Europos rankinio federacijos (EHF) Čempionų lygos turnyras, kuriame kartu su M. Gateliu teisėjauja nuo 2007-ųjų, prasidėjo rugsėjo viduryje, bet į pirmąsias rungtynes Lietuvos teisėjų pora, beje, pati pirmoji iš penkių tarptautinę ar Europos rankinio teisėjų kategoriją turinčių mūsų šalies arbitrų porų, išvyko tik spalio pabaigoje.
„Tarptautinių rankinio turnyrų traukinys šiek tiek juda, ne tokiu greičiu, kokiu norėtume, bet tikimės, kad jis visiškai nesustos, kaip tai nutiko pavasarį ir čempionatai nebuvo pabaigti. Mūsų šalies teisėjai gauna paskyrimus teisėjauti Europoje vykstantiems susitikimams, bet tuo negalima džiaugtis, kol jie neišvažiavo, nepadirbo ir negrįžo, nes būna ir taip, kad rungtynes atšaukia prieš pat jų pradžią.
Kalbu tik apie rungtynes Europoje, nes šnekėti apie kitus žemynus kol kas sudėtinga. Net į kai kurias Europos vietas dabar mums sunku nuvykti, nes susisiekimas ribotas, skrydžių nedaug, į didžiuosius Europos miestus dar galima kažkaip nukakti, bet į tolimesnes Pietų šalis ar Skandinavijos miestus – keblu“, – apie koronaviruso suvaržytą sportinį gyvenimą ir sukaustytą judėjimą prasitaria V. Mažeika.
Kalbėti apie tai, kiek jų svajonė teisėjauti olimpinėse žaidynėse turi galimybių būti realizuota kitąmet Tokijuje, – vėlgi per daug nežinomųjų. Dar prieš pandemiją sudarytame preliminariame teisėjų porų, pretenduojančių rengtis teisėjauti olimpiadai, sąraše lietuviškų pavardžių nebuvo. Bet niekas nežino, kaip bus dabar, – galbūt sąrašą teks atnaujinti, nes kelios patyrusios teisėjų poros nutarė baigti karjerą. Bet tiek olimpinė rinktinių atranka, tiek teisėjų paskyrimai nustumti į pavasarį.
„Tikslas patekti į olimpines žaidynes – ar kaip teisėjui, ar dirbant kitokį su rankiniu susijusį darbą – išlieka, jis nesikeičia, bet gal nereikia per daug žiūrėti į tuos sąrašus, o tiesiog gerai dirbti savo darbą kiekvienose rungtynėse“, – sako V. Mažeika.
Artimiausias rankiniui svarbus įvykis – sausį Egipte vyksiantis pasaulio vyrų čempionatas, kuriame pirmąsyk susigrums 32 šalių komandos. Taigi ir teisėjų reikės nemažai, bet ar jame dirbs septyniuose pasaulio čempionatuose (keturiuose moterų ir trijuose vyrų) jau teisėjavusi Lietuvos arbitrų pora, taip pat dar nežinoma.
Tačiau gruodžio 11 d. paaiškėjo, kad netikėto kvietimo į šiuo metu vykstantį Europos moterų čempionatą sulaukė vienintelė Lietuvos rankinio teisėjų moterų pora Aušra Žalienė ir Viktorija Kijauskaitė. Jos kvietimą į žemyno pirmenybes, kuriose teisėjauja vien moterys, gavo varžyboms jau įsibėgėjus ir penktadienį teisėjavo principinei Danijos ir Švedijos rinktinių akistatai (24:22).
– Kaip apskritai skiriami teisėjai dirbti aukščiausio rango turnyruose ir kodėl, žiūrint matematiškai, atrodo, kad į Europos čempionatus teisėjams iš Lietuvos patekti sunkiau nei į pasaulio?, – paklausėme tarptautinės rankinio teisėjų kategorijos arbitro V. Mažeikos.
– Sunku patekti ir į Europos, ir į pasaulio čempionatus, bet iš tiesų pasaulio čempionatuose esame dirbę daugiau kartų nei Europos – Europos iki šiol dviejuose (2018 ir 2020 m.). Objektyviai atsakyti, kodėl taip yra, negalėčiau, bet galiu patikinti, kad Europos čempionatuose žaidimo lygis yra aukštesnis, susitikimų favoritai sunkiai nuspėjami.
