Rugsėjo 23 d. Dubline įvyks „Bellator 299“ turnyras – tai antra pagal dydį pasaulio mišrių kovos menų (MMA) organizacija.
L. Urbonavičiaus varžovas – aštuoneriais metais jaunesnis anglas Luke’as Traineris. „Bellator“ organizacijoje jam tai bus jau penktoji kova. Būsimas lietuvio varžovas tris iš jų laimėjo anksčiau laiko – vieną techniniu nokautu, dvi – priversdamas priešininką pasiduoti imtynių veiksmais. Vienintelis pralaimėjimas patirtas po teisėjų sprendimo.
„Varžovas yra pakilime, jaunas, su tikrai geru kovų rezultatu. Jis aukštas, turi ilgas rankas, dirba per atstumą, nevengia imtynių, bet ir smūgiuoja, mėgsta dirbti savo distancijoje. Protingai dirba, neina va bank, nesivelia į artimą kovą Laukia kietas riešutas ir geras iššūkis man. Gauti tokį varžovą – iššūkis ir papildoma motyvacija dar labiau save spausti. Net pačiam įdomu, labai laukiu kovos. Esame susidėlioję taktiką – reikia turėti planą, bet niekada nežinai, kaip bus“, – po dar vienos sekinančios treniruotės Delfi sakė L. Urbonavičius.
Tokie rezultatai britui leido įšokti į pusiau sunkaus svorio kategorijos reitingo dešimtuką ir įsitaisyti 9-oje vietoje. Organizacijos debiutantą suvesti su TOP10 kovotoju – gana retas atvejis, parodantis, kad L. Urbonavičiaus akcijos yra vertinamos pakankamai aukštai.
Tą turbūt diktuoja ir paties lietuvio pasiekimai profesionalų sporte – 14 pergalių ir vos viena nesėkmė.
„Kovoti iš karto su TOP10 kovotoju – sunku, bet tokiame lygyje jau nepasirinksi varžovų. Čia visi stiprūs, nėra silpnų. Ką gauni – eini ir kovoji.
Turiu kontraktą ir nereikia saugotis. Čia jau pakliuvai į aukščiausią lygį ir turi parodyti, ko esi vertas. Nėra stabdžių, eini ir atiduodi visą save. Esi kalno viršūnėje ir reikia mėgautis tuo, kad esi čia. Reikia mėgautis, nes viskas praeis ir liks tik prisiminimai – jie turi būti geri ir verti viso to įdėto laiko“, – įsitikinęs jis.
Vadovybės apsaugos tarnyboje dirbantis kovotojas nesureikšmina nei anglo pasiekimų, nei to, kad L. Trainerį greičiausiai palaikys vietinė publika: „Stengiuosi nekreipti dėmesio į jokias aplinkybes. Kai užsidaro narvas, lieki tik tu ir priešininkas, atsiriboji nuo išorinių dirgiklių. Negali per daug sureikšminti kažkokių faktų apie varžovą – jis neturi užvaldyti tavo minčių ir šiose tapti didesniu už tave. Jis visada turi būti mažesnis ir mintys baigtis pergale. Jeigu galvoje auginsi varžovą ir padarysi jį didesniu už save – sudegsi psichologiškai“.
Aštuonias savaites L. Urbonavičius sunkiai dirbo ruošdamasis būsimam iššūkiui ir džiaugiasi, kad viskas pavyko pagal planą – nebuvo jokių traumų ir dabar beliko šlifuoti taktiką, kurios pagalba bandys startuoti „Bellator“ pergalingai.
Jis nedvejoja – tai svarbiausia, didžiausia ir sunkiausia karjeros kova. Viską kiek apsunkina tai, kad paskutinė rimta L. Urbonavičiaus kova įvyko dar 2019 m., kai „Ares FC“ turnyre buvo nugalėtas Ildemaras Alcantara.
2022 m. pabaigoje jis dar pasirodė publikai Lietuvoje – UTMA turnyre pirmame raunde paguldė Denisą Vasiljevą, taip pat išsibandė jėgas šalies Muay Thai pirmenybėse, bet visa tai vadina lengvais pasivaikščiojimais ir rimtomis kovomis nelaiko.
Įdomu, kad L. Urbonavičiaus karjerai pristojus, būsimo varžovo L. Trainerio – tik prasidėjo.
„Bet aš nepoilsiavau, dirbau. Bus sunku, bet nemanau, kad tai kažką lems. Svarbiausia – psichologija, o aš esu nusiteikęs. Kaip bus narve, taip bus. Eini ir atiduoti visą save. Eisime laimėti ir žiūrėsime, kas gausis“, – per daug šio niuanso į galvą neįsileidžia jis.
