„Superinė bazė, atviras baseinas, čia visada pasikrauname energijos ir saulės, tokia jau tradicija – pabėgti nuo visų virusų“, – apie produktyvų laiką Tenerifėje kalbėjo Lietuvos rinktinės plaukimo treneris Žilvinas Ovsiukas.
Jis vadovauja Kotrynai Teterevkovai, Danui Rapšiui ir Andriui Šidlauskui, jaunimo rinktinės treneris Kęstutis Steponavičius Lansarotėje nurodymus dalina jaunimo rinktinių nariams.
Tituluočiausios šalies plaukikės R. Meilutytės nėra nei Kanarų salyne greta kitų rinktinės narių, nei Lietuvoje.
Sekant jos socialinių tinklų turinį, R. Meilutytė dėmesį telkia ne pratyboms baseine ir ne laikui treniruoklių salėje.
Muziejai, kavinės, pramogos Meksikoje, kurioje smagios akimirkos lekia bičiulių kompanijoje.
25-erių R. Meilutytė pernai tapo Europos ir pasaulio čempione, plaukdama 50 m krūtine. Budapešte ir Romoje ji taip pat iškovojo bronzos medalius 100 m plaukimo krūtine rungtyje, o metus lietuvė užbaigė pagerindama pasaulio rekordą ir triumfuodama pasaulio čempionate trumpajame baseine Melburne. Panašu, po tokio įspūdingo sezono reikia kaip reikiant pravėdinti galvą ir pailsėti nuo baseino ir chloro kvapo.
Rinktinės treneris Ž. Ovsiukas pasidalino mintimis apie treniruočių ciklą Tenerifėje, metų planus, galimą rusų sugrįžimą į tarptautinę areną bei olimpinės čempionės poilsį sezono pradžioje.
– Nėra Rūtos Meilutytės treniruočių stovyklose, kur ji?, – Delfi paklausė Ž. Ovsiuko.
– Ji truputį ilsisi, nori susikaupti, o vėliau prisijungs prie visų kitų stovyklų. Ta pauzė ne nuo pasaulio čempionato Australijoje, ji plaukė sausį, tik į šią treniruočių stovyklą nekeliavo. Ji turi savo planų, norėjo atskirai pabūti, kaip žinote, ji turi daug projektų, daug idėjų ir noro ne tik plaukime.
– Kada tikitės R. Meilutytę išvysti rimtame treniruočių cikle, nuo kovo mėnesio?
– Matysime, to laiko kažkiek yra. Iki išvykstant ji plaukiojo, sugrįžus mums, vėl susitiksime.
– Kalbant apie olimpinę čempionę, kokį plaukimo elementą norėtųsi sustiprinti? Aktualiausia ištvermė?
– Svarbu, kad pradėti darbai turėtų tęstinumą ir didėtų apimtys. Negali po pertraukos ypač didelių krūvių duoti, bet negali ir per mažai reikalauti.
Kaip treneris, visada turiu tikslus atletams, juos kelia ir federacija, kol kas dar jie nėra patvirtinti.
Juos iškeliame kartu su plaukikais, atskirais treneriais, paprastai tikslai realūs, bet optimistiški, ne per maži.
Vėliau viskas priklauso nuo sezono, darbo treniruotėse, kiek jose pavyksta įgyvendinti pratybų planus. Tai jau darbo ir motyvacijos reikalas.
– Kaip sekasi Danui Rapšiui? Pastaruosius metus treniruotėse buvo jaunuolių, kurie galėjo jam palaikyti kompaniją baseine. Dabar tiek Tomas Navikonis, tiek Aleksas Savickas studijuoja už Atlanto. Ar Danui netrūksta, kaip jo trenerė Ina Paipelienė yra sakiusi, kolegų, galinčių baseino takelyje jam „pakutenti“ padus?
– Yra du dalykai. Taip, Tomas su Danu „sparinguodavo“, o Aleksas – su Andriumi Šidlausku.
Esmė ta, kad stovyklose smagiau būti komandoje, laisvalaikį gali įdomiau praleisti.
Plaukimo takelyje reikia partnerių, kurie būtų bent pajėgūs palaikyti tą tempą. Bet galima ir vienam treniruotėse produktyviai dirbti, tačiau svarbu, kad greta būtų komanda, su kuria galėtum praleisti didžiąją laiko dalį.
Tas bendras laikas treniruočių stovykloje kartu yra daug smagesnis, kai yra didelė komanda.
– Pats tas treniruočių ciklas dabar nėra orientuotas į plaukimo greičius, ko gero, dėmesys ištvermei, bazės kaupimui?
– Dabar taip. Pagrindinis tikslas – olimpinės žaidynės, iki jų – dar du pasaulio čempionatai. Vienas Japonijoje liepos pabaigoje, kitas – Dohoje vasario viduryje.
Tai du etapai, po kurių lieka olimpinės žaidynės.
– Kaip atrodo rinktinės narių varžybų kalendorius iki pasaulio pirmenybių Japonijoje?
– Tų startų turime nemažai, kiekvienam turime individualius planus. Kiekvienas plaukikas yra individualus, vienam reikia daugiau varžybų, kitam – mažiau.
Dabar grįžus vasario antroje pusėje laukia Lietuvos žiemos pirmenybės, balandį – kitas šalies čempionatas. Pagrindiniams rinktinės nariams startai Lietuvoje – tarsi treniruočių ciklo dalis.
