukimo, krepšinio, lengvosios atletikos, irklavimo, baidarių ir kanojų bei šiuolaikinės penkiakovės.
Neįgaliųjų sporto federacijai, vienijančiai atletus su judėjimo negalia, atseikėta 443 tūkst., Aklųjų sporto – 339 tūkst., Paralimpiniam komitetui – 169 tūkst. eurų. Dar 268 tūkst. atiteko Lietuvos specialiosios olimpiados komitetui.
Plaunasi rankas
Ką apie pačius neįgaliuosius tarpusavyje supriešinusią premijų lygiavą galvoja tie, kurie ją sukūrė?
2021-ųjų spalį Prezidentūra bene pirmą kartą istorijoje buvo pakvietusi sporto žurnalistus į neformalų susitikimą Daukanto aikštėje.
Jo metu du prezidento patarėjai – komunikacijai vadovaujantis Frederikas Jansonas ir vidaus politikos grupėje dirbantis Paulius Baltokas – pristatė ruošiamas Sporto įstatymo pataisas.
Nors premijų dydžius nustato ne įstatymas, o Vyriausybės nutarimas, Prezidentūros atstovai neslėpė tokiu būdu siekiantys paskatinti sąlygų suvienodinimą atletams su negalia ir sveikiesiems.
Buvo pateikta ir prognozė, kiek tai per metus galėtų kainuoti valstybei – 1,8 mln. eurų.
Prezidento patarėjams tai neatrodė reikšminga suma, nors tiek skiriama visam Lietuvos neįgaliųjų sportui – ne tik pasirengimui grumtis dėl medalių, už kuriuos nuspręsta dosniau atsilyginti, bet ir nacionalinės varžybų sistemos palaikymui.
Tai sudaro 10 proc. lėšų, nukeliaujančių visam šalies aukšto meistriškumo sportui.
Tame pačiame susitikime Delfi atkreipus dėmesį, jog aukšto meistriškumo varžybos, už kurias ruošiamasi premijuoti vienodai, pasižymi skirtinga konkurencija, Prezidentūros atstovai tai vertino kaip neesminį faktorių.
Dabar, kai „premijų demokratizavimo“ vaisiai ėmė badyti akis, jie jau „plaunasi rankas“.
„Įstatyme nėra premijų dydžių, ir tai, ką siūlė prezidentas, buvo ne apie juos. Premijų dydžius nustato Vyriausybė, o prezidento spręsta problema buvo ta, jog įstatyme buvo iš anksto užprogramuota diskriminacija pagal negalią – varžybos ten buvo surikiuotos ne pagal kažkokius sportinius kriterijus, o pagal galią ar negalią“, – Delfi dėstė P. Baltokas.
Paklaustas, kaip vertina faktą, jog neįgalieji Lietuvos sportininkai, kurių tarptautinėje arenoje yra keliasdešimt kartų mažiau nei sveikųjų, dabar sugeba susirinkti keturis kartus daugiau premijų, jis teigė, jog pakeitus tvarką „normalu iš pirmo karto nepataikyti“.
„Nemanau, kad yra didelių problemų dėl premijų tvarkos, bet ją peržiūrėti gali būti naudinga“, – sakė P. Baltokas.
Diskriminuoja ne premijos, o neįgaliųjų žaidynės?
Ne visiems aukšto meistriškumo sportas atrodo įmanomas ir be konkurencijos.
„Manau, kad šiuos dalykus reikia peržiūrėti. Kalbame apie sąlygų suvienodinimą, nebenorime rūšiuoti sportininkų į neįgaliuosius ir sveikuosius. Bet matome, kad po tam tikrų pakeitimų kai kurios grupės ima išsiskirti, dabar jos jau labiau finansuojamos nei kitos.
Iškyla pavojus, kad dalis trenerių imsis daugiau dirbti su neįgaliaisiais vien dėl to, kad ten finansinės galimybės – geresnės. Tokiu būdu gali stipriai nukentėti sveikųjų sportas“, – nuogąstavo V. Alekna, kuris yra Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas.
Įdomu, jog skeptiškai premijų lygiavą vertina ir Seimo neįgaliųjų teisių komisijai vadovaujanti Monika Ošmianskienė.
„Toks premijų paskirstymas tik parodo, kur veda geidaraščiu grįstas politikos formavimas, kuomet bandoma įtikti pametant strateginį žvilgsnį“, – Delfi teigė parlamentarė.
