„Jei laikaisi režimo ir plano, gali nuveikti labai daug. Esu įsitikinęs, kad prisišaukti sėkmės paukštę gali tik nuoširdžiu darbu. Aš mėgstu posakį „ką darai, daryk gerai“. Šia filosofija ir bandau vadovautis“, – teigė daugkartinis Europos čempionas, pasaulio čempionato be svorio kategorijų šeštos vietos laimėtojas.
Jo trofėjų lentynose – per pusšimtis įvairių įspūdingo dydžio ir grožio taurių, tačiau Eventas akcentuoja, kad tobulėti padeda ne tik pergalės, bet ir pralaimėjimai.
„Visada norisi būti geriausiu, bet nereikia bijoti ir pralaimėjimų. Po jų susimąstai, ką galėjai padaryti kitaip, bandai išanalizuoti visas smulkmenas ir klaidų daugiau nebekartoti. Tai taip pat padeda tobulėti“,– įsitikinęs Klaipėdos „Shodan“ klubo atstovas.
Tiesa, pastaruoju metu E. Gužausko karjeroje pralaimėjimų – labai mažai. Jis vienas iš tų sportininkų, kuris griežtai laikosi treniruočių režimo, sporto salėje stengiasi atidirbti daugiau nei šimtu procentų, kad per varžybas ramia sąžine sau galėtų pasakyti: „Kovojau iš paskutiniųjų, atidaviau visą save.“
E. Gužauskas nuo vaikystės labai domėjosi krepšiniu ir tarp jo įkvėpėjų buvo Lietuvos rinktinės žaidėjęs, ragavęs ir NBA duonos – Linas Kleiza.
„Jis krepšinio aikštelėje niekada nenuleisdavo rankų, jei ir nesisekdavo. Mane žavi būtent Lino kovotojo charakteris ir lyderio sąvybės. Gaila, kad labai anksti baigėsi jo krepšininko karjera“, – kalbėjo tituluotas karatistas.
Tuoj pat Eventas pridūrė, kad labiausiai sportui jį motyvavo pirmasis karatė mokytojas iš Naujosios Akmenės Vladimiras Silvaško ir dabartinis tituluotas treneris – „Shodan“ klubo prezidentas Lukas Kubilius.
„Kad ir dabar treniruodamas jaunąją karatistų kartą, stengiuosi būti kuo panašesnis į šiuos savo karatė mokytojus. Bandau surasti tarpinį variantą, kuris būtų savitas man. Manau, kad esu gana griežtas treneris, bet stengiuosi būti teisingas. Aš esu toks, kad negaliu nekreipti dėmesio, jei kas nesilaiko taisyklių, režimo ir panašiai. Kiti sako: „Ai, nekreipk dėmesio, tas vaikas yra padūkęs, pats nusiramins ir tiek“. Man nekreipti dėmesio nepavyksta. Aš esu toks, kad turi būti tvarka, turi visi klausyti ir stengtis treniruotėse atiduoti visas savo jėgas“, – sakė E. Gužauskas.
25-erių atletas karatė sportu jau užsiima gerokai daugiau nei pusę savo gyvenimo – 18 metų. Per tą laiką treniruotėse yra išlieta išties daug prakaito, apkeliauta beveik visa Europa, aplankyta ir Japonija, ir Kazachstanas, teko stovyklauti Prancūzijos kalnuose.
„Atsiminimų ir įspūdžių – begalybė. Kiek per tą laiką sutikta gerų žmonių, kiek patirta džiaugsmo ir kitų nepamirštamų emocijų... Karatė mane patį pakeitė kaip žmogų, kaip asmenybę, išugdė tikslų ir svajonių siekimo jausmą“, – akcentuoja jis.
– Nors pastarieji metai sporto pasauliui buvo labai sudėtingi, tačiau visgi sugebėjai išlikti aukštumoje – buvai pripažintas geriausiu Lietuvos karatė kiokušin kovotoju, tapai geriausiu Klaipėdos sportininkų tarp neolimpinių sporto šakų atstovų, neturėjai lygių Europos čempionate. Kaip pats vertini pastarąjį laikotarpį?
– Nors varžybų buvo ir mažokai, tačiau man pavyko išlaikyti sportinę formą. Tai yra labai svarbu. Per pirmąjį karantiną sportuoti salėse negalėjome, tad teko treniruotis individualiai lauke. Kiek įmanoma, stengiausi palaikyti treniruočių tempą. Svarbu, kad neužklupo ligos... Per antrąjį karantiną aukšto meistriškumo sportininkams jau leista sportuoti salėse, vyksta ir varžybos, tad jau geriau.
– Esi ne tik sportininkas, bet ir ugdai jaunąją karatistų kartą. Ar sudėtinga pradedančiuosius sudominti šiuo sportu? Ką patartum tėveliams, kurie nori, kad jų vaikas sportuotų, bet nedrįsta ateiti į treniruotes?
