Tarp sėkmės elementų – ir teisėjai
Iš keturių dešimčių valstybių praėjusį sekmadienį tik septynių vėliavos kilo į „Daulet“ arenos palubes.
Kilo ir lietuviška trispalvė, bet nei labai dažnai, nei labai aukštai. O „Tautiškos giesmės“ kazachų publika taip ir neišgirdo.
Lietuvos rinktinės medalių kaugė nuo aštuonių, laimėtų Vilniuje, ištirpo iki dviejų. Ne tik japonai (15 apdovanojimų), bet ir varžybų šeimininkai (8), rusai (3) bei gruzinai (2) pralenkė lietuvius, o Azerbaidžanas iškovojo vieną, bet auksinį medalį.
„Kitame čempionate tikėsimės pasirodyti kitaip“, – DELFI apibendrino Pasaulio karatė organizacijos (WKO) prezidiumui priklausantis lietuvis Romas Vitkauskas.
Jo nuomone, WKO neadekvačiai paskirstė kelialapius į planetos pirmenybes, vienai Japonijos komandai jų rezervuodama tiek, kiek visai Europai. O kas dar lėmė kuklų lietuvių lauknešėlį, su kuriuo reikės grįžti namo?
„Trūko sėkmės, kuri sporte susideda iš burtų, Fortūnos lygioje kovoje, teisėjavimo. Bet teisėjų klausimo nenoriu angažuoti – jeigu esi pakankamai stiprus, joks teisėjas nesutrukdys laimėti“, – sakė R. Vitkauskas.
Karjeros tęsinys – neaiškus
Tiek vyrų, tiek moterų varžybose toliausiai iš Lietuvos komandos nužengė vyriausi kovotojai – Inga Mikštaitė ir Lukas Kubilius.
36-erių kaunietė neslėpė, kad prieš aštuonerius metus pirmą kartą planetos čempionate pelnyta bronza ją džiugino kur kas labiau.
„Būti trečiai pasaulyje – šis tas. Bet mes, sportininkai, esame tie, kurie visada nori aukščiausio rezultato. O dabar jis ne toks, kokio siekiau. Ypač liūdina tai, kaip kovojau. Tai nebuvo ta Inga, kurią matėte anksčiau. Nežinau, kodėl, galbūt adrenalinas padarė savo. Būtent adrenalinas – atvažiavusi čia jaučiausi gerai ir fiziškai, ir emociškai, o išėjus ant tatamio tarsi žaibas trenkė. Galbūt nesusitvarkiau su baime, neįsivaizduoju“, – svarstė I. Mikštaitė.
Astanoje ji laimėjo dvi kovas, kol pusfinalyje buvo eliminuota kazachės Jekaterinos Gurovos. Nors skirtumas tarp varžovių nebuvo akivaizdus, dėl teisėjų sprendimo lietuvė priekaištų neturi.
„Jaučiu, kad nepadariau to, ką galėjau. Todėl nėra ko kaltinti nei teisėjų, nei aplinkos, nei dar kažko. Šįkart aš pati nepadirbėjau, klaidų turiu ieškoti savo pačios veiksmuose, psichologijoje“, – teigė sportininkė.
Ar ant tatamio kopė paskutinį kartą, I. Mikštaitė kol kas nežino.
„Važiuodama čia dar nebuvau nieko nusprendusi, nežinau ir dabar. Klausimas lieka atviras“, – sakė kovotoja.
Didžiuojasi mokiniais
Džiaugsmu netryško ir L. Kubilius, kurio žygį sustabdė galingai kovą užbaigęs Yuji Shimamoto.
Tas pats japonas pusfinalyje pranoko 34-erių klaipėdietį ir prieš dvejus metus Tokijuje vykusiame pasaulio čempionate be svorio kategorijų.
Dar didesnės sąskaitos su Y. Shimamoto liko dėl to, jog ketvirtfinalyje pastarasis po permainingų kautynių ir dviejų pratęsimų nugalėjo L. Kubiliaus auklėtinį Eventą Gužauską.
„Eventas tą kovą laimėjo, tik teisėjams atrodė kitaip. Turėjome su Eventu susitikti pusfinalyje – automatiškai būtų du medaliai Lietuvai“, – įsitikinęs L. Kubilius.
