Jis tuoj pat suskumba perspėti, kad bėgimas ne visada buvo jo hobis, o tuo labiau darbas. „Ne, aš nebuvau bėgiojantis. Įkvėpimas mane aplankė per nelengvus gyvenimo įvykius, - pasakoja bėgikas. - Bėgimas mano gyvenime atsirado po mano misijos Irake“.
Apie misiją Irake bėgikas daug nešneka: „Visada sakau, kad kiekviena nesėkmė yra žingsnis į sėkmingus dalykus. Aš atradau bėgimą kaip vaistą nuo savo potrauminio streso sindromo. Ir tai mane atvedė į tas bėgimo aukštumas, kuriose esu dabar“.
Trejus metus kovojęs dėl pasaulio bekelės ultramaratonų bėgimo čempiono titulo ir jį iškovojęs pernai, šiais metais G. Grinius pasiryžo naujiems iššūkiams: šturmuos Yu Zhu kalną Kinijoje.
„To dar nesu daręs, sulaukiau vardinio kvietimo, tačiau taip aukštai niekada nesu bėgęs. Turėjau labai trumpą pasiruošimo etapą. Žinau, kad 5-6 tūkst. metrų aukštyje organizmas gali sureaguoti labai skirtingai – gali balansuoti ties gyvybės ir mirties riba. Šiai dienai esu pasirūpinęs tik sau tinkamiausia apranga ir avalyne“– ramiai kalbėjo G. Grinius.
„Niekada nebūni pasiruošęs varžyboms visu 100 proc., nes neįmanoma nuspėti oro sąlygų, kitų sportininkų pasiruošimo lygio, - kalbėjo G. Grinius. - Todėl norėdamas laimėti, o kartais net išgyventi privalai pasirūpinti apranga, kuri apgalvota iki smulkmenų.
– Grįžkime į paauglystę, ten, kur svarbiausi gyvenime dalykai įvyksta. Ar tada galėjai save įsivaizduoti tuo, kas dabar esi? - paklausėme pasaulio čempiono.
– Ne, visiškai neįsivaizdavau. Niekada nenorėjau būti bėgiku, man niekada nepatiko bėgioti. Mokykloje vengiau bėgimo kiek tik tai buvo įmanoma. Kaip ir visiems vaikams, man vaikystėje tuo metu patiko krepšinis. Pradėjau bėgioti tik tam, kad įstočiau į Karo akademiją, bet bėgimo nesiejau su ateities perspektyvomis. Tuo metu užsiiminėjau kovos menais, o įsivaizduoti, kad būsiu žinomas bėgikas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, net minties nebuvo.
Bekelės bėgimą atradau daug vėliau, 2009-aisiais metais. Lietuvoje buvo renkama bėgikų komanda, kuri turėjo vykti į Pasaulio čempionatą. Tuo metu niekas nežinojo, kas yra ta bekelė. Įsitraukiau į visišką avantiūrą. Galvojau, jei jau bėgi, tai turi būti maratonas, plento maratonas. O bekelė – tai buvo kažkas neįsivaizduojamo. Varžybos startavo naktį, bėgau be jokių žibintų.
Negalėjau net įsivaizduoti, kad bėgimas gali prasidėti naktį, kai neapšviesta ir tamsu. Pamenu, kad bėgau paskui kitus dalyvius, kad matyčiau kelią. Kai išaušo susivokiau, kad nėra jokio kelio – tik akmenys, aplink – kalnai. Pasiekus 3 tūkst. metrų aukštį turėjome lipti į kalnus. Tai buvo iššūkis. Parbėgau. Tada sau pasakiau „Niekada daugiau, tai kažkokia nesąmonė, čia ne bėgimas“. Bet yra dar vienas posakis – „niekada nesakyk niekada“. Po kiek laiko aš vėl grįžau į tuos kalnus.
– Kas buvo ta priežastimi, privertusia sugrįžti?
