M. Aleknos pasaulio čempionato sidabro medalis ir Europos čempiono titulas leido M. Jusiui tapti pagrindiniu konkurentu Lietuvos sporto apdovanojimuose pelnyti Metų trenerio apdovanojimą.
Vargu, ar buvo tikėjusių, kad šiuose rinkimuose M. Jusį aplenks Lietuvos 3x3 krepšinio rinktinių treneris Dainius Novickis ar Sergejus Sorokinas, pasaulio vicečempionų bei Europos čempionato bronzos medalininkų, baidarininkų Mindaugo Maldonio ir Andrejaus Olijniko treneris.
Ant scenos užlipęs M. Jusis šypsodamasis atskleidė, kad į jo treniruotes Mykolas atėjo tik norėdamas šiek tiek priaugti raumenų ir taip patikti merginoms.
„Bet prabėgus penkeriems metams 2021-aisiais tapome Europos ir pasaulio jaunimo čempionais. 2022-aisiais Mykolas iškovojo pasaulio čempionato sidabrą, o po mėnesio tapo Senojo žemyno čempionu, be to, pasiekė tai, ko nepavyko padaryti jo tėčiui – pagerino Europos čempionatų rekordą“, – ant scenos svarbiausius auklėtinio pasiekimus priminė M. Jusis.
„Jaunas, dvidešimties baigiau sportinę karjerą. Labiau norėjau būti treneriu, o ne sportininku. Man yra didžiulis įvertinimas. Dabar 29-erių esu galbūt visų laikų jauniausias treneris, gavęs tokį titulą. Kaip ir Mykolas jauniausias, sulaukęs Metų sportininko apdovanojimo. Už tą ilgalaikį ir sąžiningą darbą tai yra didelis įvertinimas“, – jau po apdovanojimų renginio kalbėjo lengvosios atletikos specialistas.
Jis prisipažino taikantis legendinio lengvosios atletikos trenerio, ukrainiečio Anatolijaus Bondarčuko metodologiją.
„Ją aš šiek tiek koregavau, papildžiau savo idėjomis, kurios, mano manymu, pasiteisina. Matome, jaunuolis (M. Alekna) laimi tokius titulus, tiek mano atletai su negalia šiemet Brazilijoje gerino pasaulio rekordą. Panašu, ta sistema veikia, galima tikėtis gerų rezultatų ateityje.
Kalbant apie kitus metus, nieko kažko keisti neverta. Reikia kuo mažiau krūvio išlaikant gerą sportinę formą ir aukštus rezultatus, taip pat svarbu išvengti traumų“, – pažymėjo M. Jusis.
Specialistas savo užrašuose yra pasižymėjęs Mykolui konkrečius keliamus tikslus, tačiau tai jau vidiniai trenerio ir sportininko planai.
„Taip, yra konkretūs tikslai, bet tai mūsų su Mykolu vidiniai dalykai. Vienais metais gali pavykti juos įvykdyti, kitais metais – ne. Kol kas metai po metų pavyksta pasiekti užsibrėžtų tikslų. 2023-iesiams turime aukštų tikslų pasaulio čempionate ir ypač 2024-iesiams, laukia labai svarbus startas (Paryžiaus olimpinės žaidynės) ir mintys yra apie tai“, – kalbėjo M. Jusis.
Mykolo tėvas V. Alekna keturiskart yra tapęs Lietuvos metų sportininku. M. Jusis mano, kad jau po dešimtmečio nebe Virgilijus bus tituluočiausias Aleknų šeimoje.
„Turime daug laiko, kad pasiektume Virgilijaus rezultatus. Jau po dešimtmečio Mykolas aplenks tėtį pagal Lietuvos metų sportininko apdovanojimų kiekį“, – drąsia prognoze dalinosi M. Jusis.
Bet dėl to dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna tik džiaugsis, jei sūnus pranoks tėvą.
„Be jokios abejonės, labai rimtas apdovanojimas, man per 20 metų trukusią karjerą keturiskart buvo pavykę tapti geriausiu metų sportininku. Neseniai dvidešimtmetį šventęs Mykolas jau turi vieną tokį apdovanojimą. Iškart po pirmo debiutinio sezono suaugusiųjų sporte. Labai džiaugiamės, bet tai ne viskas, ką Mykolas gali“, – tvirtino V. Alekna.