Po dvejų metų pertraukos ant tatamio sugrįžęs veteranas ketina dar kartą pamėginti laimę 2019-ųjų planetos pirmenybėse Japonijoje. O iš Astanos sunkiasvoris išvyks nerealizavęs savo lūkesčių.
„Įvertinus visą čempionatą, rezultatas nėra prastas. Aišku, visada gali iš savęs reikalauti daugiau, aplinkybės šį kartą man tikrai buvo palankios. Nepavyko, bet nereikia nukabinti nosies“, – samprotavo atletas.
– E. Gužauskas ketvirtfinalyje per du pratęsimus turėjo kaip reikiant išvarginti J. Shimamoto. Nejau iki pusfinalio jis spėjo visiškai atsigauti? – DELFI paklausė L. Kubiliaus
– Spėjo. Ir dirbo savo įprastą darbą, primetė savo tempą. Iš trijų minučių kovos užleidau jį sau ant galvos 20 sekundžių pačioje pabaigoje. Galvojau, kad to nepakaks, kad bus pratęsimas. Nieko nebedariau, taupiau jėgas papildomoms dviem minutėms – pasirodė, kad apsiskaičiavau. Suklydau taktiškai, nes per triukšmą salėje negirdėjau savo sekundantų.
– J. Shimamoto – šiuo metu geriausias kiokušin karatė kovotojas pasaulyje?
– Jis yra ir absoliučios svorio kategorijos pasaulio čempionas, todėl taip sakyti galima.
– Po dvejų metų Tokijuje su juo susitiksite dar kartą?
– Reikia revanšo. Aš jį esu nugalėjęs kartą, jis mane – dusyk. Negalima taip (juokiasi – DELFI).
– Astanoje ne tik pats kovėtės ant tatamio, bet ir sekundavote savo auklėtiniams E. Gužauskui ir Monikai Ryžkovaitei. Ar tai nekainuoja energijos?
– Gal ir kainuoja, bet aš to nesureikšminu. Man didžiulis džiaugsmas ir garbė vienu metu su savo auklėtiniais dalyvauti pasaulio čempionate. Galiu save realizuoti ir kaip treneris, ir kaip sportininkas. Nieko nėra fainiau. Tiesa, anksčiau sakydavau, kad fainiausia būtų startuoti planetos pirmenybėse kartu su žmona (L. Kubiliaus išrinktoji Viktorija taip pat buvo pajėgi kiokušin karatė kovotoja – DELFI). Bet šeimos planai buvo kitokie.
Ir mano auklėtiniai – taip pat viena šeima. Esu jais labai patenkintas. Ne tik Eventu, bet ir Monika. Įsivaizduokite – dvyliktokė debiutuodama laimi Lietuvos čempionatą, tampa Europos vicečempione, pasaulio pirmenybėse užima 5-8 vietas. Ir egzaminai dėl to nenukenčia, nes Monika – pirmūnė. Visiems abiturientams palinkėčiau tokių pasiekimų.
– Lyginant su praėjusiu pasaulio čempionatu Vilniuje, Lietuvos rinktinė valstybių rikiuotėje nusileido keliais laipteliais žemyn.
– Toks gyvenimas. Varžybos vyko Kazachstane – kazachų medalių iškart padaugėjo. Mūsų merginos buvo nuteisėjautos, kai kurie vaikinai – taip pat. Publika truputį paošia, ir teisėjai priima keistokus sprendimus. O rusai ir kazachai, savo ruožtu, patempia japonus.
– Lietuvai medalius iškovojo vyriausi sportininkai. Pamaina dar neatstoja veteranų?
– Taip susiklostė aplinkybės. Kaip ir sakiau, Eventas turėjo laimėti ketvirtfinalyje. Moterų varžybose irgi buvo panašių istorijų. Ką darysi, turime ką turime. Federacija turi padaryti išvadas, kodėl taip. Reikia pasižiūrėti, ar galima geriau sudėlioti pasiruošimą, geriau suburti komandą. Nežinau, čia jau tegul sprendžia vadovai.