„Informacijos apie galiūnų sportą labai mažai, o ir ta pati labai skurdi. Tie patys pranešimai visuose portaluose ir dar su tomis pačiomis klaidomis“, – ironizavo sportininkas.
Būtent dėl to DELFI pateikia pokalbį su V. Lalu apie jo karjerą, gyvenimą svetur ir galiūnų sportą. Tik prieš tai šiek tiek informacijos apie jį patį.
Galiūnas gimė 1982 metų liepos 21 dieną Mažeikiuose. Užaugo ir savarankiškai pradėjo sportuoti Laižuvoje – mažame miestelyje šalia Latvijos sienos. Tikroje sporto salėje galiūnas pradėjo treniruotis tik pradėjęs lankyti mokyklą Mažeikiuose.
Tuo metu mieste buvęs vienintelis sporto klubas ne iš tolo nepriminė šiuolaikinių standartų ir siekiamybių. „Švyturys“ – maža ir siaura sporto salė mokyklos pusrūsyje. Pradinukams suprojektuotos salės sienos buvo nukabintos devinto dešimtmečio kultūrizmo žvaigždžių plakatais ir Arnoldo Švarcnegerio citatomis.
Siaurame praėjime tarp treniruoklių vos prasilenkdavo kultūrizmo čempionas Rolandas Pocius, kitas stipruolis Antanas Abrutis ir keliolika į juos besilygiuojančių paauglių.
Tamsiame ir tvankiame klube, kuriame nebuvo nė vieno bėgtakio, stacionaraus dviračio ar pirčių komplekso. O ir neatrodė, kad ten buvusiems jų reikėtų. Šalta geležis – buvo viskas ko reikėjo dešimtims ten sportavusių vyrų ir vaikinų, tarp jų ir V. Lalui.
Tik pradėjęs lankyti sporto klubą V. Lalas dominavo tarp rajono rankų lenkikų, o 2005 metais tapo absoliučiu Lietuvos rankų lenkimo ir jaunių galiūnų čempionu. Dar po penkerių metų tapo stipriausiu ir tarp galiūnų vyrų.
Klaipėdoje baigęs maisto technologijos mokslus, dėl finansinių priežasčių V. Lalas 2005 metais persikėlė į Airiją. Ten profesionalaus sporto neapleido, toliau treniravosi ir 2012 metais pasaulio galiūnų čempionate (World’s Strongest Man) laimėjo sidabrą, nusileido tik Ž. Savickui. Lietuvos galiūnų reitinge V. Lalas yra antras.
Šiuo metu atletas Dubline turi sporto klubą, kuriame pats ir treniruojasi. Nuo Airijos ir pradėjome pokalbį su juo.
- Kaip gyvenimas Airijoje?
- Sekasi visai gerai, bet labai norėčiau grįžti į Lietuvą, bent metams. Tikiuosi kitais metais pavyks tai padaryti. Nepatinka man vietinių mentalitetas.
- Kas negerai su airiais?
- Jų savaitės svarbiausias tikslas - prisigerti. Ari savaitę darbe, po to geri tris dienas ir per jas miegi 3-4 valandas. Nueiti į klubą, prisigerti, apsivemti, susimušti su policija, o po to visą savaitę dalintis įspūdžiais – jiems tai pats didžiausias malonumas, o man nesuprantama. Nežinau, gal ir Lietuvoje tokių žmonių yra, bet ten visi iki vieno tokie.
- Tai airių draugų daug neturite?
- Bendravau ir dirbau su daugybe airių, pats net kartais kalbu su airišku akcentu, bet tik tris ar keturis turiu draugus airius. Bet ir jie sportininkai. Su paprastais airiais intelektualiai nepakalbėsi. Nebent paklausysi kur jie pasiuntė policiją savaitgalį.
- Ko dar trūksta, kad galėtumėte grįžti į Lietuvą?
- Dar noriu laimėti porą didelių varžybų. Mielai Vilniuje nusipirkčiau namą ar butą ir gyvenčiau. Čia oras geresnis. Ten nuolat lyja. Net turiu draugų sportininkų, kuriems nuo tokio oro alergija ir astma išsivystė. Vienas jų dabar kraustysis į Tenerifę, kitaip jo karjera būtų baigta.
- Turite vyresnę seserį ir dar du brolius. Broliai irgi linksta į jėgos sportą?
- Taip, Marius taip pat galiūnas, o septyniolikmetis Mantas dabar rankų lenkikas ir jam neblogai sekasi. Norėčiau, kad jis galiūnų sporte pradėtų dalyvauti tik kokių 23-ejų metų. Šiame sporte anksti pradėję ilgai netempia. Žmogus visiškai išsivysto gal tik 25-erių metų. Jei jaunas pradėsi kilnoti didelius svorius – tavo karjera bus trumpa.
- Pats taip ir pradėjote?
- Taip. Iš pradžių lenkiau rankas, o jaunių galiūnų čempionu tapau gal tik 24-erių metų. Tada ir svoriai nebuvo labai dideli. Po tuputį tobulėjau ir pasiekiau lygį aukštą lygį, kokio ir reikėjo. Šiame sporte negalima skubėti.
- Kiek dar galvojate užsiiminėti galiūnų sportu?
- Norėčiau dar mažiausiai penkerius metus, bet ne daugiau septynerių.
- O po to ką?
