Nepaisydamas šalčio, po darbo su vaikais ilgametis Lietuvos rinktinės treneris surado laiko atviram pokalbiui, kurio metu jis su hockey.lt pasidalino savo mintimis ne tik apie ledo ritulį, tačiau ir kitus šiuo metu aktualius dalykus.
Po ilgos pertraukos šį rudenį B. Haake pasitiko neužimdamas nei jokio klubo, nei jokios rinktinės trenerio pareigų. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad vokietis atitolo nuo ledo ritulio: šiuo metu jis stebi žaidėjus klubams Vokietijoje bei Italijoje, o dar prieš išvyką į Lietuvą jis vyko atlikti skauto darbo Kanadoje.
„Šiuo metu dirbu skauto darbą savo miesto komandoje žaidžiančioje DEL lygoje ir stebiu žaidėjus Kanadoje. Padedu ieškoti žaidėjų ir savo buvusiai komandai Italijoje – „Bolzano“. Tad porą mėnesių keliavau po Kanadą stebėdamas itališką ir vokišką pasą turinčius žaidėjus, o kitais metais vėl vyksiu į šią šalį. Tuo tarpu kitą savaitę Vokietijoje vyks pasaulio jaunimo IA diviziono čempionatas, kuriame aš prisidedu prie jo organizavimo ir stebėsiu jaunuosius žaidėjus atlikdamas skauto funkcijas.“
Į Lietuvą vokietis atvyko suradęs laisvo laiko savo grafike ir nusiteikęs perteikti savo patirtį mūsų šalies ledo ritulininkams. Nors dėl sustabdyto Lietuvos čempionato B. Haakė negalėjo dažnai mėgautis ledo ritulio rungtynėmis, jis atsiradusio laisvo laiko veltui nešvaistė ir sudalyvavo ne vienoje vaikų ir suaugusių komandų treniruotėje.
„Mane į Lietuvą pakvietė P. Nausėda, kad padėčiau treniruotis jų komandai Kaune, tad „Kaunas Hockey“ ekipoje surengiau keturias treniruotes. Deja, bet taip susiklostė situacija, kad galėjau pamatyti tik vienerias rungtynes tarp „Hockey Punks“ ir „Energijos“ komandų. Tačiau taip man atsirado daugiau laisvo laiko ir tuomet sulaukiau kvietimo iš Andrejaus Jadkausko, pravesti treniruočių „Geležinio Vilko“ vaikams, tad surengiau porą treniruočių ir šioje mokykloje. Ten man itin patiko: smagu kai ant ledo matai 26 tobulėti norinčius jaunuosius ledo ritulininkus ir mes turėjome dvi tikrai geras treniruotes.
Taip pat kartą sudalyvavau ir „Hockey Punks“ treniruotėje. Džiaugiuosi, kad galėjau perteikti savo patirtį ir, mano nuomone, visi turėjo smagų ir malonų laiką. Visada yra smagu žengti ant ledo su žaidėjais ir padėti treneriams juos treniruoti“, – po treniruotės su vaikais kalbėjo treneris iš Vokietijos.
Po dviejų savaičių Lietuvoje ir vėl komplimentus mūsų šaliai barstęs 72-ejų metų specialistas šį kartą į Lietuvą atvyko ne vienas: kartu su juo važiavo ir jo bičiulis, kuris sausį treniruos Vokietijos veteranų rinktinę Minske įvyksiančiame veteranų turnyre. Beje, šiame turnyre vokiečiams gali tekti kautis ir prieš mūsų šalies atstovus, nes pirmą kartą į jį vyksta latvių iniciatyva suburta Baltijos šalių komanda.
„Turiu pasakyti, kad šių savaičių metu man čia patiko viskas: oras, puikūs sutikti žmonės, geras maistas. Į Lietuvą atvykau su savo bičiuliu, kuris yra Vokietijos veteranų rintinės treneris. Jie vyks į Minską, kur, kaip ir pirmą kartą suformuota Baltijos komanda, sausio 3-7 dienomis jie varžysis turnyre Baltarusijoje.“
Visgi, kalbai pasisukus apie Lietuvos ledo ritulio aktualijas, įžvelgti tiek pozityvo B. Haakė negalėjo. Vokiečiui susirūpinimą kelia Lietuvos čempionate likusios keturios komandos ir pastarųjų dienų naujienos apie tai, kad finansų stygius Elektrėnų „Energiją“ privertė keisti statusą ir tapti mėgėjų ekipa.
