Itin greitai bėgusi ir šaltakraujiškai šaudžiusi L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė paskutinėje kombinuotoje rungtyje nepavijo tik vienos varžovės – pasaulio taurės laimėtoja tapusios 28-erių Vengrijos atstovės Tamaros Alekszejev. Po apdovanojimo ceremonijos vilnietės sportininkės veide švietė plati šypsena.
„Man šitos varžybos prilygsta olimpinėms žaidynėms. Toks įdomus jausmas, visiškai kita aura – atrodo, kad čia kažkas ypatingo. Labai džiaugiuosi, kad sidabrą iškovojau, ir kad ne veltui finalas surengtas Lietuvoje. Dėkoju visiems susirinkusiems ir taip energingai palaikiusiems, – emocingai kalbėjo penkiakovininkė.
Po nesėkmingo starto, vėliau Lauros vieta Vilniuje vykusiame pasaulio taurės finale nuolat gerėjo.
Jei po ketvirtadienį surengtų fechtavimo varžybų ji buvo tik 21-a, šeštadienį po plaukimo rungties Lazdynų baseine (2 min. 21,40 sek. – asmeninis sezono rekordas) ji pakilo į 18-ąją vietą. Papildomoje fechtavimo rungtyje Laura laimėjo vieną kovą, o jojime nuvertė tik vieną kliūtį ir prieš paskutinę kombinuotą rungtį jau buvo 14-a. Tiesa, nuo lyderės T. Alekszejev lietuvę skyrė net 1 min. 14 sek., anksčiau už vilnietę į trasą išbėgo ir dar 12 sportininkių. Tai nesukliudė – audringai palikoma renginio vedėjo Juozo Liesio ir publikos, Laura sugebėjo užkopti ant prizininkų pakylos.
„Sugebėjau bent kažkiek nudžiuginti publiką – medalis yra, ir tai svarbiausia. Gaila, kad ne auksas – fechtavimas šiek tiek pakišo koją. Bet labai džiaugiuosi ir sidabru, visiems dar kartą dėkoju už energiją. Gal dėl to palaikymo kojos taip greitai nešė, dėl to ir sugebėjau užimti antrą vietą“, – šypsojosi sportininkė.
– Ar dėl to, kad varžybos surengtos Vilniuje, jautėte papildomą spaudimą?, – žurnalistai paklausė L. Asadauskaitės-Zadneporviskeinės.
– Šioks toks papildomas spaudimas buvo, nes norėjosi savo valstybėje, savo mieste pasirodyti kuo geriau. Tačiau, ačiū Dievui, viskas gerai. Aš padariau viską, ką galėjau. Pirmame bėgimo rate tas palaikymas buvo toks didelis, kad atrodė, jog mane kažkas gena į priekį. Aš netgi save laikiau, kad tas ratas nebūtų per greitas, nepersistengčiau. Save stabdžiau, raminau, sakiau sau – ne dabar, ne dabar, tačiau vėliau, antrame ir trečiame rate, aš jau „nešiausi“ iš visų jėgų. Ta energija mane jau stūmė į priekį. Aš labai stengiausi susikaupti būtent šaudymui. Nes jeigu gerai pataikau, vis artėju prie pirmos vietos. Ir su jauduliu susitvarkyti pavyko – gerai šaudžiau ir mano geras bėgimas atnešė antrą vietą.
– Ką apskritai Lietuvai duoda tokių varžybų surengimas? Ar, jūsų nuomone, tai pridės populiarumo šiuolaikinei penkiakovei?
– Štai Vilniuje dabar statys naują baseiną, o tai reiškia, kad sąlygos sportininkams jau pagerėjo (juokiasi). Manau, žmonės susipažino iš arčiau su mūsų sportu, pamatė, kas yra penkiakovė, gal atsiras daugiau susidomėjusių, atsiras daugiau jaunimo, norinčio užsiimti šia sporto šaka. Nes žiūrėjimas gyvai ir žiūrėjimas per televiziją – du skirtingi dalykai. Tai buvo didžiulė reklama, kartu reklama ir Lietuvai.
– Lina Baliutavičiūtė pasaulio taurės finale finišavo 14-a, o Ieva Serapinaitė užėmė 20-ąją vietą. Kaip vertinate jaunesnes sportininkes, ar Lietuvoje auga, o gal užaugo pamaina jums?
– Pamaina yra, bet stiprėja ir kitų valstybių jaunimas, ką pamatėme ir šiandien. Kol kas dar jėgų turiu, galiu kovoti, bet linkiu, kad jaunimas augtų ir norėtų būti stipresniais už mane. Man labai norėtųsi, kad ateityje Lietuva turėtų penkiakovininkių, kurios galėtų ir toliau džiuginti medaliais.
– Sekmadienį laukia mišrių estafečių pasaulio taurės finalo varžybos. Ar startuosite jose kartu su Justinu Kinderiu?
– Dar nieko galutinai nesusitarėme, dar pakalbėsime su treneriais, aptarsime. Gal startuosiu aš ir Justinas. Visgi publika turbūt norėtų pamatyti stipriausius sportininkus, o kol kas aš regis geriausiai pasirodžiau. Nes dabar Justinas gali rinktis iš mūsų trijų – reikėtų paklausti jo, su kuo jis norėtų startuoti (juokiasi). Jėgų pareikalavo šios dienos varžybos labai daug. Kol kas dar daug emocijų, todėl nuovargio nejaučiu, bet po valandos turėtų jis pasijusti. Tačiau taip startuoti tenka jau ne pirmą kartą. Reikės, ir startuosiu – nieko tokio.
– Lyginant su pasaulio taurės finalais kitose šalyse, ar čia, Vilniuje, buvo daugiau žiūrovų?
– Man regis, Vilniuje buvo didžiausias kiekis žmonių. Lietuviai yra patriotai, savo sportininkus palaiko, ateina į varžybas. Tikrai taip, žmonių buvo pakankamai daug.