Į planetos smiginio elitą besibraunantis lietuvis ruošiasi naujam sezonui, Dariui jis startuos nuo vasario antro savaitgalio. Vasario 8-ąją laukia „Players Championships“ pirmi du turai, vėliau – atranka į „European Tour“ kovas ir 2 etapai Skandinavijos reitingo turnyruose – trys savaitgaliai varžybų paeiliui.
Smiginis Dariui – pagrindinė gyvenime veikla, praėjusių metų pabaigoje ne tik šalies sporto gerbėjus, bet ir tarptautinę smiginio bendruomenę planetos čempionate stebinęs D. Labanauskas su šypsena prisimena karjeros pradžią.
„Kaip visada, viskas prasidėjo nuo moterų (šypsosi). 2003-aisiais susipažinau su būsima žmona, jos brolis turėjo nedidelį taikinuką, nuo 1 iki 10-ies, kitoje pusėje – tokia smiginio lentos imitacija, mėtydami visai smagiai praleisdavome laiką.
Vėliau nusprendėme įsigyti rimtesnį taikinį, nusipirkome elektrinę lentą, su gerokais didesniais dvigubais ir trigubais taikiniais.
Atsitiktinai viename laikraštyje radome skelbimą apie Kaune vyksiantį smiginio turnyrą. Mano ir žmonos brolio gimtadieniai vasarą, nusprendėme pasidovanoti sau dovaną – registraciją į tą smiginio renginį. Taip burtai lėmė, kad jau pirmame ture susitikome tarpusavyje. Laimėjau aš, o kitame etape laukė vienas stipriausių šalies žaidėjų, pralaimėjau 1:3.
Bet kokiu atveju, man labai patiko ta patirtis. Išsiaiškinau kur ir kaip galima treniruotis ir pradėjau ruoštis“, – pirmuosius žingsnius šiame sporte prisiminė D. Labanauskas.
Pajėgiausias Lietuvos smiginio žaidėjas praėjusių metų pabaigoje nustebino ne tik šalies sporto gerbėjus, bet ir tarptautinę smiginio bendruomenę: pasaulio čempionate 43-ejų lietuvis įveikė ne vieną tituluotą, kur kas aukštesnį reitingą turintį varžovą ir netikėtai pateko į stipriausiųjų aštuntuką.
Už įspūdingą žygį D. Labanauskas savo sąskaitą papildė gana solidžia smiginio žaidėjui suma – 50 tūkstančių svarų sterlingų suma (58,67 tūkst. eurų).
„Asmeniškai man, kaip žaidėjui gyvenančiam Lietuvoje, tikrai didelė suma. Galėsiu sau leisti patogesnes keliones lėktuvu. Šiuo metu esu ramus ne tik dėl šito, bet ir dėl kito sezono. Tad turiu didesnes finansines galimybes kelionėms į turnyrus“, – pasakojo D. Labanauskas.
Po puikaus pasirodymo pasaulio čempionate D. Labanauskas pasaulio reitinge iš 9-o dešimtuko šoktelėjo į 52-ą poziciją.
„Tai kažkokių privalumų nesuteikia, jei kalbame apie patekimą į turnyrus, nes, pavyzdžiui, vietą pasaulio čempionate garantuoja pozicija tarp Top-32. Daugumoje pagrindinių turnyrų dėl savo dalyvavimo ramus tik stipriausiųjų šešioliktukas. Man dar tolimas kelias iki to.
Labai svarbi mano pozicija reitinge bus po šio sezono, nes garantuotą vietą dvejiems metams PDC (Professional Darts Corporation) turnyruose gauna pagal reitingą 64 žaidėjai. Šiemet baigsis mano antrieji metai, tad svarbu jų pabaigoje būti tarp 64 žaidėjų. Tie, kas reitinge atsiduria žemiau, praranda teisę varžytis PDC organizacijoje ir turi įveikti sudėtingą atranką.
Man kontraktą su PDC garantavo laimėtos atrankos kovos, o joje milžiniška konkurencija. Maždaug trys, keturi šimtai žaidėjų siekia vietos PDC organizacijoje, o pavyzdžiui, iš Europos atranką įveikia tik maždaug 10 žaidėjų“, – apie reitingo svarbą pasakojo D. Labanauskas.
Laidoje „Sportinė forma“ geriausias Lietuvos smiginio žaidėjas pasidalino mintimis apie įsimintiną pasirodymą pasaulio čempionate Londone, savo treniruotes, įtampą turnyrų metu ir atskleidė smiginio žaidimo subtilybes.
– Praėjusiais metais spalio viduryje vokiečiui Maxui Zoppui pralaimėjote „sausai“ 0-6, gruodį pasaulio čempionate situacija kita, jau jūs iškovotoje gražią pergalę 4-2. Gal vokietį „užmigdė“ ta lengva pergalė spalį?
– Yra žaidėjų, kurie puikiai žaidžia aukšto rango turnyruose, vykstančiuose tyloje, bet prastai – triukšmingoje aplinkoje stebint aibei žiūrovų.
Bet tai ne tas atvejis, Maxas – 2015-ųjų jaunių pasaulio čempionas, reitinge užima 24-ą vietą.
