Eiliniam mirtingajam didelis iššūkis yra įveikti geležinio žmogaus – „Ironman’o“ – distanciją, ką jau kalbėti protu sunkiai suvokiamus, 10 kartų ilgesnius atstumus, kuriuos sudaro 38 km plaukimas, 1800 km dviračio minimas ir 422 km bėgimas.
Triatlono mėgėjas turėtų dar gerai paskaičiuoti, ar per visus metus įveikia tokius nuotolius, o štai Tautvydui šie kilometrai dešimtgubo ultratriatlono pasaulio čempionate Šveicarijoje pakluso per kiek daugiau nei 9 paras arba 229 valandas 40 min. ir 18 sek.
Kalbant apie kiekvieną discipliną, 38 km Tautvydas nuplaukė per 15 val. 56:31 min. (arba 2:31 min./100 m tempu), 1800 km numynė per kiek daugiau nei 4 paras (104 val. 52:18 min., 17.2 km/ val.) bei puspenktos paros bėgo 422 km (108 val. 19:57 min.).
Rugpjūčio pabaigoje vykusiose varžybose startavo 23 dalyviai iš jų 4-ios moterys, finišą kirto iš viso 15 atletų, jų gretose 2 moterys. 45-erių lietuvis į priekį praleido tik tris atletus bei iškovojo 4-ą vietą.
Rezultatai (Top-5, atletas, šalis, rezultatas val.):
| 1. | Kenneth Vanthuyne (Belgija) | 182:43:43 |
| 2. | Richard Jung (Vokietija) | 187:49:24 |
| 3. | Adrian Kostera (Lenkija) | 189:55:20 |
| 4. | Tautvydas Grabauskas (Lietuva) | 229:40:18 |
| 5. | Martin Gruebele (JAV) | 238:55:13 |
Tautvydas – antrasis lietuvis, įveikęs dešimtgubą ultratriatloną ir tą padarė po ketvirčio amžiaus nuo legendinio Vidmanto Urbono finišo.
1997 metais Monterėjuje (Meksika) V. Urbonas šį nuotolį įveikė per 195 val. 14:43 min., gerino ankstesnį planetos rekordą, tačiau tą patį darė ir prancūzas Fabrice’as Lucas, kuris lenkė lietuvį kiek daugiau nei dviem valandomis.
Ultratriatlono nuotoliai Tautvydui – ne naujiena. Įdomu tai, kad kolegos paskatintas atletas debiutavo iškart nuo „Ironman“ nuotolio (3,6 km/ 180 km/ 42 km) – Trakuose 2018-ųjų rudenį vykusiose varžybose visą distanciją jis įveikė per 14 valandų.
Debiutas sužadino norą išbandyti kur kas ilgesnius nuotolius: 2019 metais kaunietis Vokietijoje jau stojo prie dvigubo ultratriatlono (7,6 km/ 360 km/ 82 km) starto linijos.
Dar tą pačią vasarą kaunietis varžėsi pasaulio dvigubo utratriatlono čempionate Panevėžyje, o 2021-aisiais Prancūzijoje iškovojo bronzą penkiagubo ultratriatlono varžybose.
Apetitas kyla bevalgant: po finišo Šveicarijoje lietuvio planuose – dvidešimgubo ultratriatlono distancija (76 km/ 3600 km/ 840 km), kurios pasaulio rekordas tebepriklauso V. Urbonui.
Smalsumas kaunietį T. Grabauską gena pabandyti ir tai, ko dar nėra ragavęs joks planetos žmogus – galbūt įveikti trisdešimtgubą ultratriatloną, kurį sudarytų 114 km plaukimas, 5400 km dviračiu ir 1260 km bėgimas.
Ultratriatlonininkas pasidalino mintimis apie pasiruošimą Šveicarijos startui, nenuspėjamas varžybas ir sportinio kelio horizonte laukiančius naujus iššūkius.
