Bėgimu nuo 2007-ųjų užsiimantis kiek neįprastas trail varžybas išbandė 2009-aisiais, po kurių nė nebeketino į jas sugrįžti. Tačiau po poros metų iš Ukmergės kilęs vyras vėl išbandė kalnų trasą ir būtent tada suprato – tai jį „veža“.
„Google“ paieška besinaudojęs trail bėgimo savamokslis perskaitė ne vieną knygą, žurnalą ar straipsnį ir vos per porą metų pasiruošė sunkiausioms pasaulyje pasaulio „Ultra trail“ taurės varžyboms. Debiutas jose buvo išties įspūdingas – lietuvis jau pirmame sezone pasidabino bronzos medaliu. 2015 metais G. Grinius jau buvo antras, o 2016-aisiais tapo geriausiu pasaulyje.
Dėl savo neeilinio pasiekimo sportininkas buvo nominuotas „Global Lithuanian Leaders“ apdovanojimų kategorijoje už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. Ta proga DELFI su bėgiku kalbėjosi apie jo kelią į „Ultra trail“ elitą, didžiausius alinančių varžybų iššūkius, geležinę psichologiją, šeimos indėlį ir tolimesnius karjeros planus.
– Dabar, išgirdus jūsų pavardę, pirmas vaizdas akyse – nuotrauka, kai jūs „Ultra Trail du Mont Blanc“ (UTMB) varžybose bėgate link finišo linijos su Lietuvos trispalve ant pečių. Papasakokite, koks jausmas tuo metu užplūdo, kai žinojote, kad už poros žingsnių pasidabinsite sidabro medaliu? – DELFI paklausė G. Griniaus.
– UTMB varžybos yra kaip trail bėgimo olimpiada. Šiemet olimpinės žaidynės vyko Rio de Žaneire, o po to vyko bėgimas Monblane – tas bėgimas su vėliava man asocijavosi su dalyvavimu olimpiadoje. Tuo labiau kalnų sporte atstovų iš lygumų šalių yra nedaug, o man pirmam pavyko taip aukštai užkopti, todėl bėgimas su vėliava buvo labai jaudinantis.
Visų pirma, aišku, galvojau apie šeimą, apie vaikus, kurie bėgo su manimi ir padavė man vėliavą. Kitas dalykas – aš juk lietuvis-kariškis, todėl aš visuomet didžiuojuosi savo šaknimis.
– Bet žinojimas, kad esate pirmasis lietuvis ne tik dalyvavęs varžybose, bet jose ir triumfavęs, turbūt prideda papildomo saldumo ant ir taip saldaus pergalės torto?
– Tuo metu, kai bėgau, net negalvojau, kad būsiu pirmas: aš tiesiog džiaugiausi, kad gerai prabėgau, kad sėkmingai finišavau. Aišku, buvau paskaičiavęs, kad jeigu finišuosiu pirmame trejetuke, tai ir bendroje įskaitoje užimsiu pirmą vietą bei iškovosiu titulą, kurio siekiau trejus metus. Bet žinote, mane labiau motyvuoja prie finišo laukianti žmona su vaikais ir, aišku, Lietuva tame kontekste.
Varžybų pranešėjas amerikietis tada sakė: „na va, netrukus sužinosime, kaip atrodo Lietuvos vėliava“. Juk daugelis net neįsivaizduoja, kur ta Lietuva yra ir kas per žmonės joje gyvena. Niekas net nežino, kad Lietuva yra plokščia šalis – visi įsivaizduoja, kad jeigu jau bėgu kalnuose ir gerai pasirodau, tai turiu būti iš kalnuotos valstybės. Tai dažnai tenka ir istorijos, ir geografijos pamokas duoti (juokiasi).
– Pasaulio „Ultra-trail“ taurės varžybose debiutavote 2014-aisiais ir bendroje įskaitoje užėmėte trečią vietą, po metų – antrą, o šiemet jau tapote čempionu. Sakėte, kad titulas – jūsų misija, bet ar tikėjote, kad ją įgyvendinsite taip greitai?