Kalbant apie tarptautinius startus, Danas planuoja į Stokholmą, svarstysime dėl varžybų Prancūzijoje. Be to, planuose yra „Mare Nostrum“ varžybų ciklas, taip pat tradiciniai „Sette colli“ startai Romoje.
Yra, kur pasitikrinti jėgas, tik pasidalinsime, kur, kuriam labiau reikia.
Dabar – pats darbymetis, klojami pamatai tam pagrindui, ant kurio statysime visą varžybų dalį.
– Praėjusiais metais rinktinę konsultavo Genadijus Sokolovas, ar šiemet iš jo sulaukiate pagalbos?
– Su Genadijumi niekada nenutraukiu ryšio, nuolat konsultuojuosi su juo, net šiandien (trečiadienį) buvau susirašęs.
Jis neatitolęs nuo mūsų plaukimo aktualijų.
– Dažnai kalbama apie spaudimą atletams, o kaip jūs, ar ilgai svarstote priimdamas vieną ar kitą kertinį sezono sprendimą, pavyzdžiui, dėl treniruočių krūvių, laiko, vietos, varžybų?
– Tą atsakomybę visada reikia prisiimti už darbą, kurį darai. Tai ir yra esminis klausimas – kas prisiima atsakomybę už sportininko parengimą.
Jei nėra sistemos, nėra žmogaus, kuris tą darytų, tada negali reikalauti rezultatų.
Kaip ir kiekviename darbe, yra tikslas ir yra tas, kuris atsako už jo įgyvendinimą. Pavyksta arba nepavyksta, o vėliau seka išvados, kas pavyko, ką galima dar geriau padaryti.
– Pati Rūta aktyviai kalba apie karą Ukrainoje. Kaip šalies plaukimo bendruomenė reaguoja į IOC planus atverti rusams ir baltarusiams duris į Paryžių? Įsivaizduojate savo auklėtinius, plaukiančius greta tokių, kurie pernai Maskvoje dalyvavo Putino palaikymo akcijose?
– Rūta ne kartą jau yra išsakiusi savo nuomonę. Federacijoje yra priimtas ukrainietis masažuotojas, jis kartu su mumis treniruočių stovykloje. Praktiškai kiekvieną dieną paliečiame karo Ukrainoje temą.
Aš neįsivaizduoju tokio varianto, jog mūsų plaukimo bendruomenė pritartų rusų ir baltarusių dalyvavimui ne tik Paryžiaus žaidynėse, bet ir kitose varžybose.
Patys Rusijos sportininkai aktyviai reiškėsi apie karą, dalyvavo mitinguose palaikydami režimą, tai yra baisu. Sakyčiau, neįmanomas dalykas mums ar juo labiau ukrainiečiams juos sutikti kokiose nors varžybose.
Aš tikrai nepalaikau idėjų atverti rusams ir baltarusiams duris į Paryžių.
– Metų meistriškumo centru (MC) pripažintas Panevėžio MC, nors mieste – tik kuklus 25 m, 4 takų baseinas. Būtent šio miesto auklėtiniai išsiskyrė per metus parodytu didžiausiu progresu. Jūsų manymu, kuo Panevėžys išsiskiria iš kitų meistriškumo centrų, kuriuose treniruotės vyksta 50 m baseinuose?
– Taip, dabar tas Panevėžyje „Žemynos“ progimnazijos baseinas yra vienintelis mieste, jis perpildytas, nes „Aukštaitijos“ sporto centras rekonstruojamas.
Rezultatai patys kalba už save, tai ne vienerių metų darbo vaisiai. Pradedant nuo talentų atrankos ir treniruočių. Tai lėmė detalių visuma, ne tik trenerių darbas, bet ir baseino administracijos, mokymo centro, „Žemynos“ progimnazijos vadovų pastangos.
Tai parodo, kad baseino ilgis nėra esminis dalykas. Esmė – kaip mes sugebame atrinkti tuos talento turinčius vaikus. Toliau – kaip pasiekiamas rezultatas ir kokia jo vertė. Tą lemia metodikų taikymas, trenerių žinios.
Kodėl nepavyksta kitiems miestams, turintiems 50 m baseinus? Mano manymu, turi veikti sistema, ji lemia rezultatus, o ne baseino ilgis.
– Sostinės politikai džiaugiasi dėl kitą savaitę duris atversiančio 50 m Lazdynų baseino, bent vienas – gerai, bet ar tikrai yra kuo džiaugtis turint omeny, kad tai vienintelis tokio ilgio baseinas visame Vilniaus rajone?
– Skaičius galite susirasti ir palyginti, kiek ir kokių baseinų turi skandinavai, aplinkinės šalys, ir kiek Lietuva. Poreikis daug didesnis, nei mes turime baseinų.
Jie ne tik plaukikams tarnauja, bet visai miesto ar konkretaus rajono bendruomenei.
Dabar Kaune teko kurį laiką padirbti, tai matau, kaip žmonės mielai lanko ir grupines treniruotes, ir mankštas, ir tiesiog ateina paplaukioti. Tai visuomenės sveikatinimas.
Kitas dalykas, kiekvienas vaikas turi mokėti plaukti, o vėliau jau galima įvertinti, ar jis gali ir nori tapti plaukiku, ar jam pakanka tik mokėti plaukti. Bet būtina sudaryti sąlygas visiems, nes baseinai ne tik plaukikams, bet visai bendruomenei tarnauja.