„Deja, tačiau nuo paskutinio mano vizito Lietuvoje, negalima sakyti, jog ledo ritulys Lietuvoje žengė į priekį. „Energija“ nebežaidžia Baltarusijos čempionate, o be keturių žaidėjų iš Rusijos jie nebėra tokia stipri komanda. Su jais jie ir vėl buvo surinkę gerą komandą, tačiau dabar girdėjau, kad dėl finansinių problemų šių žaidėjų nebebus. Tai tikrai nepalengvins situacijos ir nacionalinei rinktinei, nes pastaraisiais metais „Energija“ į rinktinę nuolatos siųsdavo daug savo atstovų, kurie sezono metu turėjo geros praktikos antroje pagal pajėgumą Baltarusijos lygoje.
Šiuo metu situaciją įvertinti labai sunku: lygoje yra vos keturios komandos, tačiau aš viliuosi, kad jie ir toliau žais. Tai yra itin svarbu, nes jaunimas turi matyti, kad jie turi galimybę žaisti vyrų komandoje ir nemestų ledo ritulio, kai jiems sukaks 16-18 metų.“
Būtent šalies jaunųjų ledo ritulininkų situacija šešis metus nacionalinę rinktinę treniravusiam strategui šiuo metu yra svarbiausia. Jo teigimu, nereikėtų baimintis dėl į užsienį išvykstančių talentingų žaidėjų ir daugiau dėmesio sutelkti į mūsų šalyje liekančius ledo ritulininkus. Kalbėdamas apie juos B. Haakė turėjo pasiūlymą, tačiau jo įgyvendinimas nėra toks paprastas atsižvelgiant tiek į techninį, tiek į finansinį aspektą.
„Panašių problemų yra ir Vokietijoje: mes turime itin talentingų 16-18 metų žaidėjų, tačiau jie nelieka savo šalyje ir išvyksta į JAV, Švediją ar Austriją. Tad Lietuvoje visada bus panaši situacija, kai talentingiausi vaikinai išvyks, tačiau liekantiems gimtinėje yra labai svarbu turėti galimybę žaisti aukšto lygio ledo ritulį.
Žinau, kad U-14 komanda žais Baltarusijos aukščiausioje savo amžiaus grupės lygoje ir tai tikrai padės, bet žiūrint į ateitį svarbiausias klausimas išlieka finansuose. Ar tėvai, valstybė ir federacija padės užsienyje žaidžiančioms komandoms pinigų klausimais? Ar jie žaistų Latvijoje, ar Baltarusijoje, tai nėra pigu: reikia sumokėti už keliones, taip pat žaidžiant po porą mačų išvykose, komandoms tenka nuomotis viešbučius.“
Bendros stipriausios jaunių komandos kūrimas – tokį žingsnį norint siekti padėti tobulėti vietiniam jaunimui mato B. Haakė. Toli dairytis puikaus pavyzdžio tokios idėjos pliusams nereikia – strategas atkreipia dėmesį į kaimyninę Latviją ir joje talentingiausią jaunimą surenkančią „Dinamo“ komandą.
„Žiūrint į kaimynus latvius, mes matome, kad jie gyvena iš žaidėjų, kurie rungtyniauja „Dinamo“ jaunimo komandoje. Iš šių žaidėjų geriausi vyksta į pagrindinę „Dinamo“ sudėtį, o kiti išvyksta žaisti kitur, kur taip pat aukštas lygis. Lietuvoje reikia turėti kažką panašaus: norėtųsi matyti surinktus geriausius Kauno, Elektrėnų ir trijų Vilniaus mokyklų U-14, U-16 ir U-18 žaidėjus, kurie varžytųsi aukštame lygyje Baltarusijoje ar Latvijoje. Tai kainuoja nemažus pinigus, tačiau tai yra labai svarbu norint toliau vystyti ledo ritulį.
