Nors ir būna įvairiausių sveikatos bėdų, bet visada sakau: „Gyvenu tarsi spalvotoje pasakoje, kaifuoju nuo gyvenimo“, – „Vakarų ekspresui“ pabrėžė prieš kelias dienas 69-ąjį gimtadienį atšventęs vyresnei kartai puikiai pažįstamas galiūnas Stasys Mėčius.
Puikiu humoro jausmu pasižymintis S. Mėčius teigė, kad dabar jo didžiausias hobis ir aistra – žvejyba.
„Dažnai žvejoju Mingės kaime, esu ištraukęs daug 2-3 kg lydekų, kartais ant kabliuko užkimba ir 5 kg žuvys. Visko pasitaiko“, – šyptelėjo klaipėdietis, kurį daugelis pamena kaip vieną iš geriausių Lietuvos galiūnų.
Iškovojo didįjį pasaulio galiūnų prizą
S. Mėčius 1995 ir 1996 metais tapo Lietuvos galiūnų čempionu, o po metų vykusiame tarptautiniame galiūnų turnyre iškovojo didįjį pasaulio galiūnų prizą.
„Džiaugiuosi, kad į didįjį sportą mane sugrąžino Bronislavas Vyšniauskas, tuomet organizavęs superinius galiūnų turnyrus.
Man jau buvo apie 40 metų, tačiau Bronislavas man sako: ateik į salę, pasportuosi dėl savęs. Ir taip po truputį įkalbėjo dalyvauti galiūnų varžybose.
Kadangi aš nuo sunkiosios atletikos laikų buvau išvystęs sprogstamąją jėgą, gerai sekėsi ir galiūnų sporte.
Su galiūnų varžybomis apkeliavau daug pasaulio – buvau ir Bahamose, ir Mauricijaus saloje, išmaišiau visą Sovietų Sąjungą, keliavau po Skandinaviją.
Tuomet keliauti po pasaulį buvo kažkas iš fantastikos srities – lyg sapnas“, – pasakojo S. Mėčius.
Klaipėdiečiai su nostalgija pamena Vasaros estradoje vykdavusias galiūnų varžybas, į kurias susirinkdavo žmonių minios...
„Pamenu, kad Vasaros estrada tiesiog lūždavo nuo žiūrovų antplūdžio, net visi norintieji pažiūrėti reginį netilpdavo. Tai būdavo kažkas fantastiško.
Į Lietuvos čempionatą ateidavo po 20 tūkstančių žiūrovų. Ką jau ką, bet Bronislavas Vyšniauskas renginius organizuoti moka“, – kalbėjo S. Mėčius.
Pasiteiravus, ar dar pakilnoja štangas, S. Mėčius su šypsena veide atsakė: „Per savo gyvenimą pakankamai prisisportavau.
Dabar pamąsčius, net sunku pačiam suvokti, kokius svorius tuomet iškeldavau...
Dabar gyvenu netoli Klaipėdos sunkiosios atletikos sporto centro, tačiau į sporto salę užsuku tikrai ne kasdien, bet kartais dar pasportuoju, kai sveikata leidžia.“
Jis, kalbėdamas su „Vakarų ekspresu“, pasidalijo jaunystės dienų prisiminimais, atkapstė labiausiai įsimintinas sporto pergales, audringus gimtadienių šventimus, pavojus, grėsusius dirbant Lietuvos taupomojo banko apsaugininku-inkasatoriumi, papasakojo apie šių dienų kasdienybę.
„Mano gyvenimas – itin spalvingas: kadaise teko su automatu rankose gabenti penkis milijonus litų, buvau pabudęs naktį suvyniotas į kilimą, iškart po Lietuvos nepriklausomybės keliavau po Mauricijaus salą ir Bahamas, kas tuo metu atrodė lyg kosmosas, taip pat galėjau didžiuotis skambiomis sporto pergalėmis ir pasaulinio lygio trofėjais.
Kai atsuki laiką atgal, supranti, kad gyvenimas – itin įdomus ir nenuspėjamas“, – pasakojo prieš kelis dešimtmečius sunkiosios atletikos ir galiūnų varžybų olimpo viršūnėje buvęs klaipėdietis S. Mėčius.
Susuko į kilimą
– Stasy, bekalbant su jumis jaučiasi, kad tiek energijos ir jėgų, kiek turėjote anksčiau, nebėra, o ir kurį laiką turite bėdų su balso stygomis – varstote ligoninių duris, tačiau geros nuotaikos ir pozityvumo jums niekada netrūksta. Iš kur tas pozityvumas?
– Gyvenime dažnai yra taip: kaip nusiteiksi, taip ir bus.
Pastebėjau, kad gyvenimo keliu žingsniuoti su šypsena veide ir su „bajeriukais“ – daug lengviau. Yra tokių situacijų, kai gali jautriai sureaguoti ir susierzinti, tačiau apsimeti kvaileliu, nuleidi viską juokais ir neįvyksta jokio konflikto.
Pastaruoju metu aš stengiuosi gyventi būtent taip. Nors yra žmonių, kurie buvo mane įžeidę, tačiau pykčio savyje niekada nesinešioju.
O kalbant apie sveikatą ir energiją – nebesijaučiu taip, kaip jaučiausi dvidešimties, tačiau niekada nesiskundžiu – kiek Dievas duos, tiek ir gyvensiu.
Aš jau sulaukiau tokio amžiaus, kad jau nieko nebebijau.
– Neseniai paminėjote savo 69-ąjį gimtadienį. Jis buvo gana ramus, o anksčiau gi jūsų gimtadieniai būdavo su visokiais nuotykiais.