- Pirma reikia susikurti ateitį. Užsitikrinti finansiškai. Tada jau galėsiu po pasaulį keliauti. Dabar kiek keliavau – nieko nemačiau. Prieš varžybas būtinas lovos rėžimas, bet dauguma galiūnų vis tiek trinasi po pliažus, bando pamatyti kuo daugiau ir į varžybas ateina išvargę. Aš mačiau tik oro uostus, viešbučius ir kelią iki jų.
- Varžybos ir kelionės netrukdo širdies reikalams? Draugę turite?
- Turiu žmoną. Susipažinome dar kai mokiausi Klaipėdoje. Šeštas mėnuo laukiamės sūnaus.
- Sveikiname. Tai sūnus gims rugpjūtį?
- Taip. Blogiausia, kad gimdymas gali dubliuotis su pasaulio čempionatu. Bet turiu gerą žmoną. Sako, kad susitvarkys viena, o aš privalau važiuoti į čempionatą.
- Mokėtės maisto technologijos. Tai pats dažniau gaminate nei žmona?
- Vyras pats turi mokėti gaminti maistą. Žmonos visada nepriprašysi, ji irgi užsiėmusi, o galiūnams būtina valgyti kas dvi valandas.
- O kaip maitinasi galiūnai?
- Per dieną aš suvalgau 3-4 jautienos steikus. Svarbiausia švarus maistas. Pagrinde ryžiai, kartais makaronai ir raudona mėsa. Reikia daug angliavandenių. Žydrūnas, pavyzdžiui, valgo elnieną. Vištienos beveik nevalgome. Ji sveika, tačiau joje per mažai kalorijų. Dar vartoju skystus multivitaminus ir man to užtenka.
- Cepelinai, tikriausiai, į racioną neįeina?
- Tik ne sezono metu. Vėliau gali valgyti, bet tada bus sunku atgauti sportinę formą.
- Pavalgius reikia pamiegoti, o jėgos sporte poilsis nemažiau svarbus nei mityba. Tai tiesa?
- Taip. Treniruojuosi 4-5 kartus per savaitę. Prieš varžybas nesitreniruoju tris dienas, kad organizmas atsigautų. Miegu 8-10 valandų ir stengiuosi nepervargti, pavyzdžiui, nevažinėju automobiliu didelių atstumų. Jei nori būti geras šiame sporte – turi turi juo gyventi.
- Kiek trunka galiūnų sezonas?
- Kiekvienam skirtingai. Nuo 9 iki 6 mėnesių. Amerikiečiai rengia tik dvejas dideles varžybas. O štai Žydrūnas pernai dalyvavo 16-oje. Didelis skirtumas kada ruošiesi dvejoms, o kada 16-ai. Bet kuo daugiau dalyvauji, tuo daugiau žmonių tave žino, tuo lengviau dirbti su rėmėjais.
- Įtemptas sezonas ir dideli krūviai. Ar tai smarkiai atsiliepia sveikatai?
- Kol kas aš nieko nejaučiu. Tik nežinau kas bus ateityje. Nors nemanau, kad pasekmės bus skaudžios. Visos karjeros metu sveikai gyvenu. Kitas dalykas traumos. Pagrindinė galiūnų trauma – bicepso nutraukimas. Man pačiam jis buvo trūkęs, o dar asmeniškai pažįstų 10 tokių pat galiūnų. Po tokios traumos pečiai nebebūna stiprūs kaip ankščiau.
- Vis dėlto jėgos pečiuose šiemet užteko paskutinėje rungtyje pasiekti pasaulio rekordą ir laimėti „Arnold Strongman“ varžybas. Papasakokite nežinantiems apie tas varžybas.
- Galiūnų sporte yra du svarbiausi turnyrai - „Arnold Strongman“ ir pasaulio čempionatas. Pirmas ypatingas tuo, kad tik dešimt žmonių gauna pakvietimus į jį. Ten ir prizinis fondas didžiausias.
- Tikėjotės pergalės?
- Į paskutinę rungtį ėjau norėdamas užsitikrinti tik antrą vietą. Nuo amerikiečio Briano Shaw atsilikinėjau pusantro taško. Dar prieš varžybas man jis buvo sakęs, kad treniruotėse 120 kg svorio hantelį kelia 7-8 kartus. Aš žinojau, kad pakelti galiu tik penkis kartus. Nuėjau, ramiai iškėliau, dar bandžiau ir šeštą kelti, bet nebebuvau pakankamai susikaupęs. Po manęs kėlęs B. Shaw, tikriausiai, palūžo psichologiškai ir iškėlė tik tris kartus, o aš nugalėjau pusės taško skirtumu.
- Laimėjote 60 000 dolerių. Čia dideli pinigai galiūnų sportui? Užteks šiam sezonui?
- Galiūnų sportas nėra toks brangus. Išsilaikyti pakanka ir dalyvaujant tik vidutiniškuose turnyruose. Prizai tokiame turnyre mums papildomi pinigai.
- Galiūnų sportas Lietuvoje labai populiarus ir nuolat atsiranda naujų talentų. Ką jiems palinkėtumėte?
- Svarbiausia artimųjų palaikymas ir paties užsispyrimas. Turi nusiteikti atsisakyti mažiau poros dalykų gyvenime – alkoholio ir savaitgalių. Turi susikoncentruoti tam, kad būtum geriausias. Bet čia visame sporte taip, ne tik galiūnų.