17 metų amerikietė, panašiai kaip ir tuomet 15-metė R. Meilutytė, 2012 metų Londono olimpiadoje apstulbino pasaulį, laimėdama keturis aukso medalius ir pagerindama du planetos rekordus.
Tačiau dvi savaitės žaidynių baigėsi ir amerikietė susidūrė su rimtomis psichologinėmis problemomis.
Praėjus 6 metams po tų įvykių M. Franklin dalijasi savo išgyvenimais, kad padėtų kitiems jauniems sportininkams susidoroti su augančiais lūkesčiais ir spaudimu.
„Būdami lyderiai sporte visuomet jaučiame tą spaudimą – būti visuomet stipriu bet kuriuo metu, – CNN kalbėjo amerikietė. – Juk esi olimpietė, tad savaime suprantama, kad esi išties stipri ir nepaprastai pasitiki savo jėgomis. Tačiau žmonės pamiršta, kad mes taip pat žmonės, turime dienų, kai esame išsekę ar nemotyvuoti, nenorime eiti į treniruotę. Svarbu, kad jauni atletai tai suvoktų“.
Antrose olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire M. Franklin nesugebėjo pakelti lūkesčių naštos – individualiose rungtyse ją ištiko nesėkmė, o aukso medalį ji iškovojo tik 4 po 200 estafetėje laisvuoju stiliumi.
„Buvau geriausios sportinės formos savo gyvenime, tačiau tai nieko nereiškė, nes psichologiškai jaučiausi siaubingai. Todėl ir mano kūnas buvo bevertis – neturėjau jėgos ir negalėjau kontroliuoti savo minčių. Bet kokios treniruotės pasirodė esančios bergždžios“, – pasakojo ji.
Laimei, M. Franklin turėjo galimybę apie depresiją pakalbėti su kitais JAV plaukikais: „Man pasisekė, kad turėjau tokius puikius draugus kaip Michaelas Phelpsas ir Allison Schmitt – jie atvirai kalbėjo su manimi apie depresiją ir kaip ją įveikė. Man to taip reikėjo“.
M. Phelpsas žiniasklaidoje jau anksčiau pasakojo, kad jo kova su depresija buvo labai sunki, dalijosi savo baimių patirtimi ir mintimis apie savižudybę.
„Vėliau jau išgirdau, kad daugelis atletų po tokių varžybų kaip olimpiada susiduria su depresija. Žmonės net neįsivaizduoja, kad kažkas tokio vyksta, – kalbėjo M. Franklin. – Pasižiūrėję olimpiadą žmonės grįžta į „normalų“ gyvenimą, o mums tai – svarbiausios savaitės gyvenime. Dėl jų mes treniruojamės visą laiką ir vėliau turime rasti kelią į „normalų“ gyvenimą, atrasti kitą aistrą ar darbą, o tai trunka ilgai.“
Persikėlimas į „normalų“ gyvenimą buvo sunkiausias etapas JAV plaukimo žvaigždei. Susivokti padėjo ir psichologijos studijos, kurių ji ėmėsi po Rio de Žaneiro olimpiados.
„Dėka studijų daug sužinojau ir apie save, ir apie kitus žmones. Tai mane sužavėjo. Su amžiumi randi vis daugiau būdų ir priemonių kovoti su depresija. Jauniems sportininkams reikia pasakoti apie tai kuo anksčiau, kad jie suvoktų – jie yra daugiau nei asmenys, privalantys varžytis dėl medalių“, – sakė M. Franklin.
JAV plaukikė atkartojo šių metų vasario pabaigoje pristatytame dokumentiniame filme „Rūta“ išsakytas R. Meilutytės mintis. Operatoriaus Ronaldo Buožio ir fotografo Roko Darulio juostoje ji prisipažino pasiekusi labai žemą tašką savo gyvenime.
„Šiaip ne taip man pavyko iš tos sudėtingos situacijos išsikapstyti. Pagalvojau: jeigu negaliu pasidalinti savo istorija, kokia iš viso to nauda? Todėl pamaniau, kad apie visus sunkumus reikia papasakoti žmonėms, kurie turi savų problemų. Pasakyti jiems, kad jie nėra vieni, kad jaustis vienaip ar kitaip yra normalu, kad pagalbos gali sulaukti visi. Reikia kalbėti atvirai apie problemas, o tai Lietuvoje kol kas yra tabu. Ypač – kalbėti apie depresiją, psichologinius sutrikimus“, – per filmo pristatymą DELFI sakė R. Meilutytė.
2012 metais 15-metė lietuvė nustebino pasaulį laimėdama aukso medalį 100 metrų plaukimo krūtine rungtyje. Kitais metais pasaulio čempionate Rūta iškovojo dar du medalius. Plaukikei vis laimint kilo ir lūkesčiai.
Tačiau vėliau palaipsniui prastėjantys rezultatai ir olimpiadoje užimta tik septintoji vieta daugelį nemaloniai nustebino. Tik dabar sportininkė ryžosi atskleisti, kas tuo metu dėjosi jos galvoje. R. Meilutytė prisipažino, kad praėjus 2-3 metams po Londono olimpiados ją ėmė nuolat kankinti neigiamos emocijos.
„Pradėjau jaustis keistai, be jokių priežasčių atsirasdavo kažkoks liūdesys. Pamažu tai pradėjo mane „valgyti iš vidaus“, – pasakojo plaukikė. – Aš visada galvojau, kad esu stipri ir, kad ta Rūta Meilutytė negali taip jaustis.“
Pasak sportininkės, juodžiausios akimirkos ją aplankydavo po varžybų ir treniruočių grįžus į namus, kai ji pasilikdavo viena. Ilgą laiką sau neigusi, jog ją varginančios mintys yra rimta problema, vėliau, kaip prisipažino sportininkė, ji ne sykį pagalvodavo ir apie tai, jog norėtų mesti plaukimą.
Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |