Psichologijos studijų pirmą kursą baigusi 20-metė vilnietė iki Europos žaidynių buvo laimėjusi ne vieną svarbią dvikovą, bet tokios įspūdingos pergalės, kokias ji pasiekė per vieną dieną Krokuvoje, net pačiai sportininkei atrodo sunkiai įtikėtinos.
„Penktadienis buvo kosminė diena, jos nepamiršiu visą gyvenimą. Nes per vieną dieną patirti tiek emocijų – neįtikėtina“, – kraipė galvą 585 vietą pasaulio reitinge užimanti stalo tenisininkė.
Pirmą varžybų dieną ji pademonstravo neįtikėtiną kovingumą ir 4:3 palaužė Sakartvelo atstovę Aną Nikoiani, nors buvo atsilikusi 0:3,o po to 4:0 pranoko 140 planetos raketę italę Deborą Vivarelli.
Tik šeštadienį šešioliktfinalyje K.Riliškytė neatsilaikė prieš 19 pasaulio raketę Prancūzijai atstovaujančią kinę Jis Nan Yuan – 0:4.
„Ji – 19-ta pasaulyje. Tai tiesiog išėjau žaisti savo žaidimo, negalvojau apie rezultatą, nes to ir nereikėjo daryti. Aišku, norėjosi labiau užsikabinti, bet lygių skirtumai jaučiasi. Sužaidžiau, kaip galėjau“, – po varžybų LTOK.lt sakė trenerės Jolantos Prūsienės auklėtinė.
K.Riliškytė neabejoja – Europos žaidynės jai suteikė neįkainojamos patirties siekiant aukščiausių tikslų, tarp kurių – ir olimpinė svajonė.
„Labiausiai džiaugiuosi, kad visiškai susitvarkiau su savimi kritiniais momentais. Pirmame mače varžovei net šešis kartus iki galutinės pergalės trūko tik taško, bet atsilaikiau. O man užteko vienos tokios progos ir ja pasinaudojau. Dvikovoje su itale pirmi du setai buvo lengvi, nes ji jaudinosi labiau, o po to jau man atsirado spaudimas. Bet vėl pavyko susitvarkyti su savimi“, – aiškino stalo tenisininkė.
Kaip perprasti ne tik save, bet ir kitus, K.Riliškytė gilinasi Brėmeno Jacobs universitete, kur nuo praėjusių metų studijuoja psichologiją.
„Noriu sukti į sporto psichologiją. Tikiuosi baigti ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas. Pirmus metus mokėmės pagrindų, o kiti du semestrai bus labai įdomūs, galėsiu rinktis dalykus, kurie bus naudingi mano ateities profesijai“, – planus atskleidė sportininkė.
Ji pripratusi derinti mokslą ir sportą: „Visą gyvenimą tą darau. Universitete visus egzaminus išlaikiau aukščiausiais balais. Net geriau už kai kuriuos studentus, kurie be studijų daugiau nieko neveikia. Aš turiu tikslą ir jo siekiu. Aišku, tenka aukoti studentišką gyvenimą, viską užima treniruotės ir mokslai. Nėra kada vakarais kažkur išeiti. Kartais gal liūdna, bet kai pasveri, kas svarbiau, pasirenki.“
Su sporto psichologu ji ir pati ne kartą yra bendravusi. Kartu sukūrė ir bene kiekvieno stalo tenisininko arsenale esantį ritualą prieš paduodant kamuoliuką.
„Prieš paduodamas kamuoliuką susitelki į momentą, apgalvoji artėjantį tašką. Todėl atsiranda tarsi kažkokia pauzė. Bet tikrai ne todėl, kad neturi ką veikti ar nori gumą tempti. Aš savo padavimo stilių susikūriau jau senokai, man padėjo sporto psichologas. Be galo jam dėkinga už darbą kartu“, – teigė būsimoji sporto psichologė.
Dar vienas ritualas, atsiradęs iš įprasto veiksmo – beveik visiems tenisininkams įprastas delno nusivalymas į stalą prie tinklelio. K.Riliškytė delną palaiko kiek ilgiau: „Taip aš tarsi pajaučiu stalą, žaidimo atmosferą.“
Į varžybas Krokuvoje sportininkę atlydėjo jos trenerė, trijų Europos čempionatų prizininkė olimpietė J.Prūsienė, išugdžiusi K.Riliškytę ir jos seserį dvynę, antrąją šalies raketę Emiliją.
