Bet vėlgi kasdien vilki bėgimo aprangą. Nes, kaip sako pati, visą gyvenimą daro tai, ką nori. O ji nori bėgti. Taip pat – treniruoti. „Aš labai laiminga“, – nuoširdžiai džiaugiasi laiku priimtais sprendimais ir atrasta nauja veikla lengvaatletė.
– Jums 43-eji, ar maratonui šis amžius – riba? Kodėl ryžotės baigti įspūdingą karjerą?
– Metai – ne riba. Šis sprendimas subrandintas, atėjęs ne per mėnesį. Buvau sau pasakiusi: jei nepateksiu į olimpines žaidynes, bėgsiu tiek, kiek norėsiu. Į Tokiją nepatekau. Nebeliko ankstesnės motyvacijos, o norint profesionaliai toliau sportuoti reikia atsiduoti tam, skirti daug laiko atsigavimo procesams. Galima sakyti, kad nepasisekė patekti į pastarąsias olimpines žaidynes, kita vertus, dėl to atradau ir pamilau kitą veiklą – pradėjau treniruoti. Ir kaip reikiant palengvėjo, nes mintis, ką darysiu po sporto, draskė sielą ne vienus metus. Atrodė, kad niekas neįdomu – tik bėgioti.
Visada sakiau, kad nė už ką nebūsiu trenerė, nes būčiau per griežta, norėčiau rezultatų, spausčiau žmones. Pabandžiau – ir nieko panašaus. Lygiai taip kadaise įsivaizdavau, kad būsiu griežta mama. Griežta moku būti tik pati sau. Esu demokratiška trenerė, mane supa nuostabūs žmonės, kuriems atiduodu patirtį, žinias, o jie man – savo gerą energiją. Noriu aplink save matyti darbščius, motyvuotus žmones, ne kokius nors zyzlius. Ir man sekasi! Pati net labiau nei klientai noriu į treniruotes ir jų laukiu.
– Paskelbėte apie karjeros pabaigą per Vilniaus maratoną, nuo kurio 2008-aisiais ir prasidėjo jūsų, kaip maratonininkės, karjera. Taupėte naujieną šiam įvykiui?
– Pagalvojau, kad laikas tą padaryti ten, kur viskas prasidėjo. Šįsyk užlipau ant scenos nebe su sportine apranga, o pasipuošusi suknele (šypsosi). Lengva nebuvo, juk 23-eji metai sporte, iš jų penkiolika bėgiojau maratonus. Kol nepasakai „atia“, nors ir nedalyvauji varžybose, viskas atrodo, kaip ir turi būti. Bet kai atsistojau ant scenos kalbėti… Tą rytą, kai galvojau, ką pasakysiu, sruvo ašaros. Bijojau, kad apsiverksiu ir užlipusi ant scenos.
Paėmiau mikrofoną – dreba ranka, suėmiau jį abiem rankomis ir stengiausi nežiūrėti į žmones. Lyg viską, ką norėjau, pasakiau, bet kai pažvelgiau į susirinkusius – kažkas iš po saulės akinių valėsi ašaras – vėl širdį suspaudė. Galbūt daug kas tikėjosi, kad bandysiu patekti į Paryžiaus žaidynes, bet pati jaučiu – nebėra ugnelės kaip anksčiau, kai būdavo didžiausi kilometražai, dvi treniruotės per dieną, 800-900 kilometrų per mėnesį… Ir dirbti, ir sportuoti profesionaliai būtų neįmanoma, nes dabar nuo ryto iki vakaro sėdžiu savo „ofise“ Vingio parke. O bėgti lėčiau, trypti – aš nenoriu. Man nepatiktų žengti atgal.
