Trijų šalių pilietis D. Kasparaitis iškiliausius titulus iškovojo su užsienio komandomis, tačiau niekada neišsižadėjo savo šaknų.
„Kad ir kur gyvenčiau, visuomet manyje tekės lietuviškas kraujas“, – pabrėžė sportininkas.
„Dar trejus ar ketverius metus pažaisiu ir tikriausiai bus viskas. Protu suvokiu, kad tai nenumaldomai artėja, tačiau įsivaizduoti – baugu. Nežinau, ką veikčiau be ledo ritulio“, – interneto portalui expert.ru sakė lietuvis.
– Įberkite daugiau cukraus. Mėgstu jį. Ne, šokoladukai nepatinka. Jūs manęs nepažįstate? Aš ledo ritulininkas. Gali būti, kad dėl sulaužytos nosies mano veido bruožai nuo jaunystės gerokai pasikeitė, – interviu D. Kasparaitis pradėjo juokais kavinėje.
– Dariau, kiek kartų jums buvo sulaužyta nosis?
– Septynis. Paskutinį kartą pernai rugsėjo mėnesį, Hartfordo „Wolf Pack“ ekipoje. Per treniruotę žaidėme trys prieš tris. Nesėkmingai atlikau manevrą ir galva trenkiausi į varžovo petį.
– Atrodo, kad Rusijoje jus nuo tokių sužeidimų kažkas specialiai saugo.
– Ne, yra kitaip. Rusijoje reikia žaisti protingai. Priešingu atveju teisėjai iškart siunčia pailsėti ant prasižengusiųjų suolo. Čia rungtyniauti taip, kaip esu įpratęs NHL, neturiu galimybių. Amerikoje ir Kanadoje visko buvo. Pagrindinė priežastis – mano stilius. Kai kurį nors varžovą priplodavau prie borto, oponentų treneris išleisdavo į aikštę smogikus, kad man atsilygintų tuo pačiu. Tuo pat metu mano ekipos treneris pasirūpindavo asmens sargybiniais – kad grumtynėse nelikčiau vienas.
– Tikriausiai keistai jausdavotės, kai tekdavo galvoti ne apie derinius ar įvarčius, o apie tai, kaip išvengti susidūrimo su smogikais?
– Esmė ta, kad žmonės, kurie tave medžioja per rungtynes, