A. Atgalainytė, kurią treniruoja klubo „Geležiniai žmonės“ vadovas Saulius Misevičius, įgijo teisę gauti „profesionalės kortą“. Pasitarusi su treneriu 22 metų mergina atsisakė galimybės tapti profesionale ir nutarė siekti naujų pergalių mėgėjų varžybose.
– Kaip susidomėjote šiuo sportu?
– Sportuoti pradėjau būdama 16 metų. Norėjau pakeisti savo kūną. Iš pradžių pradėjau bėgioti stadione, kuris buvo šalia mokyklos Labūnavoje, Kėdainių rajone. Besimokant vidurinėje mokykloje, viena trenerė pastebėjo, kad esu gana sportiško sudėjimo. Ji pasiūlė lankyti lengvosios atletikos treniruotes. Baigusi dvylika klasių pradėjau studijuoti Kaune, nes norėjau aktyvios veiklos. Iš pradžių bėgiojau, bet subjurus orams, nuėjau į sporto klubą „Geležiniai žmonės“. Treneris pasiteiravo, ar anksčiau sportavau, ir pasiūlė treniruoti mane. Taip viskas ir prasidėjo. Po septynių mėnesių treniruočių jau dalyvavau varžybose.
– Labai greitai. Ir kaip sekėsi?
– Sportuoju 6 kartus per savaitę, treniruotės tęsiasi po 2−3 val. Dar papildomai bėgiodavau. Galbūt ir mano genetika labiau tinka šiam sportui nei kitų sportininkų. Pirmose varžybose atrodžiau kitaip. Prisipažinsiu, tada nesilaikiau mitybos taisyklių, nusiženginėjau režimui. Suvalgydavau ko nors daugiau arba to, ko išvis negalima. Pavyzdžiui, obuolį ar saldumynų. Varžybose labai aiškiai matyti, ar laikeisi mitybos režimo. Kai pamačiau varžybų nuotraukas, supratau, kad nenoriu, jog tai pasikartotų (šypsosi). Tai buvo geras spyris į užpakalį. Antrame sezone susiėmiau ir varžybose atrodžiau kur kas geriau.
– Merginos į sporto klubą ateina, kai yra nepatenkintos savo kūnu. Ar jums irgi taip buvo?
– Norėjau keisti savo kūną. Kai kurios merginos mano, kad šis sportas nėra moteriškas. Jei nori, gali išlaikyti moteriškumą. Tiesa, yra tokių sportininkių, kurių eisena ir elgsena suvyriškėja. Yra manančių, kad jei jau kilnoji štangą, būsi labai raumeninga. Treneris pagal tavo norus sudaro treniruočių grafiką, tu sutvirtini kūną. Tai nereiškia, kad užsiauginsi didžiausią raumenyną ir atrodysi kaip vyras.
– Kas svarbiausia jūsų varžybose? Į ką kreipia dėmesį teisėjai?
– Svarbiausia yra kūno proporcijos. Kai kurių moterų raumenynas buvo kur kas didesnis, tačiau jos neatrodė gražiai. Mano proporcijos atrodė gerai, todėl ir laimėjau.
– Koks jūsų ūgis ir kiek sveriate?
– Mano ūgis yra 160 cm. Kai nesirengiu varžyboms, sveriu apie 60 kg. Dabar sveriu 52 kg, esu numetusi 8 kg.
– Per kiek laiko pavyksta taip sumažinti svorį?
– Per tris mėnesius. Svarbiausia – mityba ir treniruotės. Laikausi baltymų dietos, vartoju šiek tiek angliavandenių. Valgyti reikia penkis kartus per dieną, kas tris valandas. Pagrindinis maistas yra ryžiai, kiaušiniai, vištiena ir lašiša. Viską gaminuosi pati. Maistą kiekvienam valgymui gaminuosi atskirai.
– Esate studentė. Ką ir kur studijuojate?
– Mykolo Romerio universitete studijuoju teisę ir ikiteisminį procesą. Esu trečiakursė – kitą pusmetį jau baigsiu mokslus.
– Ar su šia specialybe ir siejate savo ateitį?
– Esu kryžkelėje (atsidūsta). Sportas šiandien man artimesnis. Dirbti pagal specialybę neatrodo taip malonu, kaip sportuoti. Nežinau, kaip viskas klostysis toliau. Dabar atlieku praktiką Kauno apygardos prokuratūroje. Darbo specifika įdomi, bet norisi daugiau veiklos, ne tik sėdėti ir analizuoti dokumentus. Galbūt nepataikiau rinkdamasi studijas. Bet tai, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Išsilavinimas niekada nepamaišys.