Žaidėjų pasitraukimai iš ledo ritulio yra neišvengiami, tačiau jei tokios šalys kaip Kanada ar Suomija gali tai sau leisti, lietuviams dėl to yra sunkiau. Jei tu esi aukšto lygio žaidėjas, kaip, pavyzdžiui: Arnoldas Bosas, Tadas Kumeliauskas, Norvegijoje „Comet“ klube rungtyniaujantys vaikinai, ar senesniais laikais užsienyje žaidę Andrius Kaminskas ir Mindaugas Kieras, tu gali išvykti ir iš ledo ritulio užsidirbti pinigų. Tačiau norint pasiekti tokį lygį, žaidėjai privalo žaisti gerame jaunių lygmenyje.“
Tuo, kad lietuvių jaunimui netrūksta talento varžytis su stipriausiomis kaimyninių šalių komandomis B. Haakė visiškai neabejoja. Daugybės metų patirtį ledo ritulyje turintis vokietis net ir šios viešnagės Lietuvoje metu pamatė jaunuolį, kuris jo nuomone prilygsta talentingiausiam viso pasaulio jaunimui.
„Patikėkite manimi: Lietuvoje mes turime neįtikėtinai talentingų žaidėjų. Yra vienas 2007 metais gimęs berniukas, kuris žaidžia „Geležinio Vilko“ akademijoje. Man užteko vienerių rungtynių, kad aš pamatyčiau, jog jis galėtų žaisti bet kurioje pasaulio lygoje. Nesvarbu tai būtų Kanada, Švedija, Rusija ar kita šalis – jis toks geras, kad sugebėtų įsitvirtinti ir šių šalių stipriausiose bendraamžių komandose.“
Kalbėdamas apie šio vaikino talentą praėjusį balandį su rinktine auksą laimėjęs treneris pasitelkė tyrimus ir statistiką, pabrėždamas tai, kad ne visi vaikai gimsta su natūraliu gebėjimu žaisti aukščiausiame lygyje. Visgi, jo nuomone tokių žaidėjų Lietuvoje yra ne vienas, o jo minėtas jaunasis ledo ritulininkas jam primena vieną dabar nacionalinėje rinktinėje žaidžiantį mūsų šalies atstovą.
„Tyrimai rodo, kad tik 22% vaikų turi tinkamą smegenų struktūrą, kad galėtų žaisti aukščiausio lygio komandinėse sporto šakose. Tai reiškia, kad ledo ritulyje tų žaidėjų yra dar mažiau, nes jis yra sudarytas iš dviejų skirtingų dalykų: čiuožimo ir pačio ledo ritulio žaidimo. Tad tu gali būti nuostabus čiuožėjas, tačiau žaisti tik trečiajame divizione, nes tu tiesiog nesi gimęs žaisti aukščiausiame lygyje.
Mano minėtas vaikinas yra neįtikėtinas ir man kažkiek primena T. Kumeliauską: yra aukštas, geba gerai čiuožti ir yra itin intelektualus. Ir tai nėra vieninteliai tokie žaidėjai, kurie turi neįtikėtiną, taip vadinamą „ledo ritulio supratimą“ – galime prisiminti ir Ilją Četvertaką ar Patriką Misiuką. Tokiems žaidėjams jauname amžiuje yra privaloma žaisti su kitomis geromis komandomis turinčiomis tokio pačio talento ledo ritulininkų, o jų privalo būti ir jų komandose, kad jos galėtų sėkmingai varžytis. Todėl yra labai svarbu turėti jungtines komandas sudarytas iš geriausių žaidėjų.
Tiesa, girdėjau, kad mano minėto vaikino tėvai turi amerikietišką pasą ir jis bet kuriuo atveju išvyks iš Lietuvos. Tačiau tuo aš norėjau pabrėžti: mes turime talentų, tačiau visos mokyklos turi surasti bendrą kalbą ir dirbti kartu norėdami padėti tiems vaikinams pasiekti kaip įmanoma geresnį lygį. Žinau, kad tai tikrai nelengva ir sunku visoms trims Vilniaus mokykloms susikalbėti šiais klausimais, tačiau jau turime pavyzdžių, kai žaidėjai vyksta į kitus miestus ir mokyklas, nes ten yra aukštesnio lygio jo amžiaus grupės komanda.“
Kalbant apie mūsų šalies jaunimo mokyklas, didžiausią įspūdį B. Haakei palieka lietuvių sugebėjimas neturint pačių geriausių sąlygų į savo treniruotes prikviesti daugybę jaunųjų ledo ritulininkų. Kaip teigia vokietis, šiuolaikinį jaunimą suvilioti sportuoti nėra taip paprasta, o tam ledo rituliui nepadeda ir tai, kad jis yra tikrai ne pats pigiausias sportas.