– Niekada tokiose varžybose negali kažko suplanuoti, nes bėgimas yra labai ilgas – viskas, kas yra bėgama virš 10 valandų yra nesuplanuojama. Iki 10 val. arba iki 100 km galima viską nuspėti pagal žmogaus fiziologines savybes, atliekant tam tikrus testus. Bet kuo ilgiau bėgi, tuo daugiau dalykų virsta psichologiniais arba jiems įtaką daro kitos sąlygos: koks oras, tavo ar ne tavo diena, planavimas, maistas ir taip toliau.
Aišku, aš negalėjau suplanuoti, kad per trejus metus bus toks progresas, bet esu labai laimingas. Kai 2014 metais užkopiau į trečią vietą, jau buvau labai laimingas, nes buvau tik pradėjęs bėgioti trailus. Po šios sėkmės išsikėliau sau tikslą pagerinti šį rezultatą ir dėjau visas pastangas, kad jį pasiekčiau.
2015-aisiais, prieš paskutines varžybas, aš bendroje įskaitoje buvau pirmas, bet čempionu netapau, nes nefinišavau. Tuomet susidūriau su psichologinėmis kančiomis, dėl kurių nesugebėjau pasiekti finišo ir likau antras. Daug kas sakė, kad specialiai taip padariau, jog laimėčiau kitais metais. Aišku, aš specialiai to nedariau, nes visada mėgstu konkuruoti ir noriu laimėti.
O šiais metais jau niekas nesutrukdė. Bet įvyko kuriozas: pernai aš laimėjau dvejas varžybas per visą sezoną – Japonijoje ir Gran Kanarijoje, kur pagerinau trasų rekordus – bet vis tiek likau antras, o šiemet nelaimėjau nei vienų varžybų, bet buvau pirmas bendroje įskaitoje.
– Iš 12 etapų dalyvavote tik keturiuose ir visuose lipote ant apdovanojimų pakylos. Ar tokią taktiką ir buvote pasirinkęs prieš sezoną?
– Pernai aš taškų neskaičiavau – tiesiog norėjau bėgti kuo geriau, o šiemet, kadangi praėjusiame sezone pritrūko labai nedaug, aš rinkausi tas varžybas, kurios duoda daugiausiai taškų. Nesileidau į avantiūras, viską dariau pragmatiškai, iš išskaičiavimo, kad šiemet jau laimėčiau. Aišku, neįmanoma visko iki galo suplanuoti, todėl tikriausiai galima sakyti, kad man paprasčiausiai pasisekė.
– Grįžkime į pačią pradžią. Lietuvoje dabar yra gana populiaru bėgioti, bet tikrai ne kiekvienas ryžtųsi bėgti po 100 ir daugiau kilometrų ir dar kalnais. Kaip šovė tokia idėja?
– Mano bėgiko karjera prasidėjo 2007 metais po misijos Irake, o tą netradicinį bėgimą aš pirmą kartą išbandžiau 2009-aisiais, nes Lietuvos Ultra bėgikų draugija, kuri priklauso Lietuvos lengvosios atletikos federacijai, pasiūlė sudalyvauti pasaulio čempionate Prancūzijos kalnuose.
Niekas nežinojo, kas čia per sportas, todėl aš, Ignas Staškevičius, Gediminas Kinderis, Piotras Silkinas nusprendėme dalyvauti varžybose. Aš tuomet netgi pasirengimą padariau, nes buvau komandiruotėje Oberammergau mieste, Vokietijoje, bet niekada neužlipau į jokį kalną, nes pasižiūrėjau, kad aukštis virš jūros lygio yra 900 metrų – galvojau, kad bėgimas bus aukščiau, bet kažkokiais keliais.
Tai jūs galite įsivaizduoti mano nuostabą, kai aš nuvažiuoju į tuos kalnus ir mes pradedame bėgti naktį, o aš neturiu jokio žibinto, jokio supratimo: bėgam per kažkokias akmenų krūvas, kur jokio kelio nėra. Aš ir sakau: nesąmonė, taip neturi būti, gal mes pasiklydome?
Tada pradėjome lipti į kalną, užbėgome į snieguotas viršūnes, pakilome į 3000 metrų aukštį. O bateliai buvo tie, kurie skirti bėgimui asfaltu, todėl jie slydo, mes griuvinėjome – net moterys mus lenkė. Kaip ten bebūtų, šiaip ne taip aš finišavau trisdešimtuke. Po tų varžybų sakiau „daugiau niekada“. Toks buvo mano pirmas susidūrimas su kalnais (juokiasi).