Jos nuomone, aukšto meistriškumo sporte derėtų atsiriboti nuo negalios aspekto ir vertinti vien per pasiekimų prizmę.
Esą diskriminaciniai yra ne skirtingi premijų dydžiai, o apribojimai, dėl kurių tam tikrose varžybose gali dalyvauti tik konkrečios kategorijos sportininkai. Paralimpines ir kurčiųjų žaidynes Seimo narė laiko segregacijos apraiškomis kitų negalios tipų, taip pat sveikųjų atletų atžvilgiu.
Jos manymu, olimpiniai rezultatai privalo būti vertinami žymiai labiau, kadangi šios žaidynės – atviros visiems, sugebantiems pasiekti atitinkamą meistriškumo lygį.
„Nematau jokių priežasčių, kodėl kurčiasis rutulio stūmikas, disko metikas, tinklinio komanda ar badmintonininkai negali rungtis lygiomis teisėmis, tose pačiose varžybose su girdinčiaisiais. O jeigu jiems tokios galimybės ribojamos, tuomet reikia garsiai kalbėti apie diskriminaciją ir šią pasenusią tvarką keisti.
Mano asmenine nuomone, aukšto meistriškumo sportininkų skirstymas pagal negalios tipą yra atgyvenęs ir neteisingas. Dėmesys turi būti skiriamas žmonių su negalia fiziniam aktyvumui, sporto infrastruktūros prieinamumui, galimybėms treniruotis ir dalyvauti varžybose. Tačiau aukštasis meistriškumas turi būti vienodas visiems – tai liečia ir piniginius apdovanojimus“, – samprotavo M. Ošmianskienė.
Olimpiadoje iš tiesų yra pasirodę ne mažiau kaip keliolika sportininkų su negalia, kurie tuo pačiu rungėsi ir paralimpinėse žaidynėse. Žymiausias iš jų – buvęs Pietų Afrikos Respublikos sprinteris Oscaras Pistoriusas, dėl savo kojų protezų pramintas „bėgančiu ašmenimis“.
O kurčias jo tautietis Terence‘as Parkeris 2000-aisiais Sidnėjuje tapo olimpiniu plaukimo vicečempionu. Beje, vėliau jis keturis sykius dalyvavo kurčiųjų žaidynėse, kuriose iš viso susižėrė 29 aukso medalius.
Lietuviškos premijos – tarp didžiausių žemyne
Nepaisant skepsio, nei V. Aleknos, nei M. Ošmianskienės vadovaujamos komisijos prieš pusantrų metų nesipriešino Prezidentūros peršamoms įstatymo pataisoms.
Vyriausybė taip pat klusniai pakoregavo premijų dydžius sportininkams su negalia.
„Prezidentūros, ministrės pirmininkės, mūsų ministrės politinė valia buvo suvienodinti premijas“, – kalbėdamas su Delfi, prisiminė švietimo, mokslo ir sporto viceministras Linas Obcarskas.
Kol kas jos padidintos paralimpinių ir kurčiųjų žaidynių dalyviams. O nuo 2025-ųjų bus perpus sumažintos olimpiečiams – tuomet premijų dydžiai ir taps identiški.
M. Bilius, panašu, pats išsigando tokio lyginimo – paralimpinio judėjimo „galva“ tikina agitavęs tik už sportininkų su negalia interesus, o pakenkti sveikiesiems visai nenorėjęs.
„Būdamas olimpietis, dabar pasiųsčiau tą Bilių kur nors toli, kad mums premijas sumažino. Bet aš tikrai nesakiau, kad kažką reikia mažinti – visada noriu, kad sportui visko būtų kuo daugiau“, – tikino LPK prezidentas, regis, jau primiršęs savo poziciją kurčiųjų atletų atžvilgiu.
Vis dėlto tarptautiniame kontekste argumentų Lietuvos olimpiečių premijų mažinimui galima rasti – mat jos yra vienos didžiausių Senajame žemyne.
Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) per pastarąjį ketverių metų olimpinį ciklą, sudedantį iš žiemos ir vasaros žaidynių, generavo 7 milijardus eurų pajamų, tačiau pats olimpiadoje pasižymėjusių sportininkų niekaip nepremijuoja. To nedaro ir dalis šalių, kitos renkasi tik simbolinį paskatinimą.
Iš Europos Sąjungos valstybių kiek plačiau nei Lietuva piniginę už olimpinius medalius atveria tik Latvija ir Vengrija, kur auksas sveria beveik vienodai – maždaug po 140 tūkst. eurų.
