Čia Ieva kovojo kartu su seserimi dvyne Emilija ir Karolina Gužauskaite.
– Ieva, kokia nuotaika vykai į čempionatą Vengrijoje ir kokia sugrįžai?
– Grįžau labai gerai nusiteikusi, tikrai nesitikėjau taip gerai pasirodyti. Į čempionatą vykau, galvodama apie vietą dešimtuke, o sėkmės atveju – patekti į penketuką.
– Tačiau praėjusiais metais buvai trečia, tad kodėl neplanavai pakilti aukščiau?
– Tada rungtyniavau trikovės varžybose, o dabar keturkovės – prisidėjo fechtavimas, nėra tik jojimo. Būtent šioje rungtyje man labai gerai sekėsi čempionate, buvau priekyje ir atsirado visos galimybės užimti aukštą vietą.
– Ar tave siekti aukso įkvėpė Lauros Asadauskaitės pelnytas čempionės titulas per Londono olimpines žaidynes?
– Žinoma, ir labai smarkiai. Labai sirgau už Laurą, stebėjau kone visas penkiakovės varžybas per televiziją. Kai liko paskutinė rungtis, žinojau, kad Laura pirmos vietos jau niekam neužleis. Jos pelnytas aukso medalis – mums didžiulis stimulas sekti olimpinės čempionės pėdomis, mokytis iš jos.
Medalį galėjo laimėti ir mano sesutė Emilija, kuri per bėgimo varžybas laikėsi trečiosios pozicijos, tačiau paskutinėje šaudykloje buvo netiksli, ir paskutiniame kilometre prarado įgytą persvarą.
– Ar į svarbiausias metų varžybas jūs visada vykstate autobusu?
– Ne, ne visada. Šiemet į Bulgariją skridome lėktuvu. Tačiau su tuo reikia susitaikyti, nesiskundžiame, dar nesame žvaigždės.
– Tau dar tiktai 17-a metų, ar šį titulą galėsi ginti ir kitąmet?
– Taip. Tačiau gerai žinau, kad lengviau tapti čempione nei apginti šį titulą. Mūsų amžiaus grupėje konkurencija tikrai didelė. Prieš bėgimo varžybas nesitikėjau, kad tapsiu čempione. Nenuvertinau varžovių, žinojau, kad jos norės nugalėti. Bėgau, kiek turėjau jėgų, pasisekė gerai šaudyti.
Kai liko vienas kilometras, mane trasoje labai skatino treneris Artūras Kalininas, kuris atidžiai sekė, kaip atrodo mano varžovės ir kiek jos turi jėgų. Į finišą skubėjau lyg ant sparnų, varžovės nuo manęs buvo gerokai atsilikusios. Labai stengėsi mane pavyti prancūzė Marie Oteiza, kuri vis artėjo, bet finišas jau buvo čia pat.
– Visą laiką sakydavai, kad tau bėgimas – viena silpniausių rungčių, tačiau kova Vengrijoje parodė, kad tu bėgimo trasoje labai patobulėjai?
– Tačiau vis dėl to manyčiau, kad geriau šaudžiau, o ne bėgau. Na, bėgau irgi neblogai, stengiausi labiau nei per kitas varžybas.
– Nedaug trūko, kad būtumėte tapusios čempionėmis ir komandų varžybose, tačiau laimėjote sidabro medalius. Ko pritrūkote iki pergalės?
– Pritrūko Karolinos Gužauskaitės taškų, ji užėmė 18-ą vietą. Čempionėmis tapusios Rusijos sportininkės buvo šalia viena kitos: viena – ketvirta, kita – penkta, o dar kita – septinta. Rusės ir prisirinko daugiausia taškų.
– Į penkiakovę su sese atėjote iš plaukimo. Kodėl?
– Iš pradžių mane, vos dvejų metukų, plaukti mokė tėtis, o nuo ketverių metukų plaukiojau tuometėje 7-oje vidurinėje mokykloje. Mane tobulino trenerė Nijolė Strazdienė. Į penkiakovę mus su sesute atvedė tėtis Valdas Serapinas, kuris buvo penkiakovininkas.
– Kokie dabar artimiausi tavo planai?
– Pirmiausiai norėjau gerai išsimiegoti, nes Vengrijoje po pergalės labai ilgai negalėjau užmigti. Gerai išsimiegojau tiktai savo lovoje namuose. Su tėveliais ir abiem sesutėmis Emilija bei Dovile (ji anksčiau kartu su mumis lankė plaukimo pratybas) gyvename Naujininkuose.
Šiandien neisiu į gimnaziją, dar ilsėsiuosi. Treneris mums davė vieną savaitę laiko pailsėti, net ir nežinau, ką reikės daryti.