Tai apskritai buvo antras kartas mano gyvenime, kuomet kopiau į kalnus – pirmas buvo vaikystėje. Po to sekė pertrauka ir aš 2011 metais bėgau Konemaroje (Airija) – vėl vyko pasaulio čempionatas, bet aš tada jau turėjau šiokį tokį supratimą. Nuo tada ir prasidėjo mano kelionės po kalnus, nes supratau, kad tai yra bėgimas, kuris man patinka: ne nuobodus plentinis bėgimas, o kalnai, gamta, besikeičiantis peizažas.
– Teko skaityti, kad po misijos Irake bėgimą pasirinkote dėl to, kad suvaldytumėte stresą ir įtampą. Bet kodėl būtent bėgimas?
– Kaip dabar Afganistane ar paskutinėmis dienomis Berlyne bei Stambule, taip ir Irake buvo tokių įvykių. Tik kad per dieną šimtą kartų daugiau jų atsitikdavo nei dabar rodo žurnalistai. Ne visi įvykiai buvo malonūs: tarp sužeistų ir žuvusiųjų buvo draugų, todėl grįžus į Lietuvą tos problemos nedingo. Taip, stengiausi su jomis susidoroti, tačiau nepavyko, todėl pyktį išliedavau šeimoje (su žmona Gintare augina 11 ir 9 metų sūnus – DELFI). O taip gyventi nesinorėjo: reikėjo skirtis ir pradėti gerti arba imtis kažko kito. Bet mano šeimoje buvo žmonių, kurie buvo linkę į girtavimą, todėl tie pavyzdžiai man nebuvo autoritetai – buvau linkęs surasti kitokių vaistų.
Geriausias daktaras yra gūglas, todėl pradėjau ieškoti, kaip pačiam su tuo susitvarkyti – daktarams nesinorėjo prisipažinti, nes buvau jaunas: galvojau, kad jeigu prisipažinsiu, tai galiu ir darbo netekti. Taip viską nuslėpiau nuo psichologų, nes grįžus po misijos reikėjo praeiti medicininį patikrinimą – jeigu esi protingas, tai atsakymus gali sudėlioti taip, kaip reikia (šypteli).
Internete radau straipsnių, kaip Vietnamo karo veteranai, kurie turėjo panašių problemų, gydėsi: su jais buvo naudojama nauja metodika – aktyvus fizinis darbas arba sportas. O bėgimas buvo vienas iš jų. Aš ir pagalvojau: o kodėl nepabandyti?
Iš pradžių aš bėgiojau trumpus atstumus: 5, 10, 20 km, kartais – ir maratoną. Po kiek laiko pamačiau, kad grįžęs namo esu vis ramesnis – taip po truputį aš atsikračiau streso. O kadangi šeima matė, kad bėgimas man padeda, todėl ragino tęsti. Taip bėgimas ir atėjo į mano gyvenimą.
– Bėgdamas po 10-15 valandų grožitės gamtos vaizdai, klausotės muzikos ar turite kokių nors kitokių ritualų?
– Bėgime 70 proc. yra fizinio pasirengimo, 20 – psichologinio ir 10 – visa kita. Ilguose bėgimuose psichologinė pusė yra daug svarbesnė, nes iki 100 km bet kokie elito bėgikai gali nubėgti per 7-8 valandas ir tos psichologijos tiek daug nereikia, nes nepasireiškia ribojantys veiksniai. Bet „Ultra-trail“ varžybose pasireiškia ir didelis nuovargis, ir stresas, ir nemiga. Daugiau jau įtakos turi maistas, psichologija. Pavyzdžiui, jei praleidi maitinimo punktą ar pasuki ne į posūkį.
Kalbant apie psichologiją, tai čia visuomet yra protas prieš kūną – reikia save motyvuoti, niekada negali pasiduoti: kūnas nesupranta, ką tu darai, todėl dažnai siunčia signalus, kad „viskas, tuoj numirsiu“, todėl tave stabdo. Yra dvi teorijos: viena sako, kad centrinė smegenų dalis tave sustabdys nepriklausomai nuo to, ar tu to nori – čia kaip automobilyje esantis greičio ribotuvas. O dabar yra ir nauja teorija, kuri sako, kad tu vis tiek visus sprendimus priimi su savo sąmone. Ir aš linkęs vadovautis šia teorija, nes taip galima patobulinti savo skausmo tolerancijos ribą.