– Man dažnai taip nutinka. Tas pats buvo su mano pirmuoju Vilniaus maratonu: parbėgęs sakiau, kad niekada daugiau to nedarysiu. Kitą dieną lipau atbulomis nuo laiptų, juk organizmas nepripratęs, nežinojau, kaip treniruotis, kaip pasiruošti, kokius rūbus, kokią avalynę dėvėti. Tie nesklandumai, tas diskomfortas kitą dieną tave priverčia sakyti „Velniop man to reikia, ane?“. Tas pats buvo ir su bekele. Bet viskam reikia laiko. Praėjo kelios savaitės ir suvokiau kiek daug išgyvenau, prie ko prisiliečiau... Ir vėl užsimaniau grįžti, nes tik per tokią patirtį jautiesi laisvas ir gyvas.
– Su kuo galima būtų palyginti pojūčius, kiekvieną iššūkį, su kuriuo susiduri bėgdamas?
– Su meile! Tikriausiai jaučiu meilę kalnams ir gamtai. Kaip ir meilėje, kalnuose irgi yra tos neapykantos, ir tos laimės, prieraišumo jausmo. Matydamas kalnų didybę kartais nejaučiu atgalinio ryšio. Čia kaip ir meilėje – gali būti vienpusis ryšys. Kalnus prisijaukinti yra gana sunku. Taip, aš tai palyginčiau su meilės jausmu. Žinote, gal dėl to žmonės, kurie pasiekia aukštumų, ir yra tuo ypatingi, kad turi tą specialų ryšį su kažkokiu sportu ar veikla, kuria užsiima. Mano atveju tai yra kalnai.
– Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Nebuvo meilės iš pirmo žvilgsnio, nes iš pradžių kategoriškai sakiau „ne“. Ir aš bandžiau sau tai neigti. Man prireikė trejų metų, kad suprasčiau, jog mano didžioji gyvenimo dalis – kalnuose. 2012-us metus atsidaviau kalnams – visi bėgimai tik kalnuose. Tada visas savo atostogas ir visą savo šeimos laisvalaikį planavome aplink kalnus.
– Ar gali išduoti paslaptį, iš kur vyrams atsiranda iššūkio troškulys?
– Nežinau, ar jį jaučia tik vyrai. Ir aš visada buvau žmogus, kuris ieško iššūkių. Taip, mano būsima kelionė į Kiniją – bėgimas dideliame, 5‒6 tūkst. kilometrų aukštyje bus naujas, aštresnis pojūtis, kurio trokštu. Bent jau šiuos metus tikiuosi praleisti taip, kad daugiau pamatyčiau, atsiduočiau jausmams, o ne racionaliam protui, nes paskutinius trejus metus kovojau dėl pripažinimo ultra trail pasaulyje.
– Tai buvo manija?
– Tai buvo apsėdimas. Žiūrėjau, kurios varžybos leidžia laimėti daug taškų, aš viską labai racionaliai skaičiavau. Tad šie metai yra visiškai kitokie: jau buvau keliose varžybose, kuriose neduoda daug taškų. Bet aplankiau nuostabias šalis. Dabar laukia Yu Zhu kalnas Kinijoje, kuris visiškai „neįsipaišytų“ į racionalų planavimą siekiant čempiono titulo. Šiais metais leidžiu sau atsiduoti jausmams, tiems projektams, kuriuos aš noriu įgyvendinti.
– Kiek tavo sporto šakoje lemia jausmai, emocijos, psichologija?
