24 metų sportininkė tarp šalies sporto žvaigždyno atsidūrė po praėjusių metų rugpjūtį Berlyne iškovoto Europos čempionato bronzos medalio. „Daug kas sakė, kad po medalio viskas eisis labai lengvai, bet taip nėra. Dabar vėl reikia rodyti rezultatą“, – prieš vasaros sezono startą kalbėjo L. Jasiūnaitė.
Praėjusią savaitę varžybose Palangoje ji savo žodžius pateisino – numetė ietį 61,73 metro ir pagerino asmeninį rekordą.
Sportininkė tikina, kad yra įpratusi nuolat kovoti dėl savo vietos po saule, nes kelias nebuvo rožėmis klotas. „Pradėjus sportuoti niekados nebuvau geriausia savo būrelyje“, – teigė Liveta, kuri sugebėjo palaipsniui kilti aukštyn.
Šiemet lengvaatletė išsikėlė tikslą pagerinti Lietuvos rekordą ir teigia nutarusi pirmą kartą apie tai pradėti kalbėti garsiai.
2018 metų „LTeam metų sportininkės“ rinkimuose tarp trijų geriausių patekusi L. Jasiūnaitė apie save papasakojo TV laidoje „Lietuvos mokyklų žaidynės“.
– Liveta, kaip tavo gyvenime atsirado sportas? Koks buvo nr. 1 vaikystėje?
– Sportas man yra įaugęs kraujyje. Atrodo viskas taip paprastai, aš neplanavau, tiesiog… Kaip žmogaus paklaustum – kodėl tu pradėjai valgyti? Tiesiog tu norėjai, buvo poreikis tam. Viskas prasidėjo nuo žaidimo kieme. Dabar esu sportininkė. Esu patenkinta, čia tikrai mano kelias.
– Kaip pas tave atsirado ieties metimas?
– Labai paprastai – tiesiog atėjau į lengvąją atletiką. Kaip ir visiems vaikams, duoda viską išbandyti: bėgti, šokti, mesti. Iš pat pradžių labiau norėjau bėgioti, bet po to pamačiau tą ietį ir man labai patiko. Iš pat pradžių gerai sekėsi.
– Iš karto gavai tą ietį, kuri sveria 600 gramų?
– Taip, gavau didesnę ietį, skirtą suaugusioms moterims. Vaikams būna lengvesnė – 400, 500 g. Pas mus, Rokiškyje, nebuvo labai gerų sąlygų. Gavau pačią rimčiausią ietį. Pradėjau mėtyti nuo sunkiausios.
– Tai, kad esi kilusi iš Rokiškio – pavyzdys, kad galima daug pasiekti būnant iš mažo miesto. Ką patartum jaunimui iš nedidelių miestelių?
– Jei tavimi nesidomi, reikia tau domėtis kur yra tavo sporto šakos geriausi treneriai. Važiuoti kalbėtis, bendrauti, kad jie kažkaip padėtų. Viskas įmanoma.
– Turbūt buvo laikotarpis kai tavimi abejojo. Kaip tai perlipai?
– Dabar irgi abejoja. Manau, kad visada abejos. Būna tokių žmonių, kurie kažką pradeda daryti ir jais neabejoja, į juos investuoja, jais tiki, ką jie bedarytų. Jie kažkodėl visada gauna labai didelį palaikymą. Mano atveju niekados, pradėjus sportuoti, nebuvau geriausia būrelyje. Pora savaičių, metai, jau ten būdavau geriausia.
Ėjau toliau, atvažiavau į Kauną. Kai ten pradėjau sportuoti, buvo geresnių, vyresnių už mane ir pan. Šiai dienai esu geriausia. Dabar daug kas man sakė, kad po Europos čempionato medalio bus atviros durys visur ir viskas eisis labai lengvai. Bet iš tikrųjų taip nėra. Dabar vėl yra kitas etapas.
Vėl reikia rodyti rezultatą. Pas visus sportininkus visada yra taip, kad reikia kažkam įrodinėti. Neužtenka, kad vieną kartą pasirodei gerai ir viskas, koja ant kojos sėdi ir visi tavimi tiki. Įvairiuose sportuose būna įvairi konkurencija tarp varžovų.
– Ar pasikeitė tavo gyvenimas persikrausčius į Kauną?
– Pasikeitė šimtu procentų. Sportas patapo ir darbu, pasikeitė draugų ratas, požiūris į gyvenimą.
– Kaip tavo šeima reagavo į tai, kad pasirinkai sportininkės kelią?
– Dabar labai džiaugiasi ir didžiuojasi. Manau, kad esu autoritetas jauneseni sesei. Man labai smagu, kad ji sako, jog noriu būti kaip sesė. Tai labai paglosto širdį.
Visada šeima palaikė, galėjau rinktis ką galiu veikti. Buvau gan aktyvi nuo vaikystės. Tiesiog išsikraudavau treniruotėse, būdavau ramesnė namie.
– Kaip dažnai treniruojiesi, kaip vyksta pasiruošimas?
– Treniruojuosi arba 6, arba 11 kartų per savaitę. Jei būna stovyklos, sportuoju du kartus per dieną – išskyrus trečiadienį ir šeštadienį. Nėra taip, kad tik ietį ir mėtai. Treniruotės susideda iš svarmenų kilnojimo, bėgiojimo, visokiausių šuoliukų.
– Turi treniruotis abiem rankomis?
– Taip turi išlaikyti balansą tarp kairės ir dešinės pusės. Pas visus metikus priešingai dirba viena pusė kūno ir kita. Reikia papildomų pratimų, kad išlaikyti abiejų pusių balansą.
– Kur patinka sportuoti, treniruotis?
– Portugalijoje treniruotis, o kaip šalis – Italija. Patinka klimatas, žmonės, aplinka.
– Ar pernai tikėjaisi, kad iškovosi medalį Europos čempionate?
– Giliai širdyje tikėjau. Kiekvienas sportininkas, kuris važiuoja į varžybas, turėtų mąstyti apie medalius, aukščiausią rezultatą, nes kitaip nebus jo. Dabar bepigu sakyti, bet tikėjau, nes buvo daug darbo įdėta. Žinojau, kad jeigu mesiu daugiau ar tiek pat kaip asmeninis rezultatas, yra realu, bent į penketuką patekti.
– Ką tau davė sportas? Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be sporto?
– Visiškai neįsivaizduoju. Davė absoliučiai viską. Tiesiog neįsivaizduoju gyvenimo be sporto. Neįsivaizduoju be treniruočių, be varžybų, be sunkaus darbo.
– Ar aktyviai gyveni socialinių tinklų erdvėje? Ar vis dėlto daugiau laiko skiri sportui, kitiems užsiėmimams?
– Nemanau, kad labai aktyviai reiškiuosi. Taip, būna, kad kažką paviešini, bet nėra taip kad nė vienos dienos be interneto. Galiu išbūti be jo. Prieš varžybas visiems rekomenduočiau palikti telefonus, internetą nuošalyje.
– Kokius sau tikslus dabar keliesi?
– Dar niekur niekam garsiai nesakiau (pokalbis vyko dar prieš sezono startą – red. past.), bet mano pirmas tikslas šiais metais yra Lietuvos rekordas. Kažkodėl niekados nesakiau garsiai to. Dabar viską sakau – supratau, kad reikia. Kitas tikslas yra pasaulio čempionatas. Ten reikės įrodyti ką galiu.