Čia žinote, gali būti momentinė nesėkmė. Gali puikiai mėtyti du mėnesius, bet 10 minučių blogai varžybų metu. Pradedi ieškoti naujų sprendimų, žiūri, kur geriau pataikyti, kaip pakeisti strėlytės laikymą, galiausiai visai išsimuši iš ritmo.
Bet nesakyčiau, kad tuomet Maxas žaidė blogai. Jis turėjo panašų epizodą, kaip aš ketvirtfinalyje prieš olandą Michaelą Van Gerweną, kai jam liko 41 taškas ir jis dvi strėles nepataikė į 30-uką, būtume ėję į lemiamą setą.
Tiesiog vokiečiui nepasisekė taip pat, kaip man ketvirtfinalyje.
Beje, su šiuo vokiečiu mus sieja neblogi santykiai. Kartą eidamas į sceną pamiršau rankšluostuką rankoms pasivalyti. Kai salėje – daug žiūrovų, oras tampa drėgnesnis, metalinės strėlytės pradeda slysti, su rankšluostuku pasisausinam pirštus.
Prieš kovą Maxas pasiūlė rankas valytis į vieną rankšluostį, aš kažkaip nesutikau, galvojau į marškinėlius pasivalyti. Pasakiau organizatoriams problemą, jie rado rankšluostį, bet atnešė ne mano, o vokiečio. Jis mielai sutiko paskolinti. Tad jis tikrai šiltas žmogus, kartas nuo karto pabendraujame.
Yra žmonių, kurie nueina į asmeniškumus, bet jis ne iš tų. Aš taip pat stengiuosi pralaimėjimų nepriimti asmeniškai. Čia juk pats esi kaltas, kad nepataikai, o ne varžovas.
– Kuri dalis iš Top-100 reitingo žaidėjų gyvena vien tik iš šio žaidimo ir yra tikri profesionalai?
– Sakyčiau, top-32 gyvena iš šio žaidimo. Kontraktus su PDC organizacija turi 128 žaidėjai, iš jų didžioji dalis be smiginio turi darbus.
Šis žaidimas reikalauja kantrybės. Dauguma žaidėjų iš tų profesijų, darbų, kur reikalingas kruopštumas.
Pavyzdžiui, yra ypač daug stalių, aš pats – buvęs puodžius. Tai darbai, kuriuose reikia kruopštumo ir kantrybės.
– Kokiomis mintimis dabar prisimenate savo žygį ir kovas Londone?
– Po paskutinės kovos emocijos buvo neigiamos. Dabar praėjus šiek tiek laikui, įvertinant tą kelią, rezultatą, žinant, kad nei vienas žaidėjas iš Skandinavijos eilę metų nebuvo nuėjęs toliau antro rato, ir, ko gero, iš Rytų Europos tai taip pat geriausias pasiekimas, nuotaika yra nebloga ir džiaugiuosi savo pasiekimu.
– Kas labiausiai įsiminė iš to žygio Londone?
– Pergalė prieš Ianą White’ą buvo man esminė turnyre. Ji man toliau leido žaisti labiau atsipalaidavus. Norėjau pakartoti 2018-ųjų pasiekimą, pasaulio čempionate įveikti bent jau 2 ratus.
2019-aisiais jau buvau pralaimėjęs šiam britui viename iš turnyrų, įveikus I. White’ą atslūgo įtampa, tapo lengviau žaisti kituose etapuose.
– Gal prieš akistatą su I. White’u analizavote tą pralaimėtą kovą, ieškojote savo klaidų? Koks buvo pasiruošimas prieš svarbų susitikimą?
– Nebuvo prasmės išskirti tos pralaimėtos kovos, čia toks sportas, kuriame mažai kas priklauso nuo varžovo. Kuo jis tau gali pakenkti? Juk su juo nekontaktuoji, metimų kiekvienas turi tiek pat, aišku, pirmesnis pradėjęs mesti strėlytes, turi teoriškai trijomis strėlytėmis daugiau.
Viskas priklauso nuo pačio žaidėjo.
– Ar dažnai mintimis grįžtate į susitikimą su Michaelu van Gerwenu?
– Toje kovoje daugiau dvigubų mečiau, daugiau maksimumų surinkau, bet mano pataikymas į dvigubus sektorius siekė tik 26 proc., kai viso čempionato metu pataikiau 48 proc. tikslumu.
Tas labai nuvylė. Jei būčiau ketvirtfinalyje sužaidęs taip, kaip iki tol žaidžiau, manau, būčiau pakovojęs ilgiau. Žinoma, jam jau buvo 13-as pasaulio čempionatas, man vos antras, patirties skirtumas didžiulis.
Ko gero, lemiamu metu jis būtų parodęs, ką gali, bet, žinote, visko būna.
– Nesuklysiu pasakęs, kad 9 atvejais iš 10-ies toje situacijoje, kai atsilikdamas 2-4 turėjote šansą sušvelninti rezultatą, tikrai tą padarytumėte?
– Po žaidimo mečiau į tą dvigubą ketvertą, puikiai pataikiau. Grįžęs į viešbutį tą lengvai pakartojau, su kolega į dvigubą ketvertą mėtėme jau namuose, problemų nebuvo. Tačiau tuo momentu Londone nepavyko.