Persona non grata – prie tokio statuso pratinasi lengvaatlečiai, kišenėse nešiojantys rusiškus pasus.
Lapkričio viduryje Tarptautinei lengvosios atletikos federacijai (IAAF) suspendavus Rusijos federacijos (ARAF) narystę organizacijoje, visi šios šalies atletai pakibo tarp žemės ir dangaus.
Durys į tarptautines varžybas užsivėrė ir tokioms žvaigždėms kaip šuolininkės Jelena Isinbajeva bei Marija Kučina ar bėgikas Sergejus Šubenkovas, ir mažai žinomiems sportininkams kaip stajeris Viktoras Ugarovas, kuris prieš savaitę buvo diskvalifikuotas jau po pergalės maratone Japonijoje, kadangi sulaužė rusams paskelbtas sankcijas.
Kiek galios pastarosios, priklausys nuo pačios Rusijos pastangų skalbiantis ištepliotą mundurą. Bet jau aišku, kad šios šalies rinktinė dalyvauti kitų metų kovą Portlande (JAV) vyksiančiose pasaulio uždarų patalpų pirmenybėse negalės.
Kaip į lengvąją atletiką sudrebinusį vieną didžiausių dopingo skandalų istorijoje reaguoja Lietuvos atstovai?
„Man, kaip lengvaatlečiui, truputį gėda, kad mūsų pasaulinėje šeimoje kilo toks šurmulys. Į paviršių lenda labai negražūs dalykai: dopingo vartojimas, kaltųjų slapstymas – kaip suprantu, net valstybės lygmeniu. Visi dabar kalba apie Rusiją, bet problema yra pats dopingas. Pasirodo, kad sistema, kuri turi su juo kovoti, nėra pakankamai efektyvi, jeigu tiek metų leido dėtis tokiems dalykams. Ir tai darė ne kažkokia nykštukinė šalis, o milžinė su šimtais sportininkų ir dešimtimis medalių aukščiausio rango varžybose“, – DELFI teigė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidentas Eimantas Skrabulis.
Nors Rusijoje klestinčią dopingo kultūrą į dienos šviesą išvilko Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) tyrimas, jo pasekmes E. Skrabulis pirmiausia sieja su nauju IAAF prezidentu Sebastianu Coe.
WADA išvados buvo paskelbtos praėjus vos trims mėnesiams po to, kai buvęs Londono olimpinių žaidynių organizacinio komiteto vadovas pakeitė 16 metų IAAF valdžiusį senegalietį Lamine'ą Diacką. Prezidento rinkimuose britas nurungė Ukrainos šuolių su kartimi legendą Sergejų Bubką.
„Dar prieš rinkimus teko bendrauti su abiem kandidatais. Asmeniškai jiems pabrėžiau, kad pati didžiausia problema – kova su dopingu. Nežinau, ar tai sutapimas, ar kažkas daugiau, bet praėjus trims mėnesiams po valdžios pasikeitimo sprogo tokia bomba. Manau, kad informacija buvo renkama ir anksčiau, bet turbūt ji laukė palankaus momento. Jei buvęs prezidentas L. Diackas, kaip įtariama, pats yra susitepęs ir korumpuotas, tai kokį tyrimą buvo galima padaryti? Vadovas viską būtų tiesiog užglaistęs.
Tai, kas įvyko dabar, yra siaubinga, bet kartu džiugina. Nesu nei prieš amerikiečius, nei prieš rusus, nei prieš lenkus, tačiau žaibiška IAAF reakcija į WADA išvadas buvo labai stipri, nesiskaitant su Rusijos įtaka. Galbūt gaila sportininkų, kurie laikosi taisyklių, bet galima suprasti, kad šimtai – jei ne tūkstančiai – jų apgaudinėjo savo kolegas, įskaitant ir lietuvius. Pasiųstas labai aiškus signalas: pirmiausia, rusai turi tvarkytis, antra, visų laukia toks likimas, jei bus nustatyta daugiau panašių atvejų. Tik kvailys gali į tai nesureaguoti. Nors tokių, žinoma, buvo ir bus“, – svarstė E. Skrabulis.
Bet kvailyste prieš ketverius metus kaltinamas buvo jis pats.
LLAF atliko esminį vaidmenį nukarūnuotos Europos čempionės Ž. Balčiūnaitės dopingo byloje: iš pradžių pati nuteisė auksą praradusią bėgikę dvejiems diskvalifikacijos metams, o paskui išleido šešiaženklę sumą procesui prieš lietuvę Tarptautinio sporto arbitražo teisme (CAS), kuris galiausiai atmetė maratonininkės apeliaciją.