„Šiuo metu yra neįtikėtina, kiek daug vaikų su esamomis sąlygomis pritraukiama į ledo ritulį Vilniuje ar Klaipėdoje. Elektrėnuose situacija visada panaši, o Kaunas, manau, kad pasistatę naują ledo areną, taip pat šioje srityje taps daug geresniais. Buvau Šiauliuose ir ten situacija tokia, kad jie neturi pakankamai žaidėjų. Rokiškyje nėra lengva dėl to, kad ten atvira ledo aikštė ir šiuolaikinius vaikus, su jų požiūriu į sportą, privilioti lankyti tokias treniruotes sunku.
Dabar vaikai vis daugiau laiko praleidžia internete ir susidomi kitais dalykais: štai praėjusį mėnesį Vokietijoje vyko E-Sporto turnyras, kuriame į tai, kaip aštuoni vaikinai žaidžia kompiuterinį futbolą, susirinko pažiūrėti 16 tūkstančių žiūrovų. Tačiau tokia po mažu darosi mūsų visuomenė, kuri tampa tingesnė ir vis daugiau laiko praleidžia užsiimdami panašiais dalykais, vietoj aktyvaus kūno darbo.
Tad šiais laikais tampa itin svarbu privilioti jaunus vaikinus į mūsų sportą. Tačiau tam mes turime galėti kažką jiems pasiūlyti. Ledo ritulio situacija, palyginus su kitomis sporto šakomis, dar sudėtingesnė: čia reikalinga brangi įranga, o taip pat reikia susimokėti už ledą.“
Kalbėdamas apie tai, kokius sprendimus reikėtų priimti norint, kad tie vaikai pasiektų aukštą lygį, o vėliau savo žaidimu džiugintų ir nacionalinės rinktinės gerbėjus vokietis ir vėl pasikartojo bei priminė jau ne kartą minėtą talentingiausių žaidėjų surinkimą į vieną grupę.
„Kalbant apie ateitį: mes turime talentingų žaidėjų ir mums reikia komandos, kurioje žaistų visi geriausi žaidėjai, o šiuo klausimu turime sulaukti pagalbos ir iš valstybės. Žiūrint į Lenkiją: ji turi U-12 rinktinę, kuri kiekvienais metais važiuoja į „Riga Cup“ turnyrą. Čekijoje yra surenkamos regionų ir provincijų rinktinės, kurios renkamos nuo U-15 lygio ir nuolatos varžosi stipriuose turnyruose, o panašiai daro ir Vokietija. Todėl dar kartą norisi pabrėžti, kaip svarbu, kad trys Vilniaus mokyklos, kartu su Kauno ir Elektrėnų mokyklomis dirbtų kartu ir padėtų jaunimui. Klaipėda kiek per toli ir ji sėkmingai varžosi Latvijoje, tad mano žvilgsnis yra į minėtas mokyklas.“
Neseniai Lietuvos ledo ritulį pasiekė ir naujiena apie bendrą Lietuvos, Latvijos ir Estijos projektą – klubų Baltijos lygą. Kalbai pasisukus apie laukiantį turnyrą, B. Haakė nedvejodamas pasakė ir svarbiausią dalyką lemsiantį jo pasisekimą – ar Estijoje ir Lietuvoje atsiras stiprūs ir latviams konkurencingi klubai.
