„Tikrasis mano biatlonas giliai širdyje yra pabaigtas prieš dvejus metus, pusantrų...“, – atvirai prabilo 34-erių D.Rasimovičiūtė.
Apie viską – nuo pradžių...
Su šautuvu – nuo darželio
Iš darželio – į biatlono treniruotę. Rodosi, biatlonas pirmiau pats pasirinko D.Rasimovičiūtę nei Diana jį. Sportininkės tėvas Edvardas Rasimovičius Ignalinoje dirbo biatlono treneriu, tad ir šautuvą mergaitė pirmą kartą, prižiūrima tėvo, paėmė panašiu metu, kada kiti vaikai „šaudė“ žaisliniais šautuvais.
„Viskas rutuliojosi palaipsniui. Pirmas šautuvo paėmimas buvo toks, kad tėtis pasiima mane iš darželio, veda į treniruotę. Su juo vaikštau kaip uodega, tai paguldė, pasakė, kad va čia dabar nuspausi (juokiasi – aut. past.). Tada tikrai dar nėjau į mokyklą, o tos rimtesnės treniruotės prasidėjo gal 12 metų“, – prisiminė D.Rasimovičiūtė, kurios pirmaisiais treneriais tapo E.Rasimovičius bei Aleksandras Ščechočichinas.
Debiuto aukščiausio rango varžybose ilgai laukti nereikėjo. Dar 2000-2001 metų sezone 16-metė ignalinietė stojo prie starto linijos pirmose pasaulio taurės varžybose, o po metų dalyvavo Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse. Ten jauniausia biatlono olimpinių žaidynių dalyvė apskritai užėmė 66 vietą 7,5 km sprinto rungtyje.
„Atsimenu tik tiek, kad visi sakydavo „tu čia neimk į galvą, čia paprastos varžybos“. Ką man sakydavo, panašiai ir darydavau – labai daug nemąstydavai. Konkurencijos Lietuvoje nebuvo, tad vykome į olimpiadą.
Tai buvo pirmas susipažinimas ir labai gerai, kad turėjau tokią galimybę. Buvau jauna, nepatyrusi ir turėjau galimybę pažinti aukščiausių varžybų dvasią. Į antrą olimpiadą važiavau tikrai nieko nebijodama ir galėjau susikaupti ties savo startais“, – pasakojo D.Rasimovičiūtė.
Lietuvės pasirodymas Turino žaidynėse 2006-aisiais tapo malonia staigmena. Iki tol aukščiausia mūsiškės vieta pasaulio taurės varžybose buvo 35-oji, o Italijos Alpėse vykusioje olimpiadoje sportininkė užėmė tada aukščiausias pozicijas nepriklausomos Lietuvos istorijoje – 18 vietą sprinte bei 27-ą persekiojime.
„Kiekviena olimpiada savaip paliko įspūdį. Turinas buvo labai įdomi olimpiada, nes ten rezultatas gavosi pakankamai geras. Visada, kai gaunasi rezultatas, tada labiau ir įstringa“, – šyptelėjo D.Rasimovičiūtė.
Progresas Latvijoje bei Epšteino-Baro virusas, tapęs sėkmės priežastimi
Žaidynės Turine tapo tikro proveržio priežastimi D.Rasimovičiūtės karjeroje. Sportininkė tapo viena greičiausių planetos biatlonininkių, lenkusi šūsnį olimpinių žaidynių medalių vėliau susižėrusias norvegę Torą Berger, baltarusę Dariją Domračevą ar net greičiausia biatlonininke apskritai laikomą suomę Kaisą Makarainen.
Rodyto greičio dažnai būtų pakakę ir svarbiausių varžybų medaliams, tačiau tam reikėjo taiklių šūvių. O jų, deja, nebuvo – lietuvės taiklumas 2006-2007 metų sezone siekė vos 65,6 proc. Tiesa, 2007 metais Pokliukoje (Slovėnija) vykusiame pasaulio taurės etape D.Rasimovičiūtė net ir su dviem baudos ratais sprinto rungtyje užėmė aukštą 11 vietą.