– Kada pačiam atėjo suvokimas apie įveiktą dešimtgubą ultratriatloną?, – Delfi paklausė T. Grabausko.
– Gal trečią, ketvirtą parą po finišo, tokiais pliūpsniais, bangomis. Iš pradžių pats nesupranti, ką padarai. Keletą dienų būni lengvai išsitaškęs.
Dabar sėdžiu prie tvenkinuko, žiūri į tą vandenį ir sunku pačiam suprasti, kad 16 valandų be perstojo plaukiau, kažkokia mistika.
Sunku patikėti, kaip galėjau taip lengvai visus tuos kilometrus „sušaudyti“. Jausmas įdomus, bet dabar kol kas nenorėčiau to kartoti.
– Ar po finišo sapnavosi trasa?
– Ne, ramiai miegu. Nebuvo jokio streso, kad pabusčiau ir galvočiau apie grįžimą į trasą, apie lėkimą ir varžybas. Nieko panašaus, viduje ramu, kaip ir trasoje: viskas buvo sudėliota pagal planą: minučių tikslumu grafikas, kada ir kiek plaukiu ar minu dviratį, kada ir ką valgau, kada miegu ir ilsiuosi.
Kai viskas taip surikiuota, išvengiu varžybose krizių, situacijų, kad kažkurioje rungtyje perdegčiau, išgyvenčiau kažkokią duobę, iš kurios būtų sunku kapstytis.
To nėra, labai gražiai, nuosekliai sudėliotas planas veikė.
– Kaip greitai po varžybų atsistatė raumenys?
– Bendras nuovargis jautėsi, tačiau nebuvo didelio kažkurių raumenų skausmo. Po varžybų kitą rytą žmona rašo – „Tautvydai, nesėdėk, eik, bėk, vaikščiok ar kažką daryk“.
Didžiausias pavojus tyko po varžybų, o ne jų metu. Po tokio didelio krūvio negali visiškai sustoti, nieko neveikti.
Tad aš iškart į kemperį, su savo komanda kelias dienas vaikščiojome, kopėme į kalnus. Kasdien nuo 15-os iki 20-ies kilometrų kalnuose.
Kam kyla pavojus po varžybų? Širdžiai. Žmona medikė, aplink mane medicinos specialistai, kurie pataria staiga po tokių krūvių nesustoti. Reikia palaipsniui mažinti tą krūvį. Tad kiekvieną dieną po varžybų kažkiek judėjau, palaikiau lengvą pulsą.
– Kiek kilogramų netekote per tas 9-ias paras trasoje?
– 6-is kilogramus. Išskyrus per plaukimą, varžybų metu kas dvi valandas valgiau tokį maistą, kuris turėjo apie 1500-2000 kalorijų. Man atrodė, aš priaugu svorio, o nenumetu.
Paros racioną sudarė makaronai, avižos, grikiai, ryžiai, greta šių produktų – tunas, kedro riešutai, lašiša, avokadai, angliavandenių, baltymų ir riebalų kupinas maistas.
Pavyzdžiui, vieną porciją sudarydavo ryžiai, avokadas, medus ir kedro riešutai, kitą porciją – ryžiai su lašiša ar tunu, kitą kartą – avižos ir tunas. Valgiau išties daug maisto.
– Turėjote kažkokių baimių prieš tokią distanciją? Gal neramino plaukimo limitas (36 val.)?
– Jau para prieš startą aplinkiniai pastebėjo, kad man kažkas ne taip, tapau irzlesnis, lyg ne savas.
Tas nerimas viduje tvyrojo, panirau į savo mintis, bandžiau susitelkti į būsimą startą. Labiausiai gąsdino būtent plaukimas. Žadėjo, jog vandens temperatūra bus 24 laipsniai, tačiau baseine jis tesiekė tik 21-22 laipsnius.
Tik startavus jau su hidrokostiumu buvo vėsoka. Tai neguodė pagalvojus koks laukia atstumas ir kiek laiko teks plaukti. Šalo ir rankos, ir kojos. Daug dalyvių naktį ar paryčiais lipo iš baseino.