– Visada kartoju, kad sportas padeda ugdyti valią ir ryžtą. Karatė – ne žaidimai, čia juokelių ir linksmybių mažiau. Tai individualus sportas ir darbas su pačiu savimi. Čia dažnai tenka patirti jaudulio, įtampos, emocijų. Tai įvardinčiau teigiamu dalyku, kadangi būtent čia mes išmokstame tvarkytis su tomis emocijomis ir įtampa. Juk gyvenime bet kokioje gyvenimo situacijoje: ar darbe, ar mokykloje būna daug įtemptų situacijų ir jei mes išmokstame savo emocijas valdyti, tad galime priimti teisingus sprendimus. Tiesiog ne kartą esame susidūrę su panašia emocine būsena ir žinome, kaip su ja geriausia tvarkytis...
Sportas mane išmokė susitvarkyti su stresu ir kritinėmis situacijomis. Kad ir, tarkime, pavyzdys iš mokyklos laikų. Prieš kontrolinius ar egzaminus bendraklasiai labai stresuodavo, daliai jų nuo įtampos net drebėdavo kūnas, rankos, vos nulaikydavo rašiklį rankose, o man stresas, adrenalinas per varžybas buvo toks įprastas, kad aš jau šį jausmą išmokau valdyti. Sportas, valia, užsispyrimas, pergalių siekis ir atkaklus darbas išugdo tvirtą charakterį.
Karatė sportas ugdo ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, tai susikoncentravimas į save, savo kūną, mintis, veiksmus. Tai tuo pačiu ir geras laiko praleidimo būdas, nebūtinai siekant rezultato.
Mūsų klubo bendruomenė yra labai stipri, taip pat stipri ir Lietuvos karatė kiokušin federacija, vieni kitus labai palaikome.
– Vienas iš karatė kiokušin lyderystės pavyzdžių yra tai, kad vieni pirmųjų pradėjote organizuoti aukščiausio rango karatė kiokušin varžybas, įvairius mokymus ir seminarus nuotoliniu būdu internetu. Kaip pavyksta vaikus sutraukti sportuoti ne sporto salėse, o prie kompiuterių ekranų?
– Stengiamės, dirbame. Mums, treneriams, tai taip pat savotiškas iššūkis, kad būtų įdomiau per kompiuterį sportuoti, o nei žaisti žaidimus. Manau, kad gerai susitvarkome su ta misija.
Labai pasiteisino nuotolinės varžybos. Tai tarsi motyvacinė priemonė vaikui sportuoti. Jei nebus jokių iššūkių, tai išlaikyti vaikus klube bus labai sudėtinga. Vaikui reikia ryšio, bendravimo, dėmesio. Tai motyvacija toliau sportuoti ir siekti neapleisti savo pozicijų. Internetu mažieji laikė ir karatė egzaminus. Mes, treneriai, prisibijojome, kaip čia bus, ar vaikams pavyks, kaip jie jausis ir panašiai. Tačiau labai maloniai nuteikė tai, kad vaikams tai buvo labai džiugi emocija. Visi kažkaip persiorientavome ir dirbame, kaip galima geriau, pagal esamą situaciją.
– Ar bandei skaičiuoti, kiek pats turi auklėtinių?
– Su grupėmis dirbame po du trenerius. Klaipėdoje yra suaugusiųjų grupė – apie 50-60 žmonių, ir Šilutėje – per 100 vaikų. Susidaro išties nemažas skaičius.
Visi „Shodan“ treneriai yra labai atsidavę darbui. Visi labai myli karatė ir stengiasi, kad klubo nariai siektų aukštų rezultatų. Tai yra gerai išvystyta organizacija: stovyklos, renginiai, varžybos... Labai daug veiklos. Mūsų išties yra labai daug, bet visi esame darnūs ir tvirti lyg vienas kumštis. Toks tas pagrindinis sėkmės receptas – visi yra savo srities profesionalai.
– Tavo dabartinis treneris L. Kubilius yra labai tituluotas – triskart Europos čempionas ir dukart pasaulio prizininkas. Pats taip pat ne kartą Europos čempionatuose kopei ant aukščiausiojo pakylos laiptelio, žibėjai ir pasaulio čempionate. Turbūt jūsų asmeniniai pavyzdžiai labai motyvuoja jūsų auklėtinius?
– Aš tikiuosi, kaip taip ir yra. Bent jau man taip buvo ir dabar yra, kai kartu sportuojame su treneriu – visai kita atmosfera, užsidegimas, motyvacija... Yra sakoma, kad kiekvienas mokinys turi stengtis pranokti savo mokytoją. Jei tai pavyksta, sakoma, kad mokytojas yra išties geras.