Kiekvienas randa savaip, kaip žaisti su sąmone. Aš turiu labai paprastą triuką – visą atstumą skaidau į dalis: 100 ar 160 km suskaidau po 10 km. Nes jeigu pradėsiu galvoti, kad reikia nubėgti 160 km – niekada jų ir nenubėgsiu. Kitas dalykas – reikia visada būti pozityvioje nuotaikoje. Net tyrimais jau įrodyta, kad šypsodamasis gali apgauti tiek kūną, tiek smegenis, o kai veidas iškreiptas, tai ir kūnas pasižymi atmetimo reakcija.
Be to, aš dar naudoju penkias bėgimo stadijas: 1) pradėdamas bėgti žaviuosi gamta 2) pradedu šnekėti su žmogumi, kuris bėga kartu su manimi 3) imu sekti techninius dalykus – pavyzdžiui, kad konkrečiu laiku turiu būti maitinimo punkte ir orientuojuosi į savo tempą 4) pradedu galvoti apie mane kamuojančias problemas ir bėgdamas stengiuosi jas išspręsti – kartą sugalvojau naują projektą „Trail Running Factory“, kurį dabar įgyvendinu 5) kai esu labai pavargęs ir nepavyksta rasti motyvacijos, bandau bėgimui suteikti kitą lygį – dalyvaudamas varžybose Japonijoje įsivaizdavau, kad esu samurajus ir darau gerą darbą gaudydamas blogiukus, todėl privalau juos pavyti ir kirsti finišo liniją (šypsosi).
– Po jūsų neeilinių pasiekimų žurnalistai jus jau praminė „Geležiniu“. Bet panašu, kad jūs tokiu tapote ne dėl savo išskirtinių fizinių savybių, o dėl nepralaužiamo psichologinio tvirtumo.
– Protas, sąmonė šiose varžybose yra žiauriai svarbūs, nes prie starto linijos stoja už mane fiziškai daug pajėgesni bėgikai, tačiau daugelis iš jų palūžta psichologiškai. Todėl jeigu reikėtų išsirinkti savybę, kuri manyje stipriausia, tai sakyčiau – protas.
– Kaip suprantu, tai save psichologiškai ruošiate nuolat bėgdamas varžybose ir kaskart vis labiau užsigrūdindamas. O kaip vyksta fizinis pasirengimas?
– Aš esu linkęs taikyti Jasono Koopo metodiką. Čia dar maža paslaptis, bet nusprendžiau jau turėti ir savo trenerį, todėl su tuo Jasonu ir jo mokykla tariuosi – galbūt man jie padės. Tos treniruotės, jeigu yra kažkoks tikslas, tarkime UTMB varžybos, tai sportuoti pradedi likus keliems mėnesiams iki jų. Mano strategija yra pirmiausiai daryti visiškai priešingus dalykus: jeigu UTMB reikalinga didelė ištvermė, tai pačioje pradžioje aš darau daug greičio treniruočių ir taip deginu daug angliavandenių. Bet kai mano tikslas vis labiau artėja, aš imu daryti kuo daugiau ilgų bėgimų: „back to back training“, kai vieną vakarą bėgi 30, o kitą – 40 km.
Dar darau tempimo, jėgos pratimus, dirbu su treniruokliais, su savo svoriu, stiprinu juosmenį, kojas – tai reikalingiausia. Juk bėgime kuo rankos ir liemuo yra plonesnės, kuo mažiau masės turi – tuo tau geriau.
– Tai aš įsivaizduoju, kad ir mityba yra gana griežta: jokio greito maisto, o apie alkoholį, tikriausiai, išvis kalbos nėra?
– Picos kaip picos, bet alkoholį vartoju tik sezono pabaigoje. Jis baigiasi spalį, tai tuomet reikia mėnesio tiek smegenims, tiek kūnui atsigauti. O kūnas – juk ne tik raumenynas, kuris pailsi per dvi savaites. Bet yra ir kepenys, ir inkstai, ir visi vidiniai organai, kuriems daroma įtaka – jiems reikalingas ilgesnis laikas. Aišku, alkoholis atsistatymo nepalengvina – jis jį tik lėtina, bet sezono pabaigoje leidžiu sau ir alaus atsigerti, ir viskio, kuris yra mano mėgstamiausias gėrimas. O nuo gruodžio mėnesio vėl prasideda treniruočių procesas.