„Gaila, kad po šių įvykių lauke mes likome vieni“, – tuomet griežtu tautiečių elgesiu stebėjosi Ž. Balčiūnaitė, kurią palaikė nemaža dalis visuomenės.
Rusijoje tokia federacijos laikysena veikiausiai būtų virtusi tikru „X failu“. Bet dabar jau ir pati ARAF priversta mosuoti bausmės rykšte, jei nori 2016 metais išsiųsti į Rio de Žaneirą savo sportininkus.
„Nubausdami Živilę mes parodėme, kad mūsų šalyje galioja garbingo varžymosi taisyklės“, – tvirtina E. Skrabulis.
– Jaučiatės apgautas dėl, pavyzdžiui, daugiakovininkės Austros Skujytės, kuri Londono olimpinėse žaidynėse ant nugalėtojų pakylos neužkopė? – DELFI paklausė LLAF prezidento
– Ji tikrai jaučiasi, jos treneris, federacija – taip pat. Aš dar nieko nesakau dėl Rusijos sportininkės (bronzą Londone iškovojo dėl dopingo vartojimo jau bausta rusė Tatjana Černova – DELFI). Jos kaltė nėra įrodyta. Bet jau aišku dėl ukrainietės (ketvirtą vietą užėmė vėliau diskvalifikuota Liudmila Josipenka – DELFI). Nebuvo ji ketvirta, ji tą vietą pavogė iš Austros. Reikės laiko, kol tiesa bus atkurta. Ir net jei bus įrodyta, kad rusė taip pat buvo nešvari sportininkė, net jei Austrai bus perduotas medalis, kas jai kompensuos prarastą jausmą, kurį sportininkas patiria viso pasaulio akivaizdoje atsistojęs ant apdovanojimų pakylos? Nepalyginsi su tuo, jei praėjus ketveriems metams apie Austros nuopelną sužinos tik jos artimieji ir Lietuvos visuomenė. Tai – didžiulė skriauda.
– Ar dabar džiaugiatės, kad prieš ketverius metus LLAF diskvalifikavo Ž. Balčiūnaitę ir skyrė jai nesumažintą bausmę – dvejus metus?
– Mes niekada tuo nesidžiaugėme, mes liūdėjome. Tol, kol buvo nors menkiausia abejonė dėl Živilės kaltumo, mes buvome jos pusėje. O kai paaiškėjo daugiau aplinkybių, padarėme tai, ką privalėjome.
Galbūt galėjome bandyti ieškoti priežasčių bausmės sušvelninimui, jeigu Živilė su treneriu būtų sąžiningai prisipažinę, gailėjęsi. Tada būtume bandę įtikinti Europą ir WADA, kad bausmę reikėtų sumažinti. Teoriškai mūsų sportininkė galbūt būtų galėjusi startuoti Londono olimpinėse žaidynėse. Bet jie spjovė į mus, nepalikdami išeičių. Nubausdami Živilę mes parodėme, kad mūsų šalyje galioja garbingo varžymosi taisyklės. Nesvarbu, kad sprendėsi aukso likimas. Jeigu medalis iškovotas negarbingai, jis yra pavogtas. Deja, bet tokia situacija.
– Ispanijos bėgikė Marta Dominguez praėjusią savaitę pralaimėjo bylą CAS ir privalės atiduoti 2009 metų pasaulio čempionės medalį, nors jos tėvynės federacija sportininkę prieš tai buvo išteisinusi. Dabar Ispanija yra IAAF atidžiai stebimų šalių sąraše. Ar Lietuva galėjo atsidurti ten pat, jei būtų užsimerkusi prieš Ž. Balčiūnaitės nuodėmes?
– Mūsų atveju, išteisinti nebuvo jokių galimybių. Vėliau sekusi byla sporto arbitraže buvo tik laiko ir jėgų švaistymas, teatro vaidinimas. O kaip buvo M. Dominguez atveju – nežinau, nesu susipažinęs su visomis aplinkybėmis, kurias vertino Ispanijos federacija. Mums irgi nebuvo lengva jas perprasti, kvietėmės į pagalbą geriausius pasaulio ekspertus. Juk ne Skrabulis sugalvojo, kad Živilė yra kalta. O jeigu būtume padarę kažkokių klaidų, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę: mus galėjo priversti paklusti WADA taisyklėms, IAAF galėjo skirti vienokias ar kitokias sankcijas.