Permainos įvyko dar po metų. Nuo 2008-2009 metų sezono lietuvė prisijungė prie Latvijos vyrų komandos, o dveji metai ten, padedant treneriui Vitalijui Urbanovičiui, tapo geriausiais karjeroje.
„Sutikau savo vyrą (biatlonininką Ilmarą Bricį – aut. past.) ir patekau į tokią „baisių“ profesionalų aplinką. Kiekvieną dieną matydavau pavyzdį, kaip reikia treniruotis ir galėjau dar labiau susikoncentruoti.
Man buvo parodyta, kaip viską reikia daryti dar kruopščiau. Ta aplinka mane prispaudė, todėl rezultatai pagerėjo“, – prisiminė D.Rasimovičiūtė.
Svarbiausiu faktoriumi tapo tai, kad taiklumo statistika pasiekė 80 procentų. Tačiau pirmą 2008-2009 metų sezono pusę sujaukė dabar tarp sportininkų dažnai pasitaikantis Epšteino-Baro virusas (mononukleozė) – varžybose be klaidų šaudžiusi D.Rasimovičiūtė turėjo tenkintis pozicijomis už geriausiųjų 30-uko.
„Mūsų visa latvių komanda susirgome Epšteino-Baro virusu. Dabar apie jį žinome daug daugiau, bet tuo metu apie jį ne tiek daug žinojome. Varžybose buvo nuliai, bet nebuvo greičio, nesupratome, kur yra reikalas. Rūpoldingo etape sušaudžiau nulius ir net nepatekau į taškus, po to etapo išvykome namo, viską metėme ir net nežinojome nuo ko pradėti.
Tyrėmės, visi krūviai buvo numesti į šoną. Treniruočių trukmė buvo minimali, gal po pusvalandį per dieną, ir po truputį kapstėmės iš to“, – pasakojo lietuvė.
Nenuostabu, kad Pjongčange (Pietų Korėja) vykusiame pasaulio čempionate didelių lūkesčių biatlonininkė neturėjo. Tačiau mėnesį lengvu treniruočių grafiku gyvenusi Lietuvos sportininkė sužibėjo: sprinte net ir sukusi baudos ratą užėmė 11 vietą.
„Nuvažiavusi į pasaulio čempionatą nesitikėjau, kad išvis gali kažkas būti, nesitikėjau jokių rezultatų.
Maniau, kad bus kaip bus, nes ilgai neturėjome startų ir nežinojome, kokioje kondicijoje esame. Blogas dalykas išėjo į gerą dalyką, nes psichologiškai pailsėjau nuo treniruočių“, – sakė D. Rasimovičiūtė.
Kanados nuoskaudą nuplovė Europos sidabras
„Vankuveryje Diana eis medalio“, – išvydę D.Rasimovičiūtės sportinę formą 2009-2010 metų sezone akimis žibėjo Lietuvos biatlono specialistai.
Nors sezono pradžią šiek tiek pakoregavo liga, likus mėnesiui iki žaidynių lietuvė planetos taurėje Oberhofe (Vokietija) užėmė dešimtą vietą (su dviem baudos ratais!).
Viltingai nuteikė ir startas IBU taurės varžybose, kur mūsiškė asmeninėse lenktynėse „uždirbo“ tris baudos minutes, bet iškovojo bronzą. Beje, tose varžybose Nove Meste (Čekija) D.Rasimovičiūtė buvo greičiausia.
Vankuverio olimpinėse žaidynėse aukščiausią sportinės formos tašką pasiekti pavyko: sprinte lietuvė parodė aštuntą greitį trasoje, tačiau du netaiklūs šūviai šaudykloje bloškė į 25 poziciją (vėliau, diskvalifikavus slovėnę Tėją Gregorin, lietuvė pakilo į 24 vietą).
Prie sąlyginai vidutiniško rezultato prisidėjo ir pernelyg lengva trasa – atsilikimai tarp sportininkių buvo rekordiškai maži, tad šaudymo greitis ir taiklumas darė didžiausią įtaką varžybose.
„Tada viltys buvo ne toms vietoms, kurios yra. Bet čia yra biatlonas. Žiūrint atgal, tai suprantu, kad dariau viską, kas buvo įmanoma. Aišku, su tuo greičiu, kokį rodžiau, tos vietos atrodė blogos ir nebuvo jokio pasitenkinimo, – prisiminė D.Rasimovičiūtė. – Vankuverio trasa iš visų olimpinių trasų buvo lengviausia reljefo atžvilgiu.
Man tuo metu, kai buvau tokioje geroje fizinėje formoje, tai nebuvo paranku. Bet čia nieko nepadarysi, trasa visiems vienoda.“
Persekiojime biatlonininkė buvo 33-ia (5 baudos ratai), asmeninėse lenktynėse – 30-a (3 baudos minutės). Beje, lietuvė tapo pirma atsargine dalyvauti bendro starto rungtyje ir, kaip vėliau paaiškėjo, joje nedalyvavo tik dėl to, kad už dopingo vartojimą nubausta T.Gregorin užėmė jos vietą.
Galimybės nerealizuotos, bet tik kol kas. Iš Kanados sportininkė vyko į Estijos miestelyje Otepėje vykusį Europos čempionatą – iki kaulų smegenų pažįstamą trasą.
„Atsimenu tą jausmą, kai grįžau iš Kanados ir nuvažiavome į Otepę. O Otepė nuo mano namų Latvijoje buvo už maždaug 100 kilometrų. Vasarą ten treniruodavomės ir buvo toks jausmas, kad grįžau namo ir nesu kažkokioje stovykloje.
Grįžau į vietą, kur pažįstu kiekvieną posūkį, kiekvieną medį, nebuvo tokio jausmo, kad reikia važiuoti ratą, prieš varžybas apsižiūrėti, koks reljefas. Viską turėjau galvoje ir tai labai padėjo“, – teigė D.Rasimovičiūtė.
Asmeninėse lenktynėse Lietuvos biatlonininkė prašovė tik sykį iš 20-ies bei iškovojo sidabrą. Tokios pačios prabos medaliu ji pasidabino ir sprinto rungtyje, su taip pat vienu netaikliu šūviu. Drauge su lietuve ant apdovanojimų pakylos kopė dešimtis medalių iš pasaulio čempionatų, olimpinių žaidynių parvežusios ukrainietės seserys Valia ir Vita Semerenkos.
„Europos čempionate realizavau save. Šaudymas buvo labai geras, o pasibaigusi olimpiada lėmė emocijų atoslūgį, galėjau ramiai daryti tą, ką galėjau. Emocijos buvo puikios, nes medalis yra medalis“, – prabėgus devyneriems metams šypsojosi D.Rasimovičiūtė.
Biatlonininkė tapo geriausia Lietuvos slidininke
Po Vankuverio žaidynių pradėjo byrėti Latvijos biatlono komanda, be to, ją paliko treneris V.Urbanovičius. D.Rasimovičiūtei talkino I.Bricis, o aukštų rezultatų proveržių netrūko. Gana sėkmingas sportininkei buvo 2011-2012 metų sezonas – pasaulio taurės etape Oberhofe ji pasiekė dar vieną Lietuvai istorinį rezultatą ir sprinte buvo aštunta.
Tais metais lietuvė dukart iškovojo teisę dalyvauti prestižinėje bendro starto rungtyje (ten startuoja tik 30 geriausiųjų – aut. past.) ir bendroje pasaulio taurės įskaitoje užėmė aukščiausią poziciją karjeroje – 46-ą.