– O turite kokį nors specialių mitybos planą?
– Aš stengiuosi valgyti sveikai. Sakau visiems, kad esu vegetaras, bet mane pataisė, kad aš kitoks, nes žuvį ar sushi valgau. Vienintelis produktas, kurio aš nevalgau, yra mėsa. Taip pat stengiuosi vengti cukraus. Bet čia vėlgi yra dvi teorijos: viena sako, kad sportininkams reikia daug angliavandenių, o kita – riebalų. Aš bandau laikytis kažkur per vidurį, nes manau, kad nei vienas radikalus požiūris nėra teisingas.
– Visi dalyviai varžybose bėga su kuprinėmis: kas sudaro jų turinį ir koks jų svoris?
– Trumpiausios mano varžybos būna apie 12 val., o ilgiausios – 27,5 val., todėl yra reikalavimas kuprinėje turėti mažiausiai litrą vandens, neperšlapamą ir neperpučiamą striukę, maisto atsargų, švilpuką, foliją, šiltus apatinius, elastinį bintą, pagrindinį ir atsarginį prožektorius bei pagrindinius ir atsarginius elementus jiems. Jeigu perki viską, kas sveria nedaug, tai kuprinė gali sverti iki 1,5 kg. Bet jei perki įperkamus daiktus, tai jie būna didesni (šypteli), todėl ir kuprinė sveria apie 2,5 kg.
Tačiau viskas yra dėl pačių dalyvių saugumo, nes per varžybas daug žmonių žūsta vien dėl to, kad išsenka, pasiklysta ar nukrenta nuo uolų. Kartais žmonėms kalnuose tenka praleisti ilgą laiką, kol su sraigtasparniu juos išgelbėja.
– Iš jūsų pasakojimų suprantu, kad esate visiškas savamokslis, todėl kyla klausimas: šis sportas labiau mėgėjiškas ar matote ir profesionalumo?
– Kuo toliau, tuo labiau profesionalėja – ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš noriu susirasti trenerį. Aš galiu ir pats treniruotis, bet tai, kas man atrodo normalu – iš tikrųjų gali būti visiška nesąmonė, todėl reikia trenerio, kuris kontroliuotų. Iš tikrųjų iki šiol visą laiką mano trenerė buvo žmona, kuri daug patardavo.
– Iš šio sporto įmanoma pragyventi ar tai labiau kaip hobis, kuriam reikalingos investicijos?
– Aš visada galvojau, kad kai tapsiu pasaulio čempionu – galėsiu iš to pragyventi. Bet jeigu neturėčiau šeimos ir gyvenčiau vienas, tai manau, kad iš rėmėjų būtų įmanoma gyventi. Bet tai būtų gana rizikinga, nes sportas yra laikinas, todėl ir pajamos būtų laikinos. O turint šeimą negali sau leisti rizikuoti. Nors jeigu gyvenčiau vienas, tai tikrai neužsiimčiau kitomis veiklomis: tiesiog treniruočiausi ir treniruočiau kitus.
– Bet dabar esate dar ir kariškis. Pasiklausius, kiek užtrunka pasiruošimas varžyboms, tai gali atrodyti, jog paroje nelabai užtenka 24 val. Kaip sugebate viską suderinti?
– 24 val. užtenka, tačiau nukenčia miegas, o jis yra dalis atsistatymo, todėl nesu labai patenkintas. Būtent todėl, net jeigu ir turiu darbų, stengiuosi juos mesti 10-11 val. vakaro ir eiti miegoti. Bet paskutiniu metu nelabai pavyksta – vis 12-1 nakties užmiegu. Ir iš tikrųjų taip nukenčia treniravimasis, nes jeigu žmogus daug sportuoja, jam reikia 8-9 val. miego.
Kadangi turiu dvi veiklas: kariškio ir bėgiko, todėl stengiuosi taupyti laiką. Dirbu nuo 8 iki 17 val., todėl dažnai po darbo namo tiesiog parbėgu, nes vis tiek su automobiliu važiuojant tenka kamščiuose stovėti. Tada padirbu darbus su savo treniruojamais žmonėmis, pasikalbu rėmėjais... Tikrai yra reikalų (šypteli).