Tiesa, savo treneriui nieko iš anksto nesakiau – apie sprendimą baigti karjerą jis išgirdo per Vilniaus maratoną. Būtent jis mane laikė iš paskutiniųjų ir kartojo: „Tu gali.“ Taip, galiu, jeigu siekčiau patekti į pirmąsias olimpines žaidynes, galbūt spausčiau iš paskutiniųjų, norėčiau tą patirti. Dabar yra kitaip: jau dvejose buvau, mačiau, bėgau. Save tikrinau: žiemą ėmiau mėnesį atostogų, išvažiavau į mylimą Portugaliją, kurioje kasmet praleidžiu nemažai laiko treniruočių stovyklose, norėjau pasitreniruoti sau, pažiūrėti, kiek turiu tam noro. Bet – nebe.
Atėjo laikas treniruoti. Ateityje norėčiau dirbti su vaikais, turiu daug patirties, galėčiau užauginti sportininkų. Su paaugliais būtų įdomiausia, nes jie jau tokio amžiaus, kai galima dirbti tikslingai. Juk ir pati tik nuo trylikos pradėjau bėgioti. O kol kas treniruoju mėgėjus, vedu asmenines treniruotes, nes žmonėms norisi individualaus laiko kartu. Dusyk per savaitę vedu ir grupines treniruotes.
– Bėgti man atrodo nuobodu. Kodėl jus šis sportas patraukė ir įklampino?
– Iš prigimties esu greita ir sportiška, man visur reikia lėkti. Be to, ištverminga, ištvermės niekada nereikėjo stipriai ugdyti. Nuostabus pirmasis treneris Juozas Garalevičius, galima sakyti, antrasis tėtis, man, dar visai nedidukei, kartodavo: „Būsi maratonininkė, pamatysi.“ Galvodavau: niekada, 42 kilometrai – kam man tai?
O jūsų frazę, kad bėgimas – nuobodu, braukiu! (Juokiasi). Dievinu bėgimą. Jis – ir terapija, atsipalaidavimas, pabuvimas su savimi. Besilaukdama antros dukrytės prabėgiojau aštuonis mėnesius. Džiaugiuosi, kad savo sportą atradau paauglystėje. Buvau berniukiška, labiau nei lėlės domino žaisti karą su bernais. Buvau amžinai nubalnotais keliais. Atradusi lengvąją atletiką, iškart užsikabinau. Į treniruotes manieže važiuodavau dviem autobusais. Dabar tėvai vaikus vežioja nuo durų iki durų, o jie dažnai sportuoja tik per prievartą. Aš į treniruotes skrisdavau. Žinoma, turėjau didelį tikslą išvykti į užsienį, dalyvauti tarptautinėse varžybose. Rezultatai gerėjo ir keliai vėrėsi vis plačiau. Europos, pasaulio čempionatai, kuriuose dalyvavau vos septyniolikos, – kas gali labiau įtraukti?
– Būdama 21-erių vis dėlto sportą buvote metusi.
– Pasijutau išsekusi emociškai. Paauglystėje šimtu procentų buvau sporte, neturėjau laisvalaikio su draugais, išvykų. Visas gyvenimas buvo nuolatinis režimas, treniruotės šešias dienas per savaitę. Tad kartą pasakiau: stop! Lygiai taip pat, kaip ir dabar, nieko neprasitariau treneriui. Jis nė už ką nebūtų manęs paleidęs.
Kaip ir dabartinis treneris Česlovas Kundrotas, – jis vis dar tikisi, kad galbūt grįšiu. Su juo dirbome nuo 2014 metų, kai pagimdžiusi antrą dukrą neturėjau trenerio. Česlovas, Lietuvos maratono rekordininkas, parašė man feisbuke, ar nenorėčiau treniruotis pas jį. Mums sekėsi nuostabiai. Jis ir dabar rašo, kad susiruošusi bėgti duočiau žinią, jis atvažiuos dviračiu. Taip anksčiau ir darydavome: jis pasitinka mane, atbėgusią nuo namų iki Neries, tada važiuoja dviračiu greta ir dirbame savo darbą. Vienai būtų labai sunku ko nors siekti.
