„Švirkštams ne!“ – toks buvo Jonathano Vaughterso šūkis nuo pat 2005 metų, kai jis ėmėsi kurti naują profesionalią dviratininkų komandą JAV.
Ir per visą tą laiką nė vienas „Cannondale-Garmin“ marškinėlius vilkėjęs sportininkas nebuvo įkliuvęs dopingo kontrolieriams.
Todėl rugpjūtį paskelbta žinia apie teigiamą 37-erių veterano iš JAV Tomo Danielsono testą buvo smūgis žemiau juostos tiek J. Vaughtersui, tiek visai komandai, kurios garbę nuo 2011 metų gina ir Ramūnas Navardauskas.
Savarankišką kovą su dopingu deklaravusi amerikiečių komanda tuomet atsidūrė ant iširimo ribos.
„Turėjau tapti bedarbiu. Bet komandos rėmėjai pasitarė, įvertino, kad šis dviratininkas – dar iš Lance'o Armstrongo laikų, ir nusprendė nenutraukti veiklos“, – pasakojo R. Navardauskas.
Nemalonią istoriją Lietuvos dviratininkui priminė DELFI klausimas, ar jis gali jaustis visiškai tikras, kad ant planetos pirmenybių prizininkų pakylos užkopė kartu su „švariais“ atletais.
„Niekada negali būti visiškai tikras. Net ir dėl savo kolegų. Svarbiausia – būti ramiam prieš savo paties sąžinę“, – pabrėžė 27-erių kvėdarniškis.
Vis dėlto pastarosiomis dienomis „Cannondale-Garmin“ krizę iš R. Navardausko galvos turėjo išstumti kur kas linksmesnės mintys.
Rupjūtį amerikiečiams nusprendus tęsti sezoną, jo kulminacijai įprastai galėjo ruoštis ir lietuvis. Kol driokstelėjo Ričmonde (JAV), pirmas iš tautiečių vyrų užkėlęs koją ant planetos pirmenybių apdovanojimų pakylos.
Grupinėse lenktynėse R. Navardauskas nusileido tik Slovakijos žvaigždei Peteriui Saganui ir australui Michaeliui Matthewsui, o pelnytą bronzą trečiadienį demonstravo Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD), kur buvo pagerbtas už istorinį pasiekimą.
Po pasaulio čempionato R. Navardauskas dar aplankė savo namus Olivoje (Ispanija), ir į tėviškę grįžo praėjusį šeštadienį. Pasitikti prizininko Kauno oro uoste tuomet susirinko ne viena dešimtis sveikintojų.
„Mačiau žmonių iš Kvėdarnos, Šilalės, Vilkaviškio, Panevėžio. Sutiko kaip kokius krepšininkus“, – neįprastu dėmesiu džiaugėsi R. Navardauskas, kurio didžiausi karjeros pasiekimai iki šiol buvo laimėti daugiadienių „Tour de France“ ir „Giro d'Italia“ lenktynių etapai.
Dar daugiau sveikinimų priimti teko jo pirmajam treneriui Kęstučiui Česaičiui, gyvenančiam Šilalės rajone.
„Naktį po grupinių lenktynių telefonas nenutilo dvi su puse valandos, taip pat ir kitą dieną nuo aštuntos ryto iki trečios. Net neturėjau laiko kitiems darbams“, – juokėsi dviračių sporto specialistas.
Pasveikino R. Navardauską ir „Cannondale-Garmin“ vadovai. Tik pats dviratininkas nesitiki, kad jo statusas komandoje, kurios marškinėlius vilkės dar mažiausiai sezoną, pasikeis. Nepaisant to, kad sudėtyje kitą pavasarį nebebus daugiausiai kolegų pagalbos sulaukdavusių kanadiečio Ryderio Hesjedalio ir brito Dano Martino.
„Mūsų komandoje nėra išskirtinių asmenybių, todėl lyderiai keičiasi atsižvelgiant į kiekvienų lenktynių trasos charakteristikas, sportinę formą. Nemanau, kad mano rezultatas pasaulio čempionate čia turės didelės įtakos. Komanda dar prieš grupines lenktynes prognozavo, kad man jos bus sėkmingos, nes trasos reljefas buvo parankus. Aišku, gal ne prizinės, bet vietos pirmame dešimtuke iš manęs laukė“, – pasakojo R. Navardauskas.
Su komandos naujokais, kito sezono tvarkaraščiu ir potencialiais vaidmenimis atskirose lenktynėse jis susipažins nuvykęs į pasirengimo stovyklą, kurią „Cannondale-Garmin“ pradės jau spalio 17 d.
Bet gal R. Navardauskui atėjo laikas siekti pelningesnės sutarties?
„Liko vieneri metai, o paskui žiūrėsime. Gal rezultatai leis pratęsti sutartį, gal kitos komandos susidomės. Bronza pasaulio čempionate iškart neatneša sotesnio gyvenimo“, – svarstė sportininkas.
„Dar ir kaip atneša, tik Ramūnas nedrąsus“, – buvusiam auklėtiniui šypsodamasis replikavo K. Česaitis.
Ir jei pats R. Navardauskas nesiryžta svarstyti, kokie dar nepasiekti tikslai galėtų kristi po jo kojomis ateityje, K. Česaitis tiesesnis.
„Šis medalis Ramūnui gali būti tik tarpinė grandis. Jis į priekį eina stulbinančiais žingsniais. Jeigu išvengs traumų, jis mus džiugins dar gerus penkerius metus, tad turėtume čia susirinkti ne kartą“, – apžvelgęs KKSD posėdžių salę, šypsojosi treneris.