O jeigu kalbėtume apie patekimą į olimpines žaidynes, yra keletas niuansų. Vienas tokių, kodėl mums nėra lengva į jas patekti, – Lietuvos rankinis nėra paties aukščiausio lygio ir šis aspektas mums neprideda pliusų. Traktuojama taip, kad tų šalių, kurios nuolat dalyvauja Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse, rankinio lygis yra aukštesnis, vadinasi, ir tų valstybių teisėjų kvalifikacija geresnė. Mes jau ne kartą stovėjome prie žaidynių durų, teisėjavome olimpinėse atrankose, po kurių dažniausiai ir atrenkamos teisėjų poros, bet į žaidynių traukinį dar neteko įsėsti. Gal viena priežasčių – žaidynėse dirba sąlyginai nedaug teisėjų. Į jas patenka po dvylika rinktinių – vyrų ir moterų, o visam turnyrui teisėjauja 16 teisėjų porų. Juos skiriant taip pat žiūrima, kuriam žemynui jie atstovauja, o tarp Europos teisėjų didelė konkurencija.
– Nusikelkime į 2018 m. Europos čempionato rungtynes tarp Vokietijos ir Slovėnijos. Šio susitikimo pabaiga sukėlė daug ažiotažo: slovėnams pirmaujant vienu įvarčiu jau pasibaigus rungtynių laikui skyrėte slovėnui baudą, vokiečiai baudos smūgį realizavo ir mačas baigėsi lygiosiomis. Ar su kolega M. Gateliu daug sykių mintyse sukote juostelę ir aptarinėjote šio mačo baigtį?
– Po šio mačo tam tikram laikotarpiui gyvenimas pasikeitė ir paveikė mus, nes šis sprendimas sulaukė didžiulio ažiotažo, o taisyklės pritaikymas ne visiems buvo suprantamas. Vėliau šį sprendimą nulėmusi taisyklė buvo išsamiau paaiškinta ir, remiantis išaiškinimu, tąkart mes priėmėme teisingą sprendimą. Per karjerą yra tekę priimti sudėtingų sprendimų, bet jie nesulaukė šitokio didžiulio atgarsio.
Bet kokiam sportui nėra gerai tokio pobūdžio skandalai, kai po varžybų viena komanda lieka labai nepatenkinta teisėjų sprendimu. Teisėjai yra tam, kad kuo aiškiau ir paprasčiau vyktų žaidimas, visiems būtų aišku, kam ir kodėl vienas ar kitas sprendimas buvo priimtas. Technologijos, kuriomis mes galėjome tame čempionate naudotis, mums nepadėjo. Reikiamas vaizdas buvo ieškomas maždaug 8 minutes. Tai tikra amžinybė, o spaudimas – begalinis. Jokiam teisėjui nelinkėčiau patekti į tokią situaciją. Todėl visada esu už tai, kad taisyklės būtų kuo paprastesnės ir visiems suprantamos. Šios rungtynės, išskyrus jų pabaigą, emociniu pobūdžiu nebuvo išskirtinės – esame teisėjavę pusfinaliuose, finaluose, kur aistros daug didesnės. Bet jeigu kalbėsime apie mačą, sukėlusį daugiausiai ažiotažo, tada šios rungtynės mums buvo būtent tokios.
– Kokios rungtynės ar jų momentai dažniausiai įstringa į atmintį?
– Pavyzdžiui, vyksta favoritų derbis, žaidžia vienos geriausių komandų arba rinktinių, bet rungtynės praeina labai sklandžiai. Niekas po savaitės nė nepamena, kas joms teisėjavo, o tu jauti vidinį pasitenkinimą, kad tokias svarbias rungtynes pavyko suvaldyti ir nekilo jokių problemų. Tada būna labai malonu. Į kiekvienas rungtynes eini lyg į pirmas ir paskutines, o jeigu nuolat graušiesi, kad kažką padarei ne taip, į rungtynes atsineši nuoskaudų iš ankstesnių teisėjautų susitikimų, – vargu ar pavyks susikaupti ir gerai dirbti. Apskritai teisėjo darbas specifinis ir po rungtynių žinoti, kad jį atlikai gerai ir kvalifikuotai, – smagu.
– Ar teisėjo maldaknygė, tai yra rankinio taisyklių knyga, yra stora?
– Dabartinė nėra stora, bet girdėjome, kad po Tokijo žaidynių jau bus trys knygos: į vieną bus surašytos taisyklės, į kitą, daug storesnę, nuguls visi taisyklių išaiškinimai, o trečioje bus išdėstyti varžybų rengimo, žaidėjų aprangos ir kiti reglamentai. Dėl to lagaminai nepasunkės – vežiojamės elektronines versijas, bet išsamiai pastudijuoti tikrai bus ką.
– Teisėjaujate jau daugiau nei dvidešimt metų. Ar per tą laiką dažnai keitėsi rankinio taisyklės?