Tuo tarpu priešolimpinis sezonas įsiminė kitaip – D.Rasimovičiūtė startavo pasaulio slidinėjimo čempionate Italijoje bei pasiekė geriausią slidininkų rezultatą per pastarąjį dešimtmetį. 10 km laisvuoju stiliumi slidinėjimo rungtyje mūsiškė finišavo 45-a tarp 112 dalyvių.
„Tai buvo metai prieš olimpiadą. Natalijai Kočerginai atsirado grėsmė nepatekti į olimpiadą kaip biatlonininkei, todėl norėjome jai padėti važiuoti į žaidynes kaip slidininkei. Tuo pačiu ir aš buvau šalia, – juokėsi D.Rasimovičiūtė. – Ten buvau ne pačios geriausios formos, bet ir ne pačios prasčiausios.
Vis tiek nauja patirtis, kažkas naujo. Nieko išskirtinio nebuvo, pas mus yra sudėtingiau, nes šaudome. Ten jokios psichologijos, atsistoji ir varai kiek gali.“
Nors biatlone koją dažnai pakišdavo šaudymas, tapti slidininke D.Rasimovičiūtė niekada nenorėjo.
„Ar buvo minčių išeiti į slidinėjimą? Oi ne. Ne, ne, ne, niekada!“, – su šypsena nukirto biatlonininkė.
Prieš akis laukė Sočio olimpinės žaidynės, į kurias atvykti ignalinietė norėjo ne ką prastesnės formos nei buvo Vankuveryje. 2013-2014 metų sezono pradžia nuteikė optimistiškai: lietuvė asmeninėse lenktynėse Estešunde (Švedija) net ir su trimis baudos minutėmis buvo 19-a (su viena būtų buvusi geriausiųjų trejetuke). Tai – aukščiausia D.Rasimovičiūtės pozicija pasaulio taurės varžybose ne sprinto rungtyje.
Tačiau vėliau pamatas ėmė griūti – negelbėjo nei suprastėjęs taiklumas, nei dėl sveikatos problemų pakritusi sportinė forma. Sočyje lietuvė tenkinosi 40 vieta persekiojime, 42-a asmeninėse lenktynėse bei 48-a sprinte.
Pilietybės skandalai – be rimto pagrindo
Tiek šilto, tiek šalto per karjerą patyrusią D.Rasimovičiūtę retkarčiais lydėjo ir visuomenės apkalbas sukėlę įvykiai. Dažniausi – susiję su pilietybės keitimu. Kai lietuvė trasoje greičiu lenkė didžiausias pasaulio biatlono žvaigždes, buvo kalbėta, kad jai esą keisti pilietybę siūlė įvairių šalių komandos.
„Iki to niekada neprieidavome, nes niekada neprisileisdavau, kad vyktų rimtas pokalbis. Pasiūlymų buvo, bet niekada rimtai nekalbėjome, nes savoje valstybėje esi daugiau užtikrintas. Yra daugybė juodų dėmių mūsų sporto sistemoje, bet tuo metu naiviai tikėjau, kad viskas keisis, – sakė D.Rasimovičiūtė. – Ačiū mūsų federacijai, kad ji darė savo sistemą auginti sportininkams, bet Lietuvos sporto sistema yra baisi.
Su federacija visada viską spręsdavome, kalbėdavomės ir niekada neprieidavome iki to taško, kad su kažkuo rimtai kalbėti dėl pilietybės.“
Varžovių pagarbą D.Rasimovičiūtė taip pat turėjo, tačiau į draugystes su jomis nelindo – artimiausiais žmonėmis tapo komandos draugai.
„Buvau visiška profesionalė iš vidaus. Niekada nesidairydavau aplink ir susifokusuodavau į pagrindinius dalykus. Su sportininkėmis draugysčių nebuvo.
Ką reiškia turėti komandą iš pradžių pajaučiau su latviais. Su lietuviais tai nebebuvo nauja, nes tą jau buvau išgyvenusi. Komanda yra visai kitas reikalas, kai turi šalia draugų. Kai gera atmosfera, net gali pakelti treniruočių krūvius, nes esi emociškai gerai nusiteikęs“, – aiškino D.Rasimovičiūtė.
