Tai, kad kone visuose svoriuose nugalėtojais yra tapę mano auklėtiniai, nėra vien tik mano nuopelnas. Visų pirma, kartu su manimi daug laiko dirbo Saulius Liaugminas ir kiti treneriai, o be to, mes racionaliai išnaudojome sporto sistemos privalumus – Lietuvos olimpiniame sporto centre sukurta jaunų atletų parengimo piramidė subrandino ne vieną medalį tiek Lietuvoje, tiek užsienio arenose.
Matome, kad šiemet Lietuvos čempionate nedalyvavo Laimutis Adomaitis, Aleksandras Kazakevičius ir Mindaugas Mizgaitis, o tai reiškia, kad uždegta žalia šviesa jaunimui. Esame naujausios Lietuvos imtynių istorijos liudininkai“, – pasakojo O.Antoščenkovas.
Jaunimo rinktinės treneris smaginosi stebėdamas auklėtinių pasiekimus, tačiau net ir čempionų titulus iškovojusiems atletams turėjo nemažai pastabų. Ypač kliuvo šurmulį kėlusiems Juliui Matuzevičiui ir Martynui Nemsevičiui.
„Juliui labai sunku atlaikyti spaudimą, kurį jis patiria savų žiūrovų akivaizdoje. Turnyruose užsienyje jis nė iš tolo neprimena Panevėžyje blankiai kovojusio atleto. Tačiau jis yra profesionalas ir privalo valdytis. Tuo tarpu Martyną išardė per didelis pasitikėjimas ir minčių stoka.
Jis primityviai čiupinėjosi, bet nekovojo ir buvo nubaustas. Manau, kad tame pačiame svoryje iki 85 kilogramų auksą iškovojęs Eividas Stankevičius taip pat neparodė savo galimybių. Lietuvoje jam laukimo taktika pasiteisino. Kitose šalyse teisėjai tokio kovos vedimo stiliaus gali nesuprasti“, – svarstė specialistas.
Svorio kategorijoje iki 75 kilogramų pirmą kartą čempiono titulą iškovojo Titas Kerševičius.
„Jis nugalėjo geros gynybos dėka, bet jam būtinai reikalingas geras veiksmas. Visgi man didžiausią įspūdį paliko visaginiečio Dmitrijaus Parechelašvilio pergalė prieš pasaulio jaunimo čempionato septintos vietos laimėtoją Paulių Galkiną iš Klaipėdos.
Abu sportininkai man vienodai svarbūs, tačiau imtynėse lygiųjų nebūna, todėl stengiuosi vertinti kiek įmanoma objektyviai. Šįsyk komplimentai visaginiečiui, na, o Pauliui noriu palinkėti greitesnio perėjimo iš jaunimo į suaugusių imtynes. Taip pat žinau, kad Paulius, kaip ir Matuzevičius, „dega“ namų aplinkoje“, – pasakojo Olegas Antoščenkovas.
Trumpą akademinę pauzę paėmęs trisdešimt vienerių olimpietis Edgaras Venckaitis nutarė nesikankinti ir nemetė svorio, todėl kovojo sau neįprastoje kategorijoje – iki 71 kilogramų.
Vienu metu pasaulio čempionato trečios vietos laimėtojo garbė buvo pakibusi ant plauko – pusfinalyje gavo kietą „dubenį“ nuo dvigubai jaunesnio vilniečio Deivido Subotkevičiaus ir paslikas kliunktelėjo ant kilimo. Tačiau išsikrapštė iš bėdos ir, kaip buvo prognozuota, tapo čempionu.
„Po netikėto smūgio pajutau, kad skrendu. Tuomet smegeninę užplūdo vienintelė mintis – tik neatsigult“, – po varžybų šypsodamasis prisipažino Edgaras.
Treneris O.Antoščenkovas gerų žodžių negailėjo Kristupui Šleivai (66 kg), tačiau įžvelgė, kad aukšto ūgio atletas ateityje turės pereiti į sunkesnę kategoriją, kur teks prisitaikyti prie sunkesnių varžovų.