Vienu metu galvojau, kad likau paskutinis, auštant baseine beveik neliko atletų.
Tačiau vėliau paaiškėjo, jog ne paskutinis, o penktas išlipau iš baseino. Visą nuotolį nuplaukiau be didesnių pertraukų.
O plaukiant ėmė pilti lietus, tai dar labiau vėsino vandenį. Buvo momentų, kuomet už hidrokostiumo man pylė ir šiltą vandenį, kad kažkiek sušilčiau. Tiesiog turėjau kurį laiką mintimis nuklysti už baseino, kad užsimirštų šalčio jausmas.
– Plaukimo greitis – gana solidus, 38 km nuplaukti per maždaug 2:30 min./100 m tempu, norėjosi turėti stiprią varžybų pradžią?
– Mano ir buvo toks planas – plaukimo nuotolį įveikti maždaug per 16 valandų. Buvo galima ir greičiau įveikti tuos kilometrus, tačiau plaukiant beveik visiškai nenaudojau kojų, rankos atliko visą darbą.
Nebuvo noro spausti, saugojau kojas, kurios reikalingos ir dviračių rungty, ir bėgant.
Plaukiau palengva, praktiškai miegodamas, atsipalaidavęs, lengvas grybšnis po grybšnio, vis pirmyn ir pirmyn.
– Minant dviratį teko įveikti 200 ratų po 9 kilometrus. Ar nepabodo tas ratas?
– Trasa driekėsi palei kalnus, šalia upės. Tas ratas neatsibosdavo, tačiau turėjo vieną įkalnę.
Per 1800 km gavosi virš 6,5 km vertikalaus sukilimo. Tai nemažai. Kiekviename rate laukdavo tokia aštroka įkalnė, nuo pirmų kilometrų jos labai saugojausi. Mindavau ant mažiausių žvaigždučių, lengviausiu tempu.
Kitas dalykas, didžiuliai temperatūrų skirtumai leisdavo išlaikyti tą budrumą. Kai kuriose trasos vietose jautėsi 20-ies laipsnių skirtumas, vėjas nuo kalnų atpūsdavo šaltį. Dieną temperatūra siekė virš 30 laipsnių, o naktį atvėsdavo iki 9-ių.
Ir tie temperatūrų šuoliai gana staigūs. Arba užklupdavo liūtys, būtent lietus pridarydavo daugiausiai vargo.
Bėgant jis nebaisus, atvirkščiai, man patinka bėgti lyjant, tačiau minant užklupo viską merkianti liūtis, nepadėjo jokia speciali, sportinė apranga, valanda laiko ir viskas šlapia iki paskutinio siūlo.
– Ar varžybų metu sekėte varžovus ir jų pozicijas?
– Savo komandai pasakiau, kad man nieko nepraneštų kaip, kam sekasi iki bėgimo rungties.
Mano tikslas buvo ramiai nuplaukti ir numinti. Nulipus nuo dviračio turėjau planą iškart nubėgti tris maratonus ir žiūrėti, kokia situacija.
Įveikęs tris maratonus užmečiau akį į sportininkų rikiuotę, nuo 3-ios vietos mane skyrė 30 ratų arba apie 40 kilometrų, o 5-ą vietą užėmęs atletas nuo manęs atsiliko apie 40 ratų.
Jaučiausi visiškai ramiai, buvau beveik tikras, kad manęs nepavys artimiausias varžovas, tačiau ir pats neturėjau didelių vilčių kabintis į prizininkų trejetą.
Galbūt ir galėjau „gaudyti“ artimiausią varžovą, tačiau galėjau labai brangiai už tai sumokėti.
Nusprendžiau nerizikuoti, nesivaikyti trečios vietos ir išsaugoti savo poziciją. Atsidūriau tokioje komforto zonoje, kurioje galėjau sau leisti po kiekvieno maratono nusimaudyti, masažą pasidaryti, pavalgyt, pailsėti.