„Jei ne trenerė, tikrai nebūčiau čia. Ji geriausia Lietuvoje. Viskas, kur aš esu šiandien, kur žaidžiu, ką pasiekiau, kaip dirbu su savimi – didžiulis trenerės nuopelnas. Mums su sese ji lyg antroji mama. Mes neatskiriamos. Ar blogai, ar gerai, bet visada kartu. Bet kokioje situacijoje gali ja pasitikėti. Kai būnu Vokietijoje, kiekvieną savaitę susiskambiname, kartais ir po kelis kartus, pasikalbame ne tik apie treniruotes. Be to, dažnai susitinkame varžybose Lietuvoje ir užsienyje“, – trenerei gražių žodžių negailėjo stalo tenisininkė.
Dar dažniau nei su trenere K.Riliškytė bendrauja su seserimi Emilija: „Ji yra mano didžiausia palaikymo komanda. Visą laiką jaučiu sesę, ji – mane. Mes nesame dabar kartu, bet jaučiu ją. Ką aš išgyvenu, tą ir ji. Tai neįtikėtina. Esu be galo laiminga, kad turiu sesę dvynę.“
Seserys daug metų kartu treniravosi, iki šiol kartu žaidžia ir dvejetų varžybose Lietuvos čempionatuose arba atstovaudamos mūsų šaliai tarptautinėse varžybose. Tačiau svajonę bendromis jėgomis bandyti prasibrauti į olimpinį dvejetų turnyrą žlugdo realybė.
„Reiktų nuolat važinėti į varžybas, rinkti reitingo taškus. Reikia didžiulio įdirbio, o tam paprasčiausiai nėra pinigų“, – atskleidė K.Riliškytė.
Būtent lėšų trūkumas, stabdantis galimybę nuolat dalyvauti aukšto lygio varžybose, buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios geriausia Lietuvos stalo tenisininkė pradėjo žvalgytis į užsienį.
„Lietuvoje niekada nesiskundžiau dėl treniruočių kokybės. Jos tikrai geros. Bet nėra daug gero lygio varžybų. Užsienyje ieškojau tokių sąlygų, kad galėčiau ten pat ir žaisti, ir mokytis. Radau Vokietijoje. Studijuoju gerame universitete, labai dėl to džiaugiuosi. Turiu gerus partnerius, su kuriais treniruojuosi kiekvieną dieną. O nuvažiuoti iki varžybų vietos trunka penkias valandas. Nereikia lėktuvais keliauti“, – pasakojo sportininkė, pastarąjį sezoną atstovavusi antroje pagal pajėgumą Vokietijos lygoje žaidusiai Jenos „Schott“ komandai.
Nors Jenos klubas tapo antrosios Bundeslygos nugalėtoju ir iškovojo kelialapį į elitinę Vokietijos lygą, kitą sezoną K.Riliškytė vėl rungtyniaus toje pačioje lygoje.
„Jenoje žaidžiau trečioje pozicijoje, su silpnesnėmis varžovėmis. Noriu svarbesnio vaidmens, todėl pasirašiau sutartį su Veilio prie Reino klubu. Manau, su šia komanda tikrai galime patekti į pirmą bundeslygą, kur yra aukščiausias lygos. Į kitą sezoną žiūriu labai pozityviai“, – viltimis dalijosi lietuvė.
Naujas sezonas prasidės rugsėjį. O Europos žaidynių mačas su Prancūzijos stalo tenisininke K.Riliškytei buvo paskutinis šią vasarą.
Sportininkė kartu su šeima ir draugu Roku ketina pailsėti Lietuvos pajūryje, vėliau nukeliauti į Ispaniją.
„Reikia atsigauti nuo mokslų, nuo teniso. Pagaliau skrisiu ilsėtis, o ne žaisti teniso. Mums su sese ši vasara ilgesnė, nes nebežaidžiame jaunių varžybose. Pirmą kartą nuo 2016 m. turime tiek laisvo vasaros laiko. Neįtikėtinas jausmas. O po taip sužaistų Europos žaidynių dar maloniau išeiti atostogauti. Nes padariau viską, ką galėjau. Geriau ir negalėjo būti“, – džiaugėsi Lietuvos stalo teniso lyderė.