Olimpiečių istorija pasakojama trečiojoje dokumentinio filmo „Jau 100 metų nenuleidžiame rankų“, kuriame įamžinti daugiausia pasiekę žiemos olimpinių žaidynių dalyviai iš Lietuvos, dalyje.
Ruošėsi mėgėjų čiuožyklose
1988 metais čiuožėjų pora tapę būsimieji olimpiečiai P. Vanagas ir M. Drobiazko iki pat paskutinės minutės nežinojo ar jiems iš viso bus leista startuoti Albervilyje. Problemos tykojo kiekviename žingsnyje.
Pirmiausiai sportininkams buvo pranešta, kad Albervilyje jie varžytis negalės, mat taisyklės reikalauja, jog abu šaliai atstovaujantys sportininkai turėtų tą pačią pilietybę. Tuo metu M. Drobiazko turėjo tik rusišką pasą. Tačiau atkaklumas nugalėjo ir sportininkams galiausiai buvo suteiktas leidimas varžytis nepaisant jų pilietybių.
„Nuvykome į Lozaną, pas patį Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentą ir paklausėme, kodėl Povilui ir Margaritai neleidžiama atstovauti Lietuvai. Labai nustebome, kai mums buvo atsakyta, kad jie neprieštarauja poros dalyvavimui. Priešingai, buvome patikinti, kad tokie pajėgūs sportininkai tiesiog privalo pasirodyti olimpinėse žaidynėse“, – pasakoja P. Vanago mama, dailiojo čiuožimo trenerė Lilija Vanagienė.
Kadangi Albervilio žiemos olimpinės žaidynės buvo pirmosios, vykusios po Sovietų sąjungos griūties, sportininkams iš 16 posovietinių valstybių jose dalyvauti buvo leista nepaisant jų pilietybės. P. Vanagas prisimena, kad siekiant šio tikslo teko įveikti daugybę kliūčių. Nelengva buvo ir finansiškai.
„Skaičiavome kiekvieną centą ir žinojome, kad grįžę iš Šveicarijos nebeturėsime pinigų net bilietams skrydžiui iš Lietuvos į Prancūziją. Tačiau netikėtai susipažinome su šioje šalyje gyvenusiu lietuviu Simonu Žmuidzinu, kuris mielai pakvietė po pasirodymo Europos čempionate dar paviešėti šalyje. Ši viešnagė užtruko kiek ilgiau nei buvo planuota – iki pat Albervilio olimpinių žaidynių. Nuo Lozanos iki Albervilio buvo vos kelios valandos kelio, tad nusprendėme čia ir ruoštis olimpinėms žaidynėms“, – pasakoja sportininkas.
P. Vanagas prisimena, kad rengdamasi startui pora neturėjo nei trenerių, nei treniruotėms tinkamos vietos. Jos vykdavo viešosiose Lozanos čiuožyklose, kuriose savo laivalaikį leisdavo šimtai šveicarų ir miesto svečių.
„Krūva žmonių čiuoždavo ratu, o mes su Margarita bandydavome tarp jų gludinti savo olimpinę programą. Labai nerimavome suprasdami, kad tokiomis sąlygomis, turbūt, nei vienas kitas čiuožėjas nesiruošia. Tačiau tiesiog degėme noru startuoti olimpinėse žaidynėse“, – pasakoja olimpietis.
Sutiko kaip čempionus
Nors sportininkai Albervilio olimpinėse žaidynėse užėmė tik 16-ą vietą, buvęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas prisimena, kad čiuožėjų porą gimtinėje pasitiko apie 3 tūkst. žmonių minia.
„Sutikimas vyko Sporto rūmuose. Margaritą ir Povilą žmonės pasitiko taip pat, kaip sutinka krepšininkus, laimėjusius medalius. Tai buvo kažkas nuostabaus“, – teigia A. Poviliūnas.
LTOK gimė anksčiau už valstybę
Daugiau nei dvidešimt metų LTOK vadovavęs A. Poviliūnas nostalgiškai prisimena Sąjūdžio laikus, kai Lietuvos sporto žmonės tiesiog kvėpavo laisvės siekiu.
„Privalėjome turėti savo olimpinę organizaciją. Juk neteisinga, kad mūsų sportininkai puikiai pasirodo tarptautinėje arenoje ne atstovaudami Lietuvai, o būdami SSRS rinktinės sudėtyje“, – prisiminimais dalijasi jis.
1988 m. gruodžio 11 d. Vilniuje įvyko Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas, kurio pagrindinis tikslas buvo atkurti šalies olimpiečių savarankiškumą. Tuo tarpu Maskva LTOK atstovus laikė išsišokėliais, teigdami, kad svajoti apie organizacijos savarankiškumą, kai pati Lietuva dar nėra nepriklausoma, yra gerokai per anksti.
Nepaisant Maskvos prieštaravimų ir spaudimo, Lietuva vis tiek atkūrė nacionalinę olimpinę organizaciją ir pradėjo savo žygius į Lozaną, siekdama tarptautinio pripažinimo ir sportininkų teisių grąžinimo.
„Viskas priklausė nuo politinių sprendimų. TOK vadovas per pirmuosius susitikimus reikalavo to, kas buvo beveik neįmanoma. Jis sakė, kad tarptautinė bendruomenė LTOK pripažins tada, kai tai padarys Sovietų Sąjunga“, – pasakoja A. Poviliūnas.
Esminis lūžis įvyko po kruvinųjų 1991 m. sausio 13 d. įvykių, kurie priartino prie taip ilgai siekto tikslo – tarptautinio pripažinimo. Tų pačių metų rugsėjį Lietuva buvo priimta į Jungtines Tautas, o TOK prezidentas Juanas Antonio Samaranchas oficialiai pasveikino Baltijos šalis tapus TOK narėmis ir pakvietė jas dalyvauti olimpinėse Albervilio žiemos žaidynėse, iki kurių tuo metu buvo likę vos keturi mėnesiai.
Lietuvos žiemos olimpiečių istorija – dokumentiniame filme
Artėjant Pjongčango žiemos olimpinėms žaidynėms, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) iniciatyva kuriamas trumpametražis dokumentinis filmas „100 metų nenuleidžiam rankų“. Penkių dalių istorija pasakos apie iškiliausias šalies žiemos sporto asmenybes. Iki žiemos olimpinių žaidynių pradžios žiūrovams kas mėnesį bus pristatoma po vieną dokumentinio filmo dalį, o prieš pat jų pradžią bus parodytas ir visas filmas.
2018 m. vasario mėnesį Pjongčange, Pietų Korėjoje, vyksiančiose žiemos olimpinėse turėtų varžytis apie 5 tūkst. sportininkų iš daugiau nei 100 šalių. Jiems bus išdalinti 102 medalių komplektai.