Kažkiek pasivydavo priešininkai, tuomet aš jau grįždavau į trasą, atstatydavau savo persvarą iki 40-50 km.
Galėjau visą triatloną užbaigti galbūt 10 valandų greičiau, bet visiškai nebuvo tikslo eikvoti jėgas, save žaloti, nes mačiau, jog pats varžovų nebepavysiu, bet ir manęs nebeaplenks.
Pirmas 4-ias paras miegodavau po dvi valandas. Bėgimo metu leidau sau daugiau poilsio. Prabėgęs 12 km eidavau 45 minutes pasnausti, įveikęs maratoną darydavau 2 val. poilsį.
– Ar turėjote tikslą užimti konkrečią vietą, ar apskritai galima prognozuoti konkrečias pozicijas nežinant kaip seksis pačiam ir varžovams?
– Norėjau finišuoti penketuke, geriausiu atveju – patekti į trejetą. Pavyko užimti 4-ą vietą.
Tačiau niekada neatlieku kažkokių skaičiavimų, tiesiog žinau, kiek aš įdedu darbo, o jo įdėta velniškai daug. Tie, kas varžosi dėl 1-2 vietų, yra profesionalai, greta sporto neturi profesinės karjeros, darbų. Gali sau leisti paromis sportuoti.
Sau aš to leisti negaliu, turiu darbą, šeimą. Tačiau nepaisant to, pasirengimo metu buvo tokių dienų, kai po darbų per dieną sportuodavau po 8-ias valandas.
Jei mesčiau darbus, užsiimčiau tik sportu, galėčiau pretenduoti į prizines pozicijas. Šveicarijoje įgavau patirties, ateičiai planų yra, viską galima koreguoti.
– Esate antras lietuvis, kuris po Vidmanto Urbono įveikė tokią distanciją, ar klausėte jo patarimų prieš startą?
– Taip, su juo kalbėjome apie plaukimo rungtį, patarė neišlipti iš baseino, nes jei išlipsiu vieną kartą, išlipsiu ir antrą, ir trečią, ir tos pertraukos tik ilgės.
Jo patarimas man buvo priimtinas, juo pasinaudojau. Galbūt būčiau daręs kitaip, bet pasitikėjau V. Urbonu, žmogus žinojo, ką kalba ir tai buvo auksinis patarimas.
– Ar prieš startą domėjotės, kaip sekėsi V. Urbonui įveikti šį nuotolį ir per kiek laiko jam pavyko tą padaryti?
– Nežiūrėjau, neieškojau jo rezultatų, nesidomėjau tuo. Labai nemėgstu analizuoti, apkrauti galvą neesminėmis detalėmis, nes tada yra rizika, jog trasoje pradėsi vaikytis tuos skaičius, lenktyniauti su jais ar lygiuotis į kažką.
Stengiuosi šioje vietoje likti nuošaly, nesidomėti ankstesniais rezultatais, tik nuo bėgimo pradedu sekti situaciją ir pozicijas.
Sportuoju dėl savęs, tad nėra tikslo kažką aplekti, darau tai, ką galiu ir kas mano jėgoms.
– Ar trasoje buvo toks epizodas, kuomet sakytum, jog „ačiū, užteks, ką aš čia darau, man šito nebereikia“?
– Tikrai ne, nė minutės. Kai baigiau dviračių trasą darėsi graudu, kad jau įveikti tie kilometrai, buvo noras toliau minti.
Tiesa, kilometrų gausybėje nėra lengva išvengti klaidų, virtau nuo skardžio. Kiek apmaudi situacija: sustojau prie šlaito padėti kolegai, išsisegiau dviračių batą nuo pedalo, ruošiausi dėti koją ant žemės, ten – aukšta žolė ir skardis.
Ir aš žemyn nuo to šlaito, laimei, be traumų. Apsukęs ratą stabtelėjau prie komandos, ši klausė, kas nutiko – atrodžiau apibraižytas ir purvinas.