Jeigu 2019 m. kylančią karjerą pristabdė pasaulinė pandemija, tai prieš pusantrų metų jau atrodė, kad laukimas baigtas – būtent tada lietuvis suraitė parašą po keturių kovų sutartimi su „Bellator“.
Vis tik ir šį kartą teko ilgai laukti ir įveikti ne vieną iššūkį prieš debiutą, kuris taps savotiška atpildo valanda.
„Mums reikėjo pasidaryti JAV vizą, tvarkėme popierius ir laukėme maksimalų terminą – šešis mėnesius. Tada jau laukėme, kada gausime kovą. Turėjome kovoti balandį. Pradėjau pasiruošimą ir likus šešioms savaitėms iki kovos treniruotės metu gavau traumą, plyšo peties sąnario kapsulė, įplyšo raiščiai. Po gydytojų apžiūros nusprendėme, kad nereikia operacijos, viskas savaime sugijo, bet tam reikėjo laiko. Visą pavasarį ir dalį vasaros gydžiausi, paprašėme kovos ir gavome ją rugsėjį.
Per šį laikotarpį buvo visokių minčių, buvau kovotojas, kuris nekovoja. Bet tikėjau, kad anksčiau ar vėliau išauš mano valanda, jeigu toliau dirbsiu. Reikėjo kantrybės. Tai mano kelias, žinau tą. Negalėčiau visko mesti ir užsiimti kažkuo kitu, tai nebūčiau aš. Čia yra visa mano bendruomenė. Nebuvo minčių mesti ir pradėti kažką kitą“, – tvirtas išliko L. Urbonavičius.
Į ilgą pertrauką be kovų „Kapitonas Lietuva“ žvelgia ir iš pozityvios pusės ir mato, kad jam aukščiausiame lygyje dar liko geri penkeri metai.
„Čia kaip su automobiliais. Kai kurie sportininkai karjeras pradėjo nuo mažumės, turi daug traumų ir sulaukę 35-erių negali gyventi be vaistų. Aš labai gerai jaučiuosi, man nieko neskauda, neturiu įsisenėjusių traumų, nes mano rida nėra didelė. Iki keturiasdešimties, jeigu turėsiu gerus finansinius pasiūlymus, tikrai kovosiu. Turiu šeimą, darbą ir aukoju jų laiką. Reikia, kad tą daryti apsimokėtų. Jeigu
neapsimokės – turiu minčių, ką veikti toliau. Nežalosiu savęs, kaip tą daro kai kurie veteranai, buvę aukščiausiame lygyje, o dabar dėl kelių tūkstančių kovojantys su jaunimu. Galva dar bus reikalinga senatvėje, todėl neverta jos žaloti.
Čia yra žiaurus sportas. Čia ne krepšinis. Jeigu padarysi klaidą – gausi per galvą. Visada yra teorinis šansas, kad vienu smūgiu tave gali ir užmušti. Tai žiaurus sportas ir tą reikia daryti, kol tą gali
daryti“, – iš pradžių nusijuokęs, vėliau surimtėjo jis.
Nors pats nelipo į narvą, rimtų sparingų L. Urbonavičius turėjo ne vieną – buvo išvykęs į stovyklą Švedijoje, kur teko pasigalynėti su UFC žvaigždėmis Alexanderiu Gustafssonu, Chamzatu Čimajevu ir kitais. Vėliau jau į Lietuvą kovoms atvyko ruoštis UFC sunkiasvoris Jarjis Danho, apsilankęs buvo ir kitas „Bellator“ kovojęs lietuvis Arūnas Andriuškevičius.
„Jis dirbęs su mano priešininku kažkiek, davė patarimų kaip judėti, kaip ką daryti“, – šypteli L. Urbonavičius.
Startas pergale turbūt suteiktų dar didesnį pagreitį „Bellator“ organizacijoje – puikus to pavyzdys kitas lietuvis Julius Anglickas, šioje debiutavęs trimis pergalėmis ir gavęs šansą kovoti dėl čempiono diržo. Vis tik L. Urbonavičius per daug į ateitį stengiasi nežiūrėti.
„Nedėlioji plano, kad laimėsi prieš tą ir aną. Dabar mano užduotis – laimėti prieš šį varžovą. Esu jau ne jaunuolis, matęs gyvenimo, puikiai suprantu, kaip veikia šis verslas. Pralaimėjimas nėra pasaulio pabaiga. Kaip sakoma – laimi arba mokaisi. Svarbiausia eiti su nusiteikimu laimėti, nes jeigu to nebus – jau pralaimėjai“, – tvirtina kovotojas.