Medalį parneš sūnui
Pritūpęs O. Procas vėl pakilti ant kojų sugebėjo tik tramdydamas skausmo grimasą – pasaulio čempionatui pasibaigus naujai iškeptas nugalėtojas jautėsi it po karo.
„Ir alkūnę skauda, ir kelį. Bet nieko, yra buvę ir blogiau“, – ranka numojo vidutinio svorio (iki 80 kg.) kategorijos pasaulio čempionas.
27-erių kovotoją turėjo paguosti tai, kad dar blogiau po dvikovų su lietuviu turėjo jaustis keturi Japonijos atstovai: Ikuma Oshita, Ko Tanigawa, Kazufumi Shimamoto ir galiausiai Daiki Kato, kurį O. Procas po dviejų pratęsimų įveikė finale.
Ne visos pernai sužibusios Lietuvos rinktinės žvaigždės kovos buvo tokios ilgos: antrame rate jis efektingai vienu triuškinančiu kojos smūgiu po suktuko paguldė I. Oshitą ("ippon").
Tokių energingo ir judraus lietuvio antpuolių sulaukė ir kiti japonai, bandę stoti jam skersai kelio. Regis, „mirk arba laimėk“ kovos stiliumi pagarsėjusios šalies kovotojai sutiko to paties plauko priešininką.
„Labai gerai, jei japonus išgąsdinau. Tą ir stengiausi padaryti, – šypsojosi čempionas. – Tai buvo sunkiausios varžybos mano gyvenime jau vien dėl, kad kovojau su keturiais japonais. Net nežinau, ar tai sėkmė. Pažiūrėsiu lažybų koeficientus ir tuomet pasakysiu, ar man tikrai taip labai pasisekė.“
Paklaustas, kaip sugebėjo išlaikyti kovos tempą iki pergalingo finalo, O. Procas mąstė neilgai.
„Iš kur traukiau jėgų? Iš žiūrovų, iš žmonių. Tas palaikymas, šaukimas mane nuvežė iki pat pabaigos. Atvažiavo draugai, treneriai. Iš jų visų ir sėmiausi stiprybės. Aišku, ir sunkios treniruotės davė savo vaisius“, – kalbėjo kiokušin karatė meistras.
Vis dėlto iškovoti čempiono laurus jam padėjo ne tik pratybose nušlifuotas taktinis arsenalas. Varžyboms įsibėgėjus O. Procas ėmė naudoti įdomų smūgį alkūne, gerokai pagadinusį gyvenimą artimos kovos siekusiems japonams. Sportininkas prisipažino, kad šis techninis elementas jam šovė į galvą kovos metu.
„Niekad taip nesmūgiuodavau. Japonai ėjo į artimą kovą, nebuvo ką daryti, reikėjo kažką sugalvoti. Geriausiai ir išeina, kai improvizuoji. Pasirodė, kad tai buvo visai gera idėja“, – džiaugėsi O. Procas.
Iškovotą medalį ir taurę jis iš anksto buvo sumanęs parnešti dovanų savo sūneliui Ortėjui, kuriam sekmadienį suėjo metukai.
„Tik dabar pagalvojau, ką reikės dovanoti dvejų metų proga“, – nusikvatojo O. Procas.
Pergalė – greita ir saldi
Kur kas mažiau prakaito ir kraujo ant tatamio teko išlieti M. Čiuplytei.
Patyrusi Lietuvos kovotoja dar kartą pademonstravo, kad prieš ketverius metus ne atsitiktinai buvo tapusi planetos čempione, ir varžybose Vilniuje tiesiog neturėjo lygių.
Sunkaus svorio (per 65 kg.) kategorijos atstovė užtikrintai laimėjo dvi kovas ir pateko į finalą, kuriame nepasigailėjo japonės Emi Shoguchi.
Pergalė dvigubai saldi dėl to, jog M. Čiuplytė atsiskaitė už nesėkmę 2011 metų pasaulio čempionato, kuriame visi sportininkai kovojo nesuskirstyti į svorio kategorijas, finale. Pranokti tituluotą varžovę lietuvei neprireikė nė pratęsimo.
„Galutiniu rezultatu labai džiaugiuosi. Viskas vyko greitai. Smagu, jog finale nugalėjau absoliučios svorio kategorijos čempionę. Tikėjausi, kad reikės atiduoti daugiau jėgų, bet viskas baigėsi jau per pagrindinį laiką. Bet aš visada skaičiuoju ne tik pačių varžybų trukmę, bet ir pasiruošimą joms. O jis buvo ilgas ir juodas“, – kalbėjo dusyk planetos čempionė.
Užsikabinusi aukso medalį ji euforija netryško ir sveikinimus priėmė santūriai. M. Čiuplytė neslėpė, jog labai nori pailsėti ir veikiausiai praleis bent jau artimiausią Europos čempionatą.
„Kol kas negalvoju apie ateitį. Noriu pailsėti, pasimėgauti savo pasiekimu, nurimti. Europos čempionate ko gero nedalyvausiu, leisiu sau pailsėti. Man ir taip visada atrodė, kad gyvenu nuo čempionato iki čempionato“, – sakė M. Čiuplytė.
Primename, kad planetos pirmenybių šeimininkai iš viso laimėjo 8 medalius. Sidabrą pelnė Lukas Kubilius, bronzą – Diana Balsytė, Rita Pivoriūnaitė, Diana Mačiūtė, Gabija Gudeliauskaitė ir Andrius Miseckas.