Turėdavau ir bėgimo partnerių, jie net į stovyklas su manimi važiuodavo, padėdavo ruoštis. Vienai sportuoti gerai, kai esi pakilimo taške, labai motyvuota, bet tada, kai ateina sunkūs darbai, be pagalbos prisiversti sudėtinga. Konkurencija, varžymosi momentas čia padeda. Būdavo, bėgu su vienu partneriu, jis pavargsta, į trasą stoja kitas. Jie man labai padėdavo, bet, žinoma, didįjį darbą darai pats vienas. Dažnai manęs klausdavo, kaip nenuobodu bėgti dvi valandas, juk tai – monotonija. Bet man tikrai nenuobodu!
– Esate išbandžiusi emigrantės gyvenimą – metusi sportuoti su tuomečiu draugu išvykote į Angliją. Kas grąžino namo?
– Tuo metu labai norėjau šeimos, o jei aš ko nors įsigeidžiu, užsispiriu ir siekiu. Šeimą sukūrėme Londone, po trejų metų gimė dukrytė. Viskas lyg ir buvo gerai, bet graužė viduje tūnantis kirminas, kad mečiau sportą, kažką ne iki galo padariau. Buvo 2008-ieji. Pagalvojau: iki Vilniaus maratono liko trys mėnesiai, reikia jam pasiruošti ir stoti į startą. Pasirengimas irgi buvo ne pats rimčiausias – pabėgiodavau po dešimt kilometriukų.
Lietuvoje visi mane jau buvo pamiršę, be to, grįžau pasikeitusi pavardę. Stovėjau minioje, kažkur gale, su visais mėgėjais. Svajojau nubėgti greičiau nei per tris valandas. Pradėjau, žiūriu, visai neblogai sekasi. Kai sukau antrą, paskutinį, ratą, išgirdau šaukiant: „Tu antra!“ Pagalvojau, kad pasigirdo. Tolumoje pamačiau savo konkurentę ir tada kaip medžiotoja dėjau į kojas. Aplenkiau ją 41-ame kilometre. Po to ji baigė karjerą, aš – pradėjau.
Nežinojau, kad už maratono rekordą yra skirtas 10 tūkstančių litų prizas. Užtat puikiai pamenu pirmą žurnalistų klausimą: „Kur dėsite laimėtus pinigus?“ „Apie ką jūs kalbat?“ – nesupratau. „Jūs pagerinote trasos rekordą“, – paaiškino. Čia jau visai sutrikau – su tokiu pasirengimu, praktiškai be treniruočių, pirmame maratone pagerinau rekordą? Kas tada bus, jei startuosiu gerai pasirengusi? Pagalvojau, kad po ketverių metų, 2012-aisiais, vyks Londono olimpinės žaidynės, iki jų tikrai pasieksiu normatyvą.
Viskas ėjosi kaip per sviestą – jau po poros metų bėgau 2 val. 28 min., normatyvas tada buvo, regis, 2 val. 35 min. Pasipylė kontraktai, pasiūlymai, atsirado vadybininkas. Vienos olimpinės žaidynės, paskui 2016-aisiais Rio de Žaneire – antros, pasaulio čempionatai, laimėtas prestižinis Hamburgo, Meksiko maratonas.
– Distancija – 42 kilometrai ir 195 metrai – atrodo kažkas ties žmogaus galimybių riba.