Mano dabartinio trenerio filosofija, charakteris, pozityvas įkvepia labai daug vaikų ir jaunimo keisti gyvenimo būdą, sportuoti, siekti rezultatų. Man labai patinka tai, kad niekada per treniruotes nebūna pykčio, tik geros emocijos. Treniruotės prasideda ir baigiasi tik su šypsena. Tiesiog grįžti namo pilnas teigiamų emocijų.
Esu aprūpintas viskuo: papildais, inventoriumi, organizuojamos įvairios reniruočių stovyklos. Sąlygos – idealios. Dabar mano tikslas – kuo geriau pasiruošti birželio mėnesį Gruzijoje vyksiančiam Europos čempionatui.
– Viename interviu minėjai, kad esi pasipiršęs savo širdies draugei Karolinai. Kada gi įvyks vestuvės?
– Planuojame artėjančią vasarą, jei pagaliau baigsis karantinas ir neįvyks kokių nenumatytų naujų koronaviruso bangų. Su Karolina kartu esame jau septyneri metai. Ji – taip pat iš Naujosios Akmenės, gyveno ir Vilniuje, tačiau atvyko į Klaipėdą ir taip pat įsimylėjo šį miestą.
– Žinau, kad esi vienas iš tų profesionalių sportininkų, kurie ne tik siekia sportinių aukštumų, bet ir rūpinasi mokslais ir kuria savo verslą. Papasakok apie tai.
– Klaipėdos universitete baigiau prekybos vadybos studijas. Klaipėdoje turiu savo nuosavą verslą – vaikiškų prekių parduotuvę. Per karantiną parduotuvę kuriam laikui teko uždaryti, tad daugiau koncentravomės į prekybą internetu. Būtent internetinį verslą pradėjau dar prieš studijas Naujojoje Akmenėje. Kai išėjau iš tėvų namų ir persikėliau gyventi į Klaipėdą, verslą teko suaktyvinti – atidarėme parduotuvę. Po truputį augame, vietoje nestovime.
– Juk para turi tik 24 valandas, kaip viską spėji? Turbūt nelieka laiko laisvalaikiui?
Kai labai nori – viskas įmanoma. Spėju pažaisti ir tenisą, mėgstu vaikščioti su jaunu savo šuniuku gamtoje. Man patinka aktyvus laisvalaikis – retai sėdžiu sudėjęs rankas namuose. Toks laivalaikis – ne man. Patinka būti su šeima, dažnai nueinu į pirtį. Nuvažiuoju ir prie jūros.
– Jei reikėtų įvardyti vieną skambiausią sportinės karjeros pasiekimą, kurį išskirtumei?
– Tikriausiai tai būtų pasaulio čempionatas be svorio kategorijų, kuris vyko 2019 metų lapkričio mėnesį. Tai vadinamoji karatistų olimpiada, kadangi vyksta tik kas ketverius metus. Tarp, regis, 160 viso pasaulio geriausių karatistų iškovojau aukštą šeštą vietą. Tai išties puikus rezultatas, žinant tai, kokio tai rango varžybos ir kokio lygio karatistai varžėsi šiame čempionate. Man didžiulė garbė būti tarp pasaulio karatė lyderių.
– Japonijoje buvai matomas visur: ir metro, ir ant didžiulių ekranų mirgėjo reklamos su tavo atvaizdu. Koks jausmas, kai matai save tokio rango varžybų stenduose ir vaizdo siužetuose?
– Geras jausmas... Labai malonu, tačiau aš to labai nesureikšminu ir nesipuikuoju. Tiesiog prieš tai vykusiame Europos čempionato finale aš savo varžovą pasiunčiau į nokautą efektingu smūgiu, atlikdamas kūlverstį. Apskritai Europos ar pasaulio čempionatų finaluose nokautai būna labai retas reiškinys, kadangi finale jau susitinka patys stipriausi, vienas kito verti priešininkai. Manau, kad būtent dėl to nokauto ir patekau į tuos stendus.
– Įdomu, kokios mintys verda galvoje prieš svarbias varžybas? Kaip bandai numalšinti emocijas ir tvyrančią įtampą? Kažkada vieno interviu metu esi sakęs: „Prieš įtemptą kovą mano geriausias ginklas – šypsena“.
– Taip. Stengiuosi žengti ant tatamio su šypsena veide. Pastebiu, kad tai šiek tiek trikdo ir varžovus, ir teisėjus, tačiau man tai padeda atsipalaiduoti. Kaip tai pavykta? Anksčiau klausydavausi muzikos ir tai padėdavo. Paskutiniu metu stengiuosi pakvėpuoti, prisėsti ir įtikinti save, kad tai tik tarsi treniruotė. Emocijas stengiuosi vyti šalin.