Italijos olimpiniai čempionai kišenes prisipildo 184 tūkst. eurų, tačiau jiems premijas išmoka ne valstybė, o nacionalinis olimpinis komitetas – kaip ir Estijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje.
Savo ruožtu, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) žaidynių medalininkus iki šiol papildomai pamalonindavo naujais automobiliais.
Tuo metu Liuksemburge, Suomijoje, Švedijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje olimpiniai apdovanojimai apskritai neturi jokios materialios išraiškos.
Viso pasaulio mastu premijų čempionai – Tolimųjų Rytų šalys: Singapūras už auksą pasiryžęs mokėti 675 tūkst. eurų (tiesa, iš šių pinigų finansuojamas ir čempionų pasirengimas kitiems startams), Taivanas – 660 tūkst., Honkongas – 588 tūkst.
Valstybės, kurios olimpinių čempionų turi gerokai daugiau, taip neišlaidauja. Pavyzdžiui, JAV piniginis paskatinimas siekia 35 tūkst. eurų, Kanadoje – 15 tūkst., Australijoje – 13 tūkst. Čempionai iš Rusijos sąskaitas papildydavo po 55 tūkst. eurų.
Kaip ir Rusija, Kroatija ar Malaizija, greta vienkartinių išmokų Lietuva pasižymėjusiams atletams įsipareigoja po karjeros pabaigos visą gyvenimą mokėti rentą. Jos dydis šiuo metu siekia 1,3 tūkst. eurų per mėnesį.
Rentos buvo įvestos 2008 metais, motyvuojant sunkia kai kurių sovietmečio olimpinių čempionų materialine padėtimi senatvėje. Tačiau nuo to laiko rentininkų sąrašas buvo nuolat plečiamas, o sąlygos – švelninamos.
Pavyzdžiui, 2019-aisiais išnyko ribojimas turėti kitų nuolatinių pajamų, išskyrus gaunamas už darbą sporto srityje. Tais pačiais metais baigti karjerą apsisprendė ir rentų paprašė net 18 pasižymėjusių sportininkų, iš kurių 15 buvo neįgalieji – įskaitant pusę 2017-ųjų kurčiųjų žaidynių krepšinio čempionų komandos.
Nė vienas kitas Sporto įstatymo straipsnis nebuvo taip dažnai braukomas ir perrašomas – viso jau aštuonis kartus.
Ir, remiantis „Sodros“ Delfi pateiktais duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį rentas gaunančių buvusių sportininkų padaugėjo 60 proc. – šiuo metu jos išmokamos 171 asmeniui.
Palyginimui, Tokijo olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinę sudarė 42 atletai, o vienintelį sidabro medalį pelnė penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Nuo 2012 metų Londono žaidynių smunkantys lietuvių rezultatai olimpiadose byloja, jog sportininkų pasiekimai nebekoreliuoja su už juos žadamu finansiniu atlygiu.
Tad galbūt laikas imti pavyzdį iš šalių, kurios nestato oro pilių mainais už menamus medalius, o daugiau investuoja į tai, kas iš tiesų padeda juos nuraškyti – atletų pasirengimą, trenerių kvalifikaciją, infrastruktūrą?
Ir lygiai taip pat ne premijuoti sportininkus su negalia už kiekvieną startą, o pradėti iš esmės rūpintis, kad organizuotai sportuojančių neįgaliųjų nebūtų šimtą kartų mažiau nei sveikųjų?
Siūlo pasauliui mokytis iš Lietuvos
M. Ošmianskienė turi griežtą nuomonę abiem klausimais.
„Visą sporto finansavimo sistemą reikia keisti pereinant nuo sovietinio palikimo – rentų, premijų, stipendijų – prie socialiniu draudimu grįsto vakarietiško modelio. Žmonių su negalia ir ypatingai vaikų fiziniam aktyvumui turėtų būti skiriama daugiau dėmesio ir finansinių resursų“, – įsitikinusi Seimo narė.
Už sporto sritį atsakingas viceministras L. Obcarskas tvirtina, kad ta linkme ateityje ir bus judama, o pirmi žingsniai jau padaryti.
„Išsivysčiusiose šalyse, Vakarų pasaulyje premijos nėra esminis dalykas, ir dydžiai jų mažesni. Mes taip pat dabar žiūrime giliau nei kažkokios vienkartinės išmokos: į sportininkų socialines garantijas, dvigubos karjeros galimybes. Jų stipendijos jau dabar ženkliai padidintos, sportininkai gauna socialines garantijas, kaupia stažą“, – sakė L. Obcarskas.