– Ruoštis maratonui – sudėtinga. Dar sudėtingiau pasiekti formą, kai to reikia, nes maratoną bėgi du tris kartus per metus. Tą dieną turi būti geriausias, koks gali būti. Vadinasi, ruoštis varžyboms privalai sistemingai, apgalvoti kiekvieną smulkmeną – nuo maisto iki miego išvakarėse. Treniruotės – alinančios, nes dažnai jau rytą atsikeli pavargusi, o dar reikia bėgti dešimt ar penkiolika kilometrų. Taip pusę metų ruošiesi vienai dienai, kuriai atėjus gali nutikti kokia nors nesėkmė. Nubėgau per 40 maratonų, laimė, tik poroje kažkas nepavyko. Gal dėl to, kad niekad negalvojau, jog iš to užsidirbsiu pinigų. Nors manęs iki šiol daug kas klausia, kaip įmanoma užsidirbti iš sporto. Ypač, jei tai ne vyrų krepšinis ar futbolas. Įmanoma, viską lemia nuoseklus darbas, rezultatai – kai jie ateina, prasideda komerciniai startai.
Mano įprastas laikas – apie dvi su puse valandos – nėra pats geriausias, bet beveik visada stabilus. Man tinka posakis, kad ir lazda kartą iššauna – taip ir aš iššaudavau tai viename, tai kitame „aukso standarto“ maratone ir laimėdavau.
– Kuris maratonas pačiai įsimintiniausias?
– Meksiko. Į jį nuvykau praėjus vos dviem savaitėms po Rio de Žaneiro žaidynių, kuriose užėmiau aukštą 17 vietą. Sulaukusi siūlymo taip greitai jį bėgti mėginau atsisakyti: „Likau kelioms dienoms Brazilijoje, ilsiuosi.“
Gavau dieną apsispręsti. Pamąsčiau: o kodėl ne, Meksikoje nesu buvusi, įdomu! Parskridau į Lietuvą, pabėgiojau tris ar keturias dienas po septyniolika kilometrų – ir į Meksiką. Maratono išvakarėse vaikščiojau po miestą, prisiragavau įvairiausio maisto, ko niekada prieš varžybas nedarau. Iki manęs dvidešimt metų šį maratoną laimėdavo tik Afrikos bėgikės. Stojau į startą, pasižvalgiau į varžoves ir pagalvojau: gal aš jas truputį paganysiu, nes pati arba „nusiimsiu“, arba šiaip nieko nesitikėdama finišuosiu. Ir nuo jų pabėgau. Manęs niekas nesivijo. 30-tas kilometras, 40-tas, o aš – viena vienutėlė. Visiems buvo šokas, kad pagaliau nugalėjo europietė. Supuolė žurnalistai, jie jau buvo išsiaiškinę, kad prieš dvi savaites bėgau maratoną olimpinėse žaidynėse, o dabar nugalėjau didžiausiame Meksikoje bėgime.
Tapau ten kone dievaitė, žmonės atpažindavo gatvėje, parkuose, paskui dvejus metus buvau kviečiama į treniruočių stovyklas. Kaskart, kai atvykdavau į Meksiką, sulaukdavau fotografų, žurnalistų dėmesio. Iki dabar manęs klausia, kada vėl atvažiuosiu į jų maratoną – toje šalyje turiu daug gerbėjų.
Sportas davė labai daug – pamačiau pasaulio, visur susiradau draugų, pažįstamų. Labai patiko stovyklos žiemą šiltuose kraštuose. Portugalija tapo kone antraisiais namais, nes važiavau į ją trylika metų iš eilės. Stovyklose sutikau daug kolegų, vieni kitiems padėdavome.
Kiek žinau, stadiono bėgikai pavydūs, slepia vienas nuo kito planus, bet apie maratonininkus to negalima pasakyti: mes vieni kitiems jaučiame didžiulę pagarbą, nes žinome, ką reiškia ruoštis maratonui. Jei į stovyklą atvyksi vienas su treneriu, vis vien bėgiosi su didele grupe žmonių – moterų, vyrų. Dalijamės patarimais, kalbame apie sveikatos problemas. Net bėgdami varžybose vienas kitą palaikome. Pavyzdžiui, jei kitas mato, kad tau sunku bėgti, pasiūlo laikytis už jo. Dviese ar trise – paprasčiau.