– Šventes tradiciškai simboliškai paminiu su šeima ir artimiausiais draugais. Didelių švenčių nemėgstu.
Nors jaunystės laikais buvo visko: pamenu, kad pirmą kartą „prisiliurlinau“ būdamas 16 metų. Atsigėrėme su draugais vyno, grįžau namo, svaigsta galva. Oi, tada tai gavau pylos nuo tėvų...
Dar įsimintinas buvo ir 25-asis gimtadienis. Linksmai sėdėjome su draugų kompanija, aš gerokai apkvaitau ir norėjau judesio – kažkur lėkti, kažką veikti ir panašiai.
Taigi draugai sumąstė, kad mane reikia apraminti – paguldė ant žemės ir susuko į kilimą, kad niekur nesiblaškyčiau. Jie toliau šventė, o aš taip suvyniotas ir užmigau. Staiga pabundu naktį ir nesuprantu, kur esu, tamsu, negaliu pajudėti.
Taip pradėjau klykti, kad akimirksniu visi subėgo (juokiasi).
Įveikė 400 kg sumą
– Jaunystėje labai rimtai užsiiminėjote sunkiąja atletika ir plačiai savo rezultatais garsinote Klaipėdą ir Lietuvą visame pasaulyje. Juk ne kartą gerinote Lietuvos ir TSRS rekordus, buvote tapęs pasaulio jaunimo vicečempionu. Net buvote tarp realių kandidatų dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
– Jaunystėje buvo sužibusi šiokia tokia viltis dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet tuometinis rusų treneris pasakė, kad dėl politinės situacijos tokie dalykai tiesiog neįmanomi, net jei ir būčiau visa galva geresnis. Tuomet buvo tokie laikai, ir nieko nepadarysi.
– Kokia asmeninė pergalė jums labiausiai įsiminė?
– Tikriausiai brangiausias pasiekimas – 1981 metais dvikovėje įveikta 400 kg riba. TSRS laikais buvo toks klubas „400“. Į jį patekdavo tik tie, kurie dvikovėje įveikdavo 400 kg sumą. Pamenu, tada laimė tryško per kraštus, net savimeilę paglostė.
Pasiekus aukštumas svarbu neužmigti ant laurų. Reikia ir toliau intensyviai, negailint savęs dirbti, užsispyrus siekti užsibrėžto tikslo. Reikia klausyti trenerio. Jei suabejosi treneriu ir pradėsi savivaliauti, nieko gero iš to nebus.
Aukštų rezultatų galima pasiekti tik tada, kai atsiduodi sportui visa širdimi, tiesiog pasišventi jam.
Paauglystėje buvau išstypęs ir liesas kaip dviratis. Pirmasis mano treneris Algirdas Eidukas, pirmą sykį pamatęs mane, pasakė: „Rėmai yra, o mėsos priauginsim“ (juokiasi).
Penkiolikos metų pradėjau į panas dairytis, norėjau prisiauginti raumenų, būti tvirtas, atletiškas, gražus ir patikti merginoms. Tai ir paskatino kilnoti geležis.
Jau po metų intensyvių treniruočių (1971 m.), paragintas vyresniojo brolio Alfonso, dalyvavau pirmose varžybose. O po trejų metų sąžiningai treniruotėse lieto prakaito pradėjau iškovoti pergales.
1974 m. tapau TSRS profsąjungų čempionu, o po metų tautų spartakiadoje Vilniuje pagerinau Tarybų Sąjungos jaunimo rekordą – įveikiau 200 kg ribą.
Lietuvos čempionu pirmąkart tapau 1976 metais. Po to šį laimėjimą pakartojau dar devynerius metus iš eilės.
Pasiekęs pergalę visada jausdavau malonumą bei didžiuodavausi, jog esu pranašesnis už kitus. Iki šių dienų man sportas yra tarsi savotiškas narkotikas, aišku, gerąja to žodžio prasme. Savo gyvenimo be sporto tiesiog neįsivaizduoju.
Iki pensijos 17 metų dirbau sunkiosios atletikos treneriu, dar iki šiol pakviečia mane teisėjauti per sunkiaatlečių varžybas. Taip pat dar dirbau ir „Neptūno“ sporto salės prižiūrėtoju-budėtoju, tačiau atėjo laikas išeiti užtarnauto poilsio.
Daug metų žaidžiau krepšinį įvairiuose čempionatuose ir turnyruose, atstovavau Plikių „Buivolų“ komandai.
Gyvenime visada sukausi sporto ir sportininkų ratelyje.
Ant peties – automatas
– Kai dalyvaudavote galiūnų varžybose, beveik dešimtmetį dirbote ir Lietuvos taupomajame banke apsaugininku-inkasatoriumi. Kokias didžiausias pinigų sumas teko gabenti?
– Mes apie gabenamas pinigų sumas turėjome tylėti. Tai – paslaptis. Na, tiek to, praėjo jau daugybė metų, tad galiu atskleisti – teko su šarvuočiu vežti ir penkis milijonus litų.
Įsivaizduokite, veži penkis milijonus litų, o iš nugaros prisiklijuoja ir nuo Kauno iki pat Vilniaus iš paskos važiuoja lengvasis automobilis. Prakaitas akimirksniu išmuša kaktą.
Prisigalvoji įvairių būtų ir nebūtų dalykų. Tada laikai rankose suspaudęs automatą ir mąstai, reikės jį dabar panaudoti ar ne.
Juk po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo buvo neramūs laikai – dėl tokios sumos banditai galėjo drąsiai nušauti.
Kai dabar atsuki laiką atgal, supranti, kad drąsos išties reikėjo. Juk Lietuvoje buvo tokių atvejų, kai pasikėsino į banko inkasatorių.