„Kristupas tikrai nustebins po kokių trijų metų. Jei išvengs traumų, žinoma. Jis įvaldęs didelį techninį bagažą, varžovams tokie imtynininkai yra košmaras. Kristupas labai pasikeitė po pernai Macone vykusio pasaulio jaunimo čempionato. Jis ir ankščiau neturėjo blogų įpročių, tačiau kartais patausodavo save pratybose. Po Prancūzijos Kristupas salėje išsikrauna pilnai, jis aiškiai motyvuotas ir užsivedęs“, – džiaugėsi treneris.
Lengvasvorio Justo Petravičiaus (59 kg) ir sunkiasvorio Manto Knystauto (130 kg) atotrūkis nuo varžovų yra ženklus. Tai yra dėsninga. Justas už savo varžovus yra vyresnis ir turi daugiau patirties. Mantas Knystautas pastaruosius kelis metus augo, galima sakyti, Mindaugo Mizgaičio glėbyje, o tai, savaime suprantama, yra neįkainojama patirtis.
Tiesa, pasak trenerio, iš šono žvelgiant į Manto kovas, kartais kai kurie sprendimai atrodo keistai. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad jis varžybose dažniausiai yra lengviausias sunkiasvoris, jo veiksmuose trūksta lengvumo.
Svoryje iki 80 kilogramų triumfavo Mantas Sinkevičius. Tai nebuvo atsitiktinė sėkmė. Pernai pasaulio kurčiųjų čempionato auksą iškovoję kaunietis viename interviu sakė, kad jo prioritetai šiems metams – pasiruošimas Turkijoje vyksiančiai kurčiųjų olimpiadai ir Lietuvos čempionatas.
„Niekados nenumoju ranka į šalies čempionatą. Būti šalies čempionu ar prizininku yra didžiulė garbė“, – kalbėjo antrą kartą paeiliui Lietuvos čempionato aukso medalį iškovojęs atletas.
Dar viename sunkiasvorių finale susitiko du lygiaverčiai varžovai. Svorio kategorijoje iki 98 kilogramų susikovė 2013 metų pasaulio jaunimo čempionato trečios vietos laimėtojas Romas Fridrikas ir 2012 metų pasaulio jaunimo čempionas Vilius Laurinaitis.
Teisėjų sprendimu nerezultatyvioje akistatoje pranašesnis buvo trimis metais vyresnis Vilius.
„Žiūrint iš žiūrovų pozicijų, kova gal ir nebuvo graži, tačiau tam yra kelios priežastys. Visų pirma, vaikinai ne vienus metus dirba toje pačioje salėje, yra „prisitrynę“ vienas prie kito, todėl iš anksto žinojau, kad dominuos pozicinė kova. Šioje situacijoje teisėjai galėjo skirti pergalę ir Romui, kuris pilnai „įsijungė“ likus 30 sekundžių iki finalinės sirenos.
Vis dėlto, toks vėlyvas aktyvumo pliūpsnis matyt neįtikino teisėjų, kurie nugalėtoju pripažino V.Laurinaitį. Antra nerezultatyvios baigties priežastis – atletų techninis brokas. Sunku „surasti“ taškus, kuomet vieno kojos atsilieka, o kitas lenkiasi“, – auklėtinių dvikovą vertino O.Antoščenkovas.
21-erių Romas Fridrikas labai pergyveno dėl pralaimėjimo savo nuolatiniam varžovui, ant pjedestalo stovėjo žemai panarinęs galvą ir krimtosi dėl nesėkmės. Tačiau treneris tikras, kad šią skaudžią pamoką Romas įsavins.
„Daug kartų sakiau, kad kovoti reikia nuo pirmų sekundžių, nežvilgčioti į laikrodį ir vykdyti trenerių nurodymus, – priminė treneris. – Netrukus Romas turės progą atsitiesti – po poros mėnesių visaginietis startuos Europos jaunimo iki 23 metų čempionate, kuris vyks Vengrijoje. Tai kas jau įvyko nepakeisi, reikia koncentruoti dėmesį būsimoms kovoms Szombathelyje“.