„Latvija turi 4-5 aukšto lygio komandas ir jie gali koncentruotis į savo čempionatą. Norint, kad Baltijos lyga turėtų pasisekimą, reikia, kad Lietuvos ar Estijos klubai žaisdami su stipriausiomis Latvijos komandomis galėtų ne tik sėkmingai varžytis, tačiau ir kartas nuo karto juos įveikti. Tam reikia stiprios vietinės komandos, kokia prieš keletą metų buvo „Energija“. Juk, kai aš atvykau į Lietuvą, rinktinėje turėdavome 12 žaidėjų iš „Energijos“.“
Ar Baltijos lyga gali būti priežastis lemsianti minėtą 16-18 metų žaidėjų išlaikymą ledo ritulyje? Trenerio teigimu, vien lygos įkūrimas situacijos neišspręs ir tam yra reikalingas stiprios bei geresnes sąlygas nei dabar galinčios pasiūlyti komandos atsiradimas.
„Sustabdyti 16-18 metų žaidėjų pasitraukimą iš ledo ritulio nėra lengva ir vien tokie projektai kaip Baltijos lyga mums nepadės. Sulaukus tokio amžiaus ledo ritulininkai turi pradėti galvoti apie savo ateitį ir baigę mokyklas jie turi priimti sprendimą: įstoti į universitetą arba susirasti darbą, nes išgyventi iš ledo ritulio šiuo metu Lietuvoje neįmanoma. Todėl liekantiems gimtinėje yra sudėtinga.
Man geras yra Edvino Boroškos pavyzdys: jis turėjo galimybę išvykti mokytis į universitetą JAV, nes toje šalyje gyvena jo seneliai. Visgi, buvo priimtas sprendimas, kad jis mokytųsi čia ir dabar jis žaidžia „Geležiniame Vilke“. Jis turėtų žaisti stiprioje komandoje, tačiau dabartinė jo ekipa nėra tokia pajėgi, kad galėtų varžytis Baltijos lygoje. Tad ir vėl reikėtų rasti sprendimą, kaip būtų galima stipriausius žaidėjus, kurie su savo ekipomis nedalyvaus Baltijos lygoje, sukvieti į kitas komandas, kur jie padėtų kovoti su stipriais latvių klubais. Tačiau šiuo metu aš matau galimybę surinkti nebent vieną komandą, kuri turėtų šansų pakovoti su kaimynų klubais.
Tokia ekipa, kuri galėtų sumokėti už žaidėjų pačiūžas, už jų lazdas ir jiems patiems mokėtų bent po 200 eurų – ji galėtų parodyti tiems žaidėjams, kad perspektyvų yra bei tuomet talentingas jaunimas galbūt nepaliktų ledo ritulio. Bet jei jie patys perka savo įrangą, turi mokėti už savo keliones, tuomet jie pradės dvejoti ir galbūt pasuks į kitą sritį.
Kitose šalyse paliekantys ledo ritulį turi alternatyvų: štai Švedijoje ar Suomijoje labai populiarus ant grindų žaidžiamas į ledo ritulį panašus sportas, kuriam nereikia apsaugų ir papildomos įrangos, o savo komandą turi kiekvieną šių šalių mokykla. Tuo tarpu mes pasitraukusius ledo ritulininkus prarandame, nesvarbu, kokia būtų pasitraukimo priežastis: netinkama genetika sportui ar tiesiog tinginystė ir noras praleisti laiką linksminantis, o ne sunkiai dirbant.“
Prisimindamas vis rečiau sportą besirenkančius vaikus savo gimtinėje, B. Haakė ne tik pabrėžė sporto svarbą jaunystėje, tačiau ir nepraleido progos nusistebėti į tai dėmesio nekreipiančiomis valstybių institucijomis.
„Mokykloms privalu gauti paramą iš valstybės. Galiu pateikti savo provincijos Vokietijoje pavyzdį: yra išleidžiami milijonai, stengiantis reabilituoti į kriminalinį pasaulį pasukusius jaunuolius, tačiau tai yra kvaila. Jei tie pinigai būtų skirti sporto mokyloms, tai būtų pritraukiama daugiau vaikų į sportą ir sportuojantys vaikai išmoktų disciplinos, pagarbos ir kur kas rečiau pasuktų tuo keliu. Aš asmeniškai dariau sociologijos disertaciją, kurios metu atlikau tyrimą. Buvo apklausta daugiau nei tūkstantis vaikų, kurie būdami 8-18 metų lankė bet kokios sporto šakos treniruotes. Iš jų 84% nebuvo pažeidę jokių įstatymų ir neturėjo kriminalių nusižengimų, kai tuo tarpu dabar tarp nesportavusių tokiame amžiuje tokių yra vos pusė.