Mano formulė yra tokia – fizinis darbas, treniruotės lemia 70 proc. sėkmės, 20 procentų yra psichologija ir 10 procentų yra visi kiti likę dalykai: tavo diena-ne tavo diena, maistas, planas... Psichologija lemia labai daug. Dviračių sporte ar būsi čempionas lemia tik 5 proc. Tad 20 proc. yra tikrai daug ultra bėgime. Tai nulemia, ar tu laimėsi, ar jas pralaimėsi, ar atbėgsi tam tikru nustatytu laiku, ar neatbėgsi. Aš daug stipresnis psichologiškai negu fiziškai. Tai įrodė ir pernai „Red Bull“ laboratorijoje atlikti tyrimai. Dariau daugybę testų ir visus sufail‘inau išskyrus vieną. Ir tas vienas buvo psichologija. Jo rezultatas buvo arti 100 procentų. Visi fiziniai testai? Nepasiekiau vidurkio. Man pasakė, kad esu visiškas niekas. Mane tai supykdė, o pyktis galbūt ir buvo ta paskata, pernai padėjusi pasiekti pasaulio čempiono titulo. Negatyvi energija buvo paversta teigiama.
– Ką patartum žmonėms, kurie ruošiasi išbėgti į trasą?
– Pirmiausia suprasti, kad prireiks kantrybės. Negali pirmą kartą išbėgęs įveikti maratono. Organizmas turi priprasti prie krūvio. „Smegeninė“ turi suvokti, kad tu gali tai padaryti. Nusprendei bėgti penkis kilometrus? Po vieno kilometro smegenys tau sakys „stok, nes tuoj mirsi“. Vis vien bėgi ir įveiki tuos penkis kilometrus? Smegenys supras, kad gal nieko blogo neturėtų įvykti. Kitą kartą jos leis tau nubėgti šešis kilometrus. Žengiant į bėgimo pasaulį reikia apsišarvuoti kantrybe.
– Kaip manai, ar ateis laikas, kai iššūkiai baigsis?
– Iššūkiai tikrai gali baigtis. Kiekvienas gali „perdegti“. Jei virpuliuko nėra – blogai, tačiau jeigu jo yra per daug, gali perdegti dar iki starto. Reikia surasti balansą tarp kūno ir smegenų. Tačiau su patirtimi išmoksi nepasiduoti jauduliui, spaudimui.
– Kokį dėmesį skiri bėgimo aprangai?
– Visos bėgimo aprangos turi atitikti tam tikrus standartus. Jos turi būti lengvos, gerai vėdintis. Juk kuo lengvesnis esi, tuo greičiau gali bėgti. Tai yra fizika. Man svarbu, kad apranga lengvai išgarintų drėgmę, kad nereikėtų nešti papildomo svorio ar šalti.
Apranga turi būti universali: kai bėgi maratoną, apranga tau nėra tokia svarbi, tačiau ultra bėgimas gali tęstis nuo 10 iki 27 valandų, todėl reikia iki smulkmenų apgalvotų rūbų. Rūbai iš Merino vilnos – idealus sprendimas bėgikams. Jie palaiko pastovią kūno temperatūrą, yra pralaidūs orui ir leidžia sušilusiam kūnui vėsti lėtai, apsaugo nuo perkaitimo ir peršalimo.
– Kaip galėtum apibūdinti savo „bėgimo pasaulį“?
– Varžybose esi ir medžiotojas, ir medžiojamas žvėris. Turiu ambicijų, todėl rungtyniauju. Stengiuosi pagauti greičiausią bėgiką, arba pabėgti nuo medžiotojo, kuris gaudo mane. Čia geriausiai tiktų Afrikos patarlė: „Kiekvieną rytą prabudusi antilopė galvoja, kaip reikės pabėgti nuo liūto, kiekvieną rytą prabudęs liūtas galvoja, kaip pasigauti antilopę“– štai, kas man yra varžybos.
Ypatingas momentas man yra bėgimas naktimis. Tai yra mistinis dalykas, tai tarsi sapnas. Aš bėgu pačiomis gražiausiomis pasaulio vietomis, tačiau naktį beveik nieko nematau. Tuo metu galvoje – svajonės arba sprendžiamos problemos. Kiekvieną kartą per varžybas laukiu nakties. Nes tada pasijaučiu tarsi kine.