Lietuvoje dviračių trenerių, ypač jaunesnės kartos, nedaug. Viena išimčių išimtis – 2011 m. Universiados 30 km komandinių lenktynių čempionė Eglė Zablockytė.
Antrus metus ji dirba Panevėžio kūno kultūros ir sporto centre vienoje komandoje su treneriais Antanu Jakimavičiumi ir Solveiga Baleišyte. Eglė – viena jauniausių Lietuvos dviračių sporto trenerių, panevėžietei – 27-eri.
– Buvai neblogo meistriškumo dviratininkė, atstovavai italų „USC Chirio Forno d‘ Asolo“ komandai. Kur prasidėjo tavo sportinė karjera?
– Alytuje, mane treniravo Antanas Balčius. Tada gyvenau Mažiūnų kaime, daug padėdavau tėvams ūkininkauti, o laisvalaikiu mėgau važinėti dviračiu.
Kai mokiausi Butrimonių vidurinėje mokykloje, septynerius metus lankiau šokių būrelį.
Kai treneris A. Balčius mane pamatė važinėjančią dviračiu, ilgai kalbino lankyti dviračių pratybas.
Vasarą prasidėjus atostogoms nešokome ir užsirašiau į dviračių sekciją. Vėliau buvau pakviesta treniruotis į Panevėžį.
Mane tobulino treneris Valerijus Konovalovas, o kiek vėliau - Antanas Jakimavičius. Važinėjau plente ir treke, dviračių pedalus myniau 12 metų.
– Kuri tavo pergalė – svariausia?
– Studentų Universiadoje Kinijoje. Tada su Aleksandra Sošenko ir Aušrine Trebaite laimėjome 30 km grupines lenktynes.
Atmintyje išliko ir 2009-ieji, kada pradėjau rungtyniauti moterų elito grupėje ir per „Tour de France“ daugiadienes lenktynes užėmiau dešimtą vietą.
– Kodėl atsisveikinai su didžiuoju sportu?
– Atrodė, viskas buvo gerai. Sekdavosi per treniruotes, tačiau ateidavo varžybos - ir manęs nebėra. Gal palūždavau psichologiškai.
Nesisekė per pasaulio ir Europos suaugusiųjų čempionatus. Subyrėjo mūsų 3 km komandinių persekiojimo lenktynių treke komanda.
Pagalvojau, kiek gi galiu save motyvuoti. Buvau nusivylusi ir nutariau baigti sportuoti.
– Kada apsisprendei, kad būsi dviračių trenerė?
– Dar aktyviai sportuojant man patikdavo dviračių trenerių darbas, reikalaujantis didelės atsakomybės, pareigingumo.
Kai į grupę ateidavo nauja dviratininkė, jai tekdavo padėti, kad pritaptų prie mūsų, paaiškinti, kokia grupėje yra tvarka.
Baigiau Lietuvos edukologijos universitetą. Kai nutrūko mano sportinė karjera, neabejojau, jog su dviračiu draugausiu toliau - dirbsiu trenere.
– Kokie buvo tie pirmieji metai trenerės darbe?
– Buvo labai sunku, su vaikais reikia dirbti vienaip, o su suaugusiais – kitaip. Prieš varžybas vieną reikia aprėkti, o kitą – paguosti, paraginti, pagirti.
Per metus to išmokau. Darbas labai patinka, yra įdomus. Norisi išugdyti gerą, puikiai rungtyniaujančią olimpinę pamainą.
Trenerės darbas, ir sportininkės karjera – tai ne vienas ir tas pats. Kai aktyviai sportavau, režimas buvo paprastas, prie jo pripratau.
Trenerės darbas nelengvas: bėgi, žiūri, rašai rašyti treniruočių planus, daug bendrauji su vaikais.
– Kur juos susirandi?
– Miesto bendrojo lavinimo mokyklose, tenka ir toliau pavažiuoti. Renku mergaites nuo ketvirtos klasės.
Pamatau talentingesnę ir prie jos prilimpu, kalbinu lankyti dviračių pratybas. Lengvoji atletika „pasiima“ mažučius, plaukimas – pradinukus, o dviračių sportui - kas liko nuo jų.
Labai daug mums padeda Pakruojo BMX treneris Vilius Lopeta. Dabar mūsų grupėje treniruojasi keturios mergaitės iš Pakruojo.
Pradedame nuo plente, kuriame reikia išmokti stumdytis, lenktyniauti grupinėse varžybose.
Treke varžybos kiekvieną mėnesį nevyksta, o plente dviratininkes galima išmokyti daug ko.
Ta įgyta patirtis dar nė vienai dviratininkei nemaišė. Kol mergaitės jaunos, nuvažiuojame „pasivartyti“ ir į kalnuotas vietoves, dviratininkes reikia išmokyti griuvinėti.
– Nepabėgsi iš dviračių sporto?
– Manau, kad ne, kurgi aš bėgsiu. Pačiai nepavyko nuvažiuoti į olimpines žaidynes, labai norėčiau, kad mano mokinės tą padarytų. O aš joms – iš paskos (šypsosi ... ).