Tai reiškia, jog šalyje esanti sistema neveikia: už viską prašoma pinigų. Tai nėra tinkama – skirkite pinigus toms mokykloms, padėkite joms pritraukti vaikus ir vėliau jūs matysite rezultatus. Leiskite sporto mokykloms galėti pasakyti tėvams: mūsų sportas nėra brangus, nes mums padeda valstybė, tad mes galime suteikti pagalbą jūsų vaikui. Tačiau vietoj to, valstybės išleidžia milijardus pirkdamos karinę įrangą. Tai yra milijardai, kurie galėtų būti skirti sportui, mokykloms, ligoninėms, infrastruktūros gerinimui ar kitiems svarbiems dalykams ir tai yra kvaila. O tai vyksta ne tik Vokietijoje, tačiau ir daugumoje valstybių, tarp jų ir Lietuvoje.
Ir tai yra ne tik ledo ritulio problema, valstybės pagalbos trūksta daugumai sporto šakų. Reikia suprasti, kad sportas ištraukia vaikus iš gatvių ir padeda jiems rinktis sveiką gyvenimo būdą, o ne narkotikus ar kitus svaigalus. Štai mano mieste, Vokietijoje, valstybės lėšomis yra apmokamos arenos išlaidos, tad vaikų tėvams nereikia mokėti už ledą. Tai yra mažiausia, ką valstybė turi padaryti dėl ledo ritulį lankančių vaikų.“
Baimintis tuo, kad nemaža dalis ledo ritulio treniruotes lankiusių vaikų netaps profesionaliais sportininkais taip pat nereikėtų. Vokiečio teigimu, ne visi yra pakankamai talentingi, kad pasiektų tokį lygį, tad reikalingos ir komandos, kuriose vaikai galėtų žaisti savo malonumui. Visgi, šiuo metu tai įgyvendinti nelengva dėl stipriai jaučiamo ledo arenų trūkumo.
„Ne kiekvienas vaikas taps profesionaliu sportininku. Štai „Hockey Punks“ turi 80-imt 8-12 metų vaikų, kurie lanko ledo ritulio treniruotes. Tiek daug jų tikrai neliks renkant U-14 komandą: visų pirma, tiek žaidėjų vyresniems grupėms nereikia, o taip pat visada atsiranda sporto šaką keičiančių ar jį aplamai metančių vaikų – to neišvengsi. Ir tai suprantama, kai kurie vaikai čiuožia dešimt metų ir jie vis tiek to nedaro gerai, o kai kurie jau po metų čiuožia kaip aukščiausio lygio profesionalai. Tačiau visada galima turėti antrąsias komandas, kuriose galėtų žaisti ne tokie talentingi vaikai ir jie galėtų atvykti gerai praleisti laiką. Bet dėl to mes vėl susiduriame su problema – ledo arenų trūkumu.“
Kalbai pasisukus apie ledo arenas ledo ritulio entuziastas prisiminė ir savo įspūdingu statiniu jį maloniai nustebinusią Estiją.
„Galime žiūrėti į Kanadą, kurioje neseniai lankiausi. Ten 60-ies tūkstančių gyventojų miestelyje yra devynios ledo arenos. Vienoje iš jų galima rasti keturias aikšteles, kuriose gali treniruotis tiek ledo ritulininkai, tiek ir dailiojo čiuožimo atstovai, o tai netrukdo palikti vieną ledą čiužinėti paprastiems žmonėms. Taip pat gerą pavyzdį turime ir visai šalia. Estija pasistatė pasaulinio lygio ledo areną su 6000 žmonių talpinančia pagrindine aikšte, dvejomis treniruočių aikštėmis, 12 rūbinių, restoranu, kerlingo aikšte, treniruočių sale. O tai yra dar mažesnė šalis, turinti vos 1,2 milijono gyventojų. Tai yra neįtikėtina.“
Žvelgdamas į Lietuvos ledo ritulio ateitį B. Haakė tobulėjimo ir žengimo į aukštesnį lygį neįsivaizduoja be dviejų svarbiausių dalykų: mokyklų bendro darbo ir stiprios vietinės komandos atsiradimo.