– O šeima jau priprato prie jūsų gyvenimo ritmo?
– Šeima visada būna aplink. Aišku, kaip tėtis aš savo vaikus ir į futbolo, ir į baseino treniruotes nuvežu, bet kartais tenka savo tėvišką pareigą perleisti mamai, kuri juos nuveža į burelius ar dalyvauja mokyklos šventėse. Todėl vaikai jaučiasi apleisti ir dėl to aš labai išgyvenu. Bet tapęs čempionu nusprendžiau kitame sezone nebebėgti taip gerai, bet daugiau laiko praleisti su šeima: dalyvausiu varžybose tose šalyse, kuriose dar nesame buvę, kad galėtume kartu keliauti.
– Dabar artėja Kalėdos, bet kaip suprantu, jūs, kitaip nei dauguma, kurie sėdės prie stalo ir valgys mišraines, vyksite į Honkongą bei pradėsite naująjį sezoną?
– Išvykstu gruodžio 23 dieną (pokalbis vyko antradienį – DELFI) ir turėsiu treniruočių stovyklą su bėgikais iš Honkongo. Vyks kelios paskaitos – apie psichologiją, apie treniruočių metodus ir apie pasiruošimą. O visą tai vainikuos gruodžio 31-osios bėgimas – bus 160 km trasa su 10 tūkst. metrų sukilimais. Toks mano Kalėdų ir Naujųjų metų planas (šypteli).
– Tai fejerverkus žiūrėsite bėgdamas kalnais?
– Sakė, kad jeigu labai pasistengsiu, tai šaudant fejerverkams būsiu aukščiausioje kalno vietoje, nuo kurios matysiu visą Honkongą. Tai čia bus cool dalykas.
– Tarsi didžiausias karjeros tikslas jau pasiektas, o kas toliau? Tiesiog visą likusį gyvenimą tiesiog mėgausitės bėgimu ar jau turite naujų tikslų?
– Šiemet pasistengsiu šiek tiek pailsėti, o 2018 ir 2019 metais aš jau turiu kitokių projektų. 2018-aisiais planuoju bėgti aplink Tacho ežerą Kalifornijoje (JAV) ir bandyti pagerinti užfiksuoto laiko rekordą. Dabar greičiausias laikas priklauso Kilianui Jornet – jis geriausias pasaulio bėgikas, aplink tą ežerą apibėgęs per 32 ar 33 val.
Sunkumas su šiuo rekordu yra tas, kad jie prailgino trasą: kai bėgo Kilianas, ji buvo trumpesnė 5 myliomis ir tęsėsi asfaltu, o dabar bus ilgesnė ir ant trail dangos. Nors bėgimas bus ir ilgesnis, ir sunkesnis, bet laiką reikės tą patį pagerinti. Tačiau aš mėgstu iššūkius, o dabar jis dar didesnis, todėl nei kiek nesikremtu ir nepanikuoju – bus dar įdomiau, jeigu pagerinsiu (šypteli).
O 2019 metais žadu dalyvauti 400 mylių varžybose keturiuose JAV miestuose, kurių bendras įveiktas laikas vadinamas „Gran Slam“. Aš bandysiu finišuoti per rekordinį laiką. Varžybos vyks keturiais etapais kas mėnesį: prasidės birželį ir baigsis rugsėjį. Visose iš jų taip pat dalijamos vietos, tačiau mano tikslas bus pagerinti bendrą keturių etapų „Grand Slam“ laiką. Rekordas dabar priklauso Ianui Sharmanui, 2013-aisiais 400 mylias nubėgusiam per 69 val. 49 min. ir 38 sek.
„Globalios Lietuvos apdovanojimai“ pagerbia su Lietuva save siejančius tarptautinius profesionalus, kurie savo talentu ir darbu atveria Lietuvai pasaulines galimybes ir perspektyvas. Apdovanojamais siekiama, kad svarūs pasaulio lietuvių nuopelnai būtų pastebėti, pripažinti ir įvertinti. „Globalios Lietuvos apdovanojimus“ organizuoja tarptautinių profesionalų tinklas „Global Lithuanian Leaders“, telkiantis diasporos atstovus Lietuvos vardui garsinti, ekonominiam ir visuomeniniam šalies potencialui stiprinti bei globalioms galimybėms Lietuvai kurti.