Kiekvienas maratonas – atskira istorija. Stovėdama starte sau pasakydavau: Diana, visas pasiruošimas už nugaros, šiandien – tavo diena, turi ją švęsti. Finišas – iš viso kažkas nerealaus. Sunku apibūdinti jausmą jį kirtus, bet aš beveik visada norėdavau verkti: apima euforija, maratonininkai apsikabina, linki sėkmės – mūsų bendruomenė labai šilta.
– Papasakokite apie savo dukras. Galbūt jos irgi bėgioja?
– Deizei devyniolika. Nuo mažens bandžiau ją kone per jėgą traukti į sportą, bet mačiau – nenori. Ją domina kiti dalykai – gyvūnai, ypač žirgai. Kai su ja, dar maža, važiuodavau į stovyklas Italijoje, Deizė pati susirasdavo darbą žirgynuose. Net būdavo gaila vaiko, nuo ryto iki vakaro plušančio prie žirgų. Ji Anglijoje studijuoja veterinariją.
Devynerių Atėnė – labai sportiška, nenusėdinti vienoje vietoje. Ją nuo pusės metukų tampiausi po stovyklas, vėliau kartu su manimi pabėgiodavo, dabar lanko plaukimą ir akrobatiką. Jei jos paklaustumėte, kuo nori būti, atsakytų: „Bėgikė, kaip mamytė.“ Drausti tikrai nedrausiu, savo dukras palaikysiu, kiek tik galėsiu. Kiekvienas turi rasti kelią pats. Kaip aš. Savo veiklos nevadinu darbu ir su užuojauta žiūriu į tuos, kurie kankinasi eidami dirbti. Man tai – malonumas.
– Ką sportas galbūt atėmė, ko ilgėjotės, negalėjote sau leisti?
– Nepasakyčiau, kad kažką aukojau, nes atvira širdimi, užsidegusi dariau tai, kas man patinka. Gal netekau vakarėlių, pasibuvimų su draugais. Bet ar kažką dėl to praradau? Ne. Dabar tą galiu sau leisti. Kaip ir atostogas, keliones. Viena dukra pilnametė, kita – jau paauginta, o aš dar nesu sena.
Dėl sporto manęs mažiau teko augančioms dukroms? Joms patinka būti su manimi, o mano vaikams skiriamas laikas visada buvo kokybiškas. Deizė, su kuria atrodome kaip sesės, kur nors būryje žmonių vis garsiai kreipiasi „mamyte“, kad kiti atkreiptų dėmesį. Dukros manimi didžiuojasi ir nesiskundžia, kad dėl mano karjeros kažko neteko. Be to, kiek įmanoma, jas imdavau kartu, mes drauge pamatėme pasaulio. Atėnę nustojau vežiotis tik tada, kai pradėjo lankyti mokyklą. Kai buvo mažutė, į stovyklą važiuodavome su kuria nors močiute. Joms irgi patikdavo šiltuose kraštuose pabūti.
Labai džiaugiuosi, kad spėjau viską – suderinau motinystę ir karjerą. Nors lengva nebuvo, juk pagimdžiusi Atėnę po savaitės pradėjau bėgioti. Bet kaip norėjau! Savo pavyzdžiu įrodžiau, kad nėra neįmanomų dalykų, jei kažko nori. Turiu klientų, kurie laiko bėgioti randa ir penktą ryto, ir vėlai vakare.
Buvo sunkių traumų, po kurių gydytojai sakė, kad maratonų jau nebėgsiu. Spėkit, ką padariau? Dėjau maksimalias pastangas grįžti. Po to nubėgau tris maratonus.
Esu tikrai laiminga, karjera buvo gera. Bėgti noriu ir šiandien, bet tik pati sau. Kasdien įveikiu po 20–25 kilometrus. Maniakė? Taip. Argi ne smagu tokį gražų rudenį pabėgioti? O kaip gera bėgti žiemą, kai po kojomis gurgžda sniegas! Nebėgioti – nuodėmė. Dar neįkalbėjau? (Kvatoja).