– Tam tikri niuansai keičiasi. Kiek pamenu, buvo pokyčių 2005, 2010, 2016 metais. Kas juos lemia? Pats žaidimas, požiūris į rankinį ir rungtynes keičiasi, nuolat vyksta atsinaujinimo bei atsijauninimo procesai, todėl ir įvykiai aikštelėje bei šalia jos kinta, o šiai evoliucijai nemažai įtakos turi TV ir medijos agentūrų vizijos, kaip visada pasaulyje populiarinti rankinį.
Štai pavyzdys, dėl ko gali keistis rankinis. Daug metų tarp vyrų ir moterų rankinio buvo didelis skirtumas: vyrų rankinis buvo šiurkštesnis, daugiau kontakto, griuvinėjimo, artimos kovos, po kurios dažnai tekdavo stabdyti laiką, valyti šlapias salės grindis. Nors atrodė, kad daug jėgos, greičio yra gražu, bet moterų rankinyje vyravo dinamika, buvo mažiau kontakto, daug perdavimų ir kitų gerai išlavintų techninių rankinio elementų. Ir buvo pastebėta, kad žiūrovams moterų rankinis tampa patrauklesnis. Todėl dabar siekiama, kad vyrai eitų ta linkme ir per kuo trumpesnį laiką parodytų kuo daugiau įvairių, dėmesį kaustančių rankinio elementų. Todėl stengiamasi eliminuoti šiurkštų, nešvarų fizinį kontaktą, žaidėjai skatinami neužlaikyti kamuolio, daugėja tikslių perdavimų, žaidimas greitinamas, norima matyti kuo daugiau dinamikos ir kuo mažiau laiko stabdymo.
– EHF Čempionų lygos rungtynėse dirbate nuo 2007-ųjų ir regite aukščiausio lygio rankinį. Ar teisėjaudamas Lietuvoje matote didelį kontrastą?
– Kontrastas didelis, bet ką turim, tą turim. Pastaruoju metu padėtis šiek tiek keičiasi, nes daug metų būdavo žinomi lyderiai, viena komanda būdavo stipriai išsiskirianti. Norėtume didesnio žiūrovų susidomėjimo, aukštesnio žaidimo lygio, bet labiausiai norėtume, kad tai būtų šeimas pritraukiantis renginys, televizija pradėtų rodyti rankinį – tai būtų žingsnis link to lygio, kokį matome dirbdami užsienyje. Šia linkme darbas vyksta, labai tikiuosi pozityvaus rezultato netolimoje ateityje.
– Iš kur Lietuvoje atsiranda rankinio teisėjai? Kur jie ruošiami?
– Esu Lietuvos rankinio teisėjų asociacijos prezidentas ir vienas pagrindinių mano tikslų – pritraukti kuo daugiau jaunų teisėjų. Dabar turime stiprių porų, kurios teisėjauja Europoje, bet daugumos mūsų karjera, kuri tęsiasi iki penkiasdešimties metų, jau persirito į antrąją pusę.
Jaunai teisėjų porai užaugti iki aukšto lygio reikia laiko, o jų pritraukti ir prikalbinti tokiam darbui – labai sudėtinga, bet ieškome asmenybių, daug dirbame su vaikų treneriais, kad jie vaikams duotų pabandyti pateisėjauti, kalbiname karjerą baigusius sportininkus neišeiti iš rankinio ir rinktis teisėjo kelią.
Neabejoju, kad dabar pirmuosius žingsnius žengiantiems 18–20 metų teisėjams atsivers didelės perspektyvos, nes baigus karjerą dabartiniam mūsų elitui atsirastų daug galimybių būti aukščiausio lygio rankinio dalimi, stebėti jį iš labai arti ir pamatyti jį visu gražumu. Pakeliauti po pasaulį, būti mylimos sporto šakos epicentre, pažinti kitų šalių kultūras, pajusti įvairių skonių.
Mums su Mindaugu teko išmaišyti pasaulį nuo Azijos iki Pietų Amerikos. Apkeliavome daugybę tolimų šalių, kurias vargu ar būčiau gyvenime aplankęs. Praktiškai visą Vidurio Aziją, visą Europą, išskyrus Islandiją. Tai išskirtinė šio darbo suteikiama galimybė.
– Turime vieną Europos rankinio teisėjų kategorijos moterų porą. Kaip joms sekasi labai vyriškoje teisėjų kompanijoje?
– Aušra Žalienė ir Viktorija Kijauskaitė – rankinio trenerės, kurios visąlaik buvo šalia šios sporto šakos. Jos į teisėjavimą pasuko tada, kai Europoje kilo moterų teisėjų banga, prisidėjusi prie lygiateisiškumo, vienodų sąlygų vyrams ir moterims sudarymo. Iki kokių 2000-ųjų pasauliniu mastu moterų teisėjų buvo vienetai. Kai jas ėmė skatinti rinktis sportą, atsirado galimybė pagauti tą bangą. Šiek tiek nukrypsiu, bet per tuos metus bangos įsisiūbavo į tokį vandenyną, kad šiemet pirmą kartą istorijoje Europos moterų rankinio čempionate teisėjauja vien moterys.