Atsisveikina, bet biatlono nepalieka
Praėjusiais metais biatlonininkė sentimentais apipintoje Pjongčango trasoje dalyvavo ir penktose karjeros olimpinėse žaidynėse. Ten geriausiai sekėsi sprinto rungtyje, kur suklydusi sykį užėmė 65 vietą.
„Žiūrint į penkias olimpiadas, atrodo, kad kažkur neišnaudojau tų galimybių.
Kažkur sušaudžiau labai gerai, bet neturėjau greičio, kažkur priešingai. Biatlone niekada nežinosi, kur laimėsi, kur pralaimėsi, kovoji pats prieš save“, – sakė D.Rasimovičiūtė.
Lietuvė šį sezoną dar dalyvavo trijuose pasaulio taurės etapuose net ir be specifinio pasiruošimo – tą ji darė norėdama padėti moterų komandai išlaikyti tris vietas šiose varžybose bei galimai palengvinti kovą dėl bilietų į 2022-ųjų Pekino olimpines žaidynes.
„Federacija prašė padėti mergaitėms išlaikyti trečią vietą, nes jei būtų startavusios tik dvi moterys, būtų prarasta daugybė taškų. Treniruotis, rimtai ruoštis šioms varžyboms, nebebuvo jėgų. Tikrasis mano biatlonas giliai širdyje yra pabaigtas prieš dvejus metus, pusantrų...“, – šyptelėjo biatlonininkė.
Per penkerias žaidynes D.Rasimovičiūtė nesudalyvavo nė vienoje atidarymo ceremonijoje. 2010 metais būtent jai buvo siūlyta nešti šalies vėliavą prieš milijoninę auditoriją.
„Tiesiog pas mus visada taip gaudavosi, kad šiandien atidarymas, o rytoj startas. Visas olimpiadas taip buvo, tai net neidavo šneka, kad važiuoti ir dalyvauti. Ruošiesi ketverius metus olimpiadai, rezultatams, aukoji daugybę savo laiko ir padaryti tokią kvailystę dėl atidarymo...
Aišku, yra visokių sportininkų. Yra tokių, kurie žiūri emocionaliau į tokius dalykus, bet aš labai profesionaliai žiūrėjau į visą šitą dalyką“, – teigė D.Rasimovičiūtė.
Sportininkė prisipažįsta, kad po praėjusio sezono išgyveno malonų etapą bei kone pirmą kartą karjeroje įsijungti į pasaulio taurės kovų sūkurį jai nebesinorėjo. Dabar su širdies draugu ji gyvena Švenčionėliuose bei dirba trenere Nemenčinėje.
„Šiuo metu dirbu trenere Nemenčinėje, bandau mažiems vaikiukams papasakoti, kas tai yra biatlonas. Kol kas mano darbas yra kaip ir hobis, nes užima tikrai nedaug laiko. Kaip bus toliau, matysime“, – nespėliojo penkerių olimpinių žaidynių dalyvė.
Lietuvos biatlono karalienė išeina. Išeina, biatlonu sudominusi tūkstančius lietuvių bei pramynusi kelią į pergales ateitiems kartoms.
„Man patiko, dariau tai, kas patinka, o viskas tiesiog vystėsi. Niekada negalvojau, ar sportuosiu 4 metus, ar 8, ar tiek ir tiek metų. Galvodavau, kad šį sezoną darau ir žiūriu, kas gaunasi. Kuris pasiekimas man vertingiausias?
Kiekvienas gyvenimo tarpsnis savitas, žinau, kaip ruošiausi vienoms ar kitoms varžyboms ir visi startai savaip brangūs. Dabar malonūs, tada buvo juodas darbas“, – su šypsena atsisveikina D.Rasimovičiūtė.