„Apibendrinant svarbiausius dalykus žiūrint į ateitį: mokyklos turi dirbti kartu, kad gerus žaidėjus paverstų dar geresniais ir jie turi varžytis gerame lygyje. Vaikinams pasiekus 18-ką metų reikalinga bent viena aukšto lygio komanda, o jei mes sugebėtume sumažinti ledo ritulį metančių žaidėjų kiekį iš 30% iki 20%, mes galime turėti ir dvi-tris aukšto lygio komandas, kurios galėtų pakelti Lietuvos ledo ritulio pirmenybių lygį.“
Pokalbio pabaigoje vokietis buvo atviras ir dėl jį asmeniškai palietusių šalies ledo ritulio pokyčių: po šešerių metų, kuriuos B. Haakė užėmė Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio postą, šios vasaros pabaigoje buvo nuspręsta į šią poziciją pasikviesti kanadietį Danielį Lacroix. Po šio sprendimo netrūko kalbančių apie tai, jog vokietis paliko šalies ledo ritulį, tačiau keturis bronzos medalius ir vieną auksą dirbdamas nacionalinėje rinktinėje iškovojęs treneris nedvejodamas išsklaidė tokias dvejones.
Tiek iš naujojo asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidento Dainiaus Zubraus, tiek ir iš generalinio sekretoriaus Vaido Budrausko išgirdęs, jog norima jį išlaikyti Lietuvos ledo ritulio pasaulyje, B. Haakė padėti neatsisakė, o sugrįžęs į mūsų šalį dar kartą tai patvirtino kalbėdamas su federacijos atstovais bei jau planuojasi kitą atvykimą į Lietuvą.
„Mėgavausi visais šešiais metais dirbdamas rinktinėje, net jei už juos ir negavau jokio atlygio. Į Lietuvą atvykau ne užsidirbti pinigų: atvykau dėl meilės ledo rituliui ir norėdamas padėti. Dėl to vasaromis čia dirbdavau ir su vaikais: vieną vasarą Šiauliuose, o kitą Kaune. Džiaugiuosi, kad per tuos metus galėjau atsidurti ant ledo su bene visos Lietuvos jaunaisiais ledo ritulininkais, net ir Rokiškyje ar Klaipėdoje. Pats svarbiausiais ir maloniausias dalykas jūsų šalyje, kurį pastebėjo ir mano bičiulis: visi klausosi ir visi sunkiai dirba. Tai yra tas dalykas, kurį aš myliu sporte.
Ar ir toliau atvyksiu į Lietuvą? Kodėl gi ne! Kalbėjausi su federacijos vadovais, kuriems sakiau, kad aš noriu atvykti ir noriu padėti. Manau, kad galiu atvykti į Lietuvą šalies čempionato atkrintamosioms varžyboms, kad padėčiau vienai komandai. Šiuo metu pasakyti kuriai negaliu, nes vis dar nenusprendžiau: gavau pasiūlymą tiek iš „Hockey Punks“, tiek iš „Kaunas Hockey“, tad man reikės rinktis. Jos abi norėtų matyti mane savo komandoje, bet galiu padėti tik vienai, tad iki kovo turėsiu apsispręsti.“
Prisiminti Lietuvą ir metus praleistus su rinktine B. Haakei padės ir vizito metu gautas suvenyras: į mūsų šalį atvykusiam vokiečiui „Hockey Lietuva“ atstovai įteikė padėką ir simbolinę atminimo dovaną apie jo nueitą kelią Lietuvos rinktinėje – nuotraukų koliažą.
„Žinau, kad tai buvo asociacijos „Hockey Lietuva“ administratorės idėja įteikti man šį gražų suvenyrą, kuriame įamžintos akimirkos iš keturių bronzinių pasaulio čempionatų bei auksinio Kaune. Jis primena daug neįtikėtinai puikių akimirkų ir tikrai pradžiugino, o savo namuose jį garbingai pakabinsiu ant svetainės sienos“, – pozityvia nata pokalbį baigė vokietis.