A. Žalienė ir V. Kijauskaitė – pirmoji ir kol kas vienintelė moterų teisėjų pora. Pati pradžia čia, Lietuvoje, joms buvo labai sudėtinga. Moterų varžybose būdavo paprasčiau dirbti, bet teisėjaudamos vyrams jos ilgą laiką kovojo ne dėl to, kad yra teisėjos, o dėl to, kad yra moterys. Bet šis procesas jas padarė labai stiprias, jos atlaikė spaudimą, užsigrūdino ir užsidirbo gerą vardą.
– Jūsų darbo nuobodžiu nepavadinsi. Kokių nuotykių jums ar kolegoms teko patirti?
– Visi maloniausi prisiminimai – iš kelionių. Dirbti pradedi ne tada, kai sušvilpi ir skelbi rungtynių pradžią, įdomioji dalis prasideda vykstant į būsimą darbo vietą. O kelionėse visko nutinka. Kai per Suomiją keliavome į Kinijoje vykstantį pasaulio čempionatą, Suomijoje nusileidę sužinojome, kad streikuoja antžeminių paslaugų skyriaus darbuotojai, dirba viena brigada ir labai neskuba. Suomijoje lėktuve turėjome prasėdėti devynias valandas, kol pagaliau buvome išleisti iš oro uosto. O dar laukė vienuolikos valandų trukmės skrydis plius kelios valandos kelio Kinijoje nuvažiuoti. Taigi į darbo vietą keliavome ilgiau nei parą.
Trumpose kelionėse būna kitokių niuansų. Taip nutiko kolegoms, bet gali atsitikti bet kam. Kolegos nuskrido į Kroatiją, pamatė oro uoste lentelę, skelbiančią, kad pasitinkame Europos rankinio federacijos teisėjus, sėdo į jų laukiantį rankinio klubo automobilį, ėmė važiuoti, bet pakeliui vairuotojui paskambino ir pasakė, kad ne tuos teisėjus paėmė. Pasirodo, tą dieną panašiu metu toje šalyje vyko dvejos rungtynės ir dvi teisėjų poros turėjo atskristi. Teko vairuotojams susitikti ir apsikeisti teisėjais.
Mes su Mindaugu iš Varšuvos automobiliu vykome į Baltarusijos miestą Brestą. Pasienyje pamatėme kelių kilometrų automobilių eilę. Jau buvo vėlus vakaras, o rytojaus dieną apie pietus rungtynės. Supratome, kad nespėsime. Tada mes, du lietuviai, ir mūsų delegatas austras išlipome iš automobilio, nuėjome prie pasieniečių posto ir paaiškinome, kad esame teisėjai iš Europos rankinio federacijos, rytoj svarbus mačas, jei lauksime eilės – nebus kam teisėjauti. Taip ir įsiprašėme praleidžiami be eilės per sieną ir ją įveikėme per valandą.
Istorija:
Lietuvos rankinio teisėjai ir oficialūs atstovai olimpinėse žaidynėse:
Iki šiol į olimpinių žaidynių rankinio turnyrus teisėjauti ar eiti oficialaus šios sporto šakos tarptautinės organizacijos atstovo pareigas buvo pakviesti keturi Lietuvos atstovai. Daugiausiai kartų – aštuonis – prisidėti prie olimpinių rankininkų kovų teko tarptautinės kategorijos rankinio teisėjui, ilgamečiam Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) teisėjų ir taisyklių komisijos nariui Janiui Grinbergui.
J.Grinbergas 1972 m. Miuncheno, 1976 m. Monrealio, 1980 m. Maskvos, 1984 m. Los Andželo, 1988 m. Seulo, 1992 m. Barselonos, 1996 m. Atlantos ir 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse buvo oficialus IHF atstovas, varžybų komisaras, o per 1980 m. Maskvos olimpines žaidynes buvo ir rankinio varžybų direktorius.
Rimtautas Skinderis papildė 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių teisėjų gretas.
Grigorijus Gutermanas 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse užėmė teisėjo-laikininko pareigas bei teisėjavo dar trejose žaidynėse – 1988 m. Seulo, 1992 m. Barselonos ir 1996 m. Atlantos.
1996 m. Atlantos olimpinių žaidynių rankinio turnyre dirbo ir teisėjas Feliksas Gedvilas.