– Ką galite patarti merginoms, norinčioms turėti dailesnes kūno linijas?
– Galima eiti į sporto klubą, kur sudaromos treniruočių ir mitybos programos. Internete gausu merginų, kurios sportuoja, dalyvauja varžybose. Galima jų paprašyti patarimų, daugelis mielai patars, padės. Po varžybų merginos ir manęs klausia patarimų. Sunkiausia yra pradžia. Šis sportas sudėtingas, nes rezultatai pastebimi tik po 1−2 metų, o daugelis nori greičiau, jau po pusmečio. Kai tai nepavyksta, numoja ranka.
– Ar jaučiate praeivių žvilgsnius, ypač vasarą, kai vilkite drabužius, kurie leidžia įvertinti jūsų kūną?
– Be abejo. Kai kurių žvilgsniai nėra labai draugiški (juokiasi). Ir vyrai, ir moterys kartais keistai nužvelgia. Daugiausia replikų sulaukiu iš vyrų, už kuriuos atrodau raumeningesnė, arba tų, kurie turi didelį pilvą. Aiškina, kad aš turiu per daug raumenų, per daug treniruojuosi. Tie, kurie patys sportuoja, niekada taip nereplikuoja. Jie žino, kad tai yra sunkus darbas.
– Kaip jūsų užsiėmimą vertina tėvai?
– Aš jau suaugusi, pati viską sprendžiu. Jie man pritaria ne visada – vis dar gyvos senos pažiūros, kad šis sportas nesveikas, moterys negali turėti vaikų, kad vartojame kenksmingų vaistų.
– O kaip yra su tais vaistais? Daugelis mano, kad kultūrizmas neatsiejamas nuo kai kurių preparatų, steroidų?
– Juos vartoja tik profesionalai. Aš tuo neeksperimentuoju. Esu jauna, man užtenka maisto derinimo, papildų ir vitaminų.
– Tapote Europos čempione. Kas dar lieka – siekti pasaulio čempionės vardo?
– Galbūt. Šiemet nesirengiu dalyvauti pasaulio čempionate, nes jis vyksta toli, JAV, todėl per brangu ten nuvykti. Be to, nereikėtų iš karto kartelės užkelti labai aukštai, nes per dvejus metus padariau tikrai daug. Viskam savo laikas. Jei manysiu, kad tai – mano siekiamybė, dalyvausiu ir pasaulio čempionate. Kol kas dar neapsisprendžiau. Esu motyvuota. Maniau kurį laiką liautis sportuoti, nes taip pavasarį neturiu nei Velykų, nei gimtadienio.
– Ar yra dalykų, kurie nepatinka jūsų sporte?
– Visko būna. Gerai pasportavus ir ranką sunku sulenkti. Kūno judrumas yra mažesnis. Didesnis raumenynas neleidžia būti lanksčiai kaip smilgai.
– Ar merginų varžybose jaučiama didelė konkurencija?
– Varžybose, kuriose man teko dalyvauti, visos buvo labai draugiškos. Europos čempionate, kai likusios dvi sportininkės laukėme, kol paskelbs čempionę, abi su itale stovėjome apsikabinusios.
– Ar turite draugą? Kaip jis vertina jūsų sportavimą?
– Turiu sužadėtinį. Su juo susipažinome sporto klube. Jis irgi sportuoja, pernai jau dalyvavome porų varžybose. Jis lengvąja atletika taip pat užsiima dvejus metus. Kitą pavasarį vėl kartu ketiname dalyvauti varžybose. Sužadėtinis mane labai palaiko. Jei draugaučiau su žmogumi, kuris nesuprastų šio sporto, būtų sunkiau suvokti, kodėl kartais neturiu nuotaikos, nenoriu niekur eiti. Irzlumą sukelia maistas, nuovargis ir mokslai. Kartais pervargstu ir pratrūkstu. Dar dirbu sporto klube administratore, kartais patariu kitoms. Merginoms lengviau užkalbinti merginą ir paprašyti patarimo.
– Dėmesį traukia ir jūsų šukuosena. Tai irgi svarbu per varžybas?
– Stengiuosi parodyti, kad šiame sporte galima išlaikyti moteriškumą. Makiažas, šukuosena padeda atrodyti elegantiškai.