Labai realu, kad Mykolas mėgausis ilga ir titulais turtinga karjera, bet tėvas įspėjo, kad kaip ir kamuolys, taip ir diskas apvalus, puikūs karjeros pradžios rezultatai negarantuoja sėkmės ateityje.
Čia V. Alekna priminė Londono olimpinį stebuklą – Rūtos Meilutytės pergalę, po kurios, anot jo, daugelis manė, kad bent dešimtmečiui Metų sportininkės sostas yra užimtas.
„Dėl to tikrai nebijau, bet po tokio sezono kyla lūkesčiai, rezultatai sufleruoja apie daug žadančią ateitį. Bet sporte visko būna. Kaip kamuolys, taip ir diskas apvalus.
Po Londono olimpinių žaidynių galvojome, kad 10 metų iš eilės Rūtai Meilutytei tokiuose apdovanojimuose nebus lygių.
Tad sporte visaip gali pakrypti karjera. Džiaugiamės, ką pasiekė Mykolas, dedame viltis, kad bent jau per ateinančius kelerius metus jis išlaikys bei pagerins tą sportinę formą.
„Koks jausmas matyti sūnų, lipantį ant Lietuvos sporto apdovanojimų scenos? Tiesiog malonu. Pačiam ne kartą teko būti ant šios scenos dėmesio centre. Dabar iš šalies matau, kaip artimas žmogus yra taip įvertinamas, labai malonu, belieka tik didžiuotis tuo“, – kalbėjo V. Alekna.
Lietuvos geriausieji:
- 1994 m. – Raimundas Mažuolis (plaukimas)
- 1995 m. – Remigijus Lupeikis (dviračių sportas)
- 1996 m. – Arvydas Sabonis (krepšinis)
- 1997 m. – Raimondas Šiugždinis (buriavimas)
- 1998 m. – Diana Žiliūtė (dviračių sportas)
- 1999 m. – Edita Pučinskaitė (dviračių sportas)
- 2000 m. – Virgilijus Alekna (lengvoji atletika)
- 2001 m. – Rasa Polikevičiūtė (dviračių sportas)
- 2002 m. – Raimondas Rumšas (dviračių sportas)
- 2003 m. – Šarūnas Jasikevičius (krepšinis)
- 2004 m. – Virgilijus Alekna (lengvoji atletika)
- 2005 m. – Virgilijus Alekna (lengvoji atletika)
- 2006 m. – Virgilijus Alekna (lengvoji atletika)
- 2007 m. – Ramūnas Šiškauskas (krepšinis)
- 2008 m. – Edvinas Krungolcas (šiuolaikinė penkiakovė)
- 2009 m. – Simona Krupeckaitė (dviračių sportas)
- 2010 m. – Simona Krupeckaitė (dviračių sportas)
- 2011 m. – Laura Asadauskaitė (šiuolaikinė penkiakovė)
- 2012 m. – Rūta Meilutytė (plaukimas)
- 2013 m. – Rūta Meilutytė (plaukimas)
- 2014 m. – Rūta Meilutytė (plaukimas) ir Jevgenijus Šuklinas (kanojų irklavimas)
- 2015 m. – Laura Asadauskaitė (šiuolaikinė penkiakovė) ir Ramūnas Navardauskas (dviračių sportas)
- 2016 m. – Simona Krupeckaitė (dviračių sportas) ir Aurimas Didžbalis (sunkioji atletika)
- 2017 m. – Airinė Palšytė (lengvoji atletika) ir Andrius Gudžius (lengvoji atletika)
- 2018 m. – Rūta Meilutytė (plaukimas) ir Andrius Gudžius (lengvoji atletika)
- 2019 m. – Laura Asadauskaitė (šiuolaikinė penkiakovė) ir Danas Rapšys (plaukimas)
- 2021 m. – Laura Asadauskaitė (šiuolaikinė penkiakovė) ir Mindaugas Griškonis (irklavimas)
- 2022 m. – Rūta Meilutytė (plaukimas) ir Mykolas Alekna (lengvoji atletika)