Kitą kartą išvengti nelaimės padėjo moterų lyderė, vienoje iš rato atkarpų aplenkiau ją ir artėjau šlaito link. Ji spėjo riktelti, kad nenuvažiuočiau nuo jo.
Pavijus mane nustebo – tu miegi! Taip, sakau, miegu. Tad tokių niuansų ten yra.
– Ir tokiais atvejais kofeinas gelbėjo?
– Jokių geliukų, jokių sintetinių medžiagų, nei kolos, nei redbulių. Tik šiemet pabandžiau kartą per dieną, po ketvirtos popiet išgerti po vieną puodelį kavos, natūralus kofeinas.
Energetiniai gėrimai, geliukai turi apgaulingą efektą.
Jie tave tam kartui pakelia, tačiau po kažkurio laiko krenti į nuovargio duobę. Tuomet labai sunku suprasti kūną, kada realiai jautiesi išsekęs, o kada – tiesiog kofeino ir jo suteikiamos energijos poreikis.
– V. Urbonui tebepriklauso pasaulio dvidešimtgubo ultratriatlono pasaulio rekordas. Nėra minties stoti prie starto linijos tokio nuotolio varžybose?
– Yra. Kaip tik kitais metais turėtų vykti dvidešimtgubo triatlono varžybos. Dar tiksliai nežinau savo sprendimo, kol dar nėra oficialiai paskelbta apie tokį renginį, nėra ką labai galvoti.
Kai bus paskelbta, tada žiūrėsime, o pranešti turėtų lapkritį.
– Ne pirmą kartą varžėtės greta įspūdingą tempą diktavusio lenko Roberto Karašo, tačiau šis nebaigė dviračių rungties. Kas nutiko jam?
– Jau trečią kartą su juo susitikome. Kaip jis pats teigė, susidūrė su sveikatos problemomis. Sunku pasakyti, kas jam tiksliai nutiko. Aš manau, kad jis tiesiog išseko. Plaukime išsitaškė, plaukė žvėrišku greičiu, dviračių rungtyje praktiškai nestodavo, o prieš tai niekad nesivaržė tokio nuotolio varžybose.
Įtariu, nuovargis padarė savo, gal kažkokios rimtesnės sveikatos problemos. Tas greitis trasoje turi savo pasekmes. Nepasisekė jam pernai, Prancūzijoje, dviračių rungtyje išvažiavo iš trasos, krito, susižeidė ir nebegalėjo tęsti varžybų.
– Svajonė – dvidešimtgubo ultratriatlono nuotolis?
– Yra ir trisdešimtgubas mintyse, to dar niekas nėra įveikęs.
– Tai jau asmeninis iššūkis, bet nebe varžybos?
– Jau ir dvidešimtgubame triatlone, jei jis vyks, bus 4-3 dalyviai, ne daugiau. Trisdešimtgubo triatlono iššūkį rengtų pageidaujant pačiam asmeniui. Vien laiko limitas tokiam nuotoliui galėtų siekti du mėnesius.
– Kiek kilometrų įveikta besirengiant varžyboms Šveicarijoje? Ir kas padėjo pasiruošti, gal turite trenerį, kuris vadovauja treniruotėms?
– Per metus laiko turėjau tris laisvas dienas, sudeginta pusę milijono kalorijų.
Treniruočių kilometrų nepasakysiu, neskaičiavau, bet vidutiniškai dviračiu per savaitę numindavau nuo 400 km iki 800 km piko metu, bėgdavau nuo keliasdešimt iki 120-130 km per savaitę, plaukime – nuo vieno karto ir 10 km plaukimo baseine ir iki 3-4 kartų baseine nuplaukiant apie 20 km.
Pats susidėlioju krūvius treniruotėse, tik bėgime man padeda treneris, maratonininkas Remigijus Kančys. Jis man puikiai pataria bėgimo klausimais.