Vis dėlto yra ir priešingų signalų – pavyzdžiui, dėl didesnių premijų jau krebžda ir iki šiol nuošalyje palikti specialiosios olimpiados, kurioje dalyvauja intelekto negalią turintys sportininkai, atstovai.
Specialiojoje olimpiadoje negalioja Pasaulinis antidopingo kodeksas, todėl Lietuvos specialiosios olimpiados komitetas (LSOK) valstybės finansavimą apskritai gauna tik dėl įstatyme paliktos išimties.
Bet premijos numatytos ir už medalius šiose varžybose, tik pastaraisiais metais jos neaugo. Specialiosios olimpiados čempionams valstybė šiuo metu įsipareigojusi atsidėkoti 2,3 tūkst. eurų išmoka.
„Mėginau įvairiausiais būdais įrodinėti, kad ir mums reikia nors šiek tiek didinti premijas, nes dabar jos nepadoriai mažos. 21-ame amžiuje reikėjo įrodinėti, kad ir Lietuvoje esama žmonių ir sportininkų su specialiaisiais poreikiais. Visoms negalioms pakėlė, o mums taip ir paliko – nebūtinai sulyginti, bet proto ribose padidinti premijas reikėtų“, – Delfi skundėsi LSOK prezidentas Zenonas Misiūnas.
Tiesa, vertindamas bendrą šalies politiką dėl sportininkų su negalia premijavimo, ir jis pripažįsta, kad Lietuva tampa savotišku unikumu.
Ir siūlo ne lietuviams lygiuotis į kitus, o atvirkščiai.
„Kitos valstybės galės pasimokyti iš mūsų. Lietuva šiuo klausimu pažengusi labai stipriai“, – atsiliepė Z. Misiūnas.
Taip stipriai, kad, pavyzdžiui, olimpiečiai nebemato galimybių savo finansiniu kraičiu lygintis su neįgaliaisiais kolegomis.
„Jeigu jau siekiame lygybės, turbūt taip turi būti. Vadinasi, mums, sveikiesiems, tiesiog reikia pasitempti. Ar tai įmanoma? Na, neįgaliųjų sporte yra daugiau visokių kategorijų, daugiau medalių išdalinama, o dalyvių kai kuriose rungtyse būna vos trys ar penki – natūralu, kad ir tų prizinių vietų daugiau pasiekiama.
Mums šansų yra mažiau, konkurencija didesnė, todėl nelabai galime lygintis. Bet yra, kaip yra. Reikia tik pasidžiaugti, kad tų medalių apskritai turime“, – Delfi paklausta apie sveikiesiems ir neįgaliesiems atletams išmokėtų premijų proporcijas, pečiais traukė paskutinė Lietuvos olimpinė prizininkė L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė, kuri yra ir Nacionalinės sportininkų asociacijos prezidentė.
Beje, po praėjusių metų kurčiųjų žaidynių ir pati Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) susizgribo pernelyg plačiai užsimojusi apipilti visus vienodomis premijomis.
Jau po kelių mėnesių Sporto įstatymas buvo darsyk koreguotas, įvedant papildomą vožtuvą – jeigu rungtyje, kurioje dalyvių skaičius neribojamas, susirenka mažiau nei 12 varžovų, atitinkama proporcija sumažinamas ir premijos dydis.
Pavyzdžiui, Brazilijoje Lietuvos paplūdimio tinklininkių duetas užėmė trečią vietą tarp penkių komandų. Negana to, dvi jų buvo iš Ukrainos – taigi, rungtyje varžėsi tik keturių šalių atstovai. Šis rezultatas Lietuvoje įvertintas 48 tūkst. eurų premija.
Orientavimosi sporto mišriose estafetėse dalyvavo dar mažiau – keturios komandos. Už tai, kad dvi iš jų aplenkė, lietuviai pasidalino 128 tūkst. eurų.
Supersprinto estafetėse lietuvės užėmė trečią vietą tarp penkių komandų ir nusipelnė 48 tūkst. eurų.
Iš viso praėjusiose kurčiųjų žaidynėse lietuviai surinko 10 medalių. Palyginimui, iš Tokijo paralimpinių žaidynių parvežti trys, o iš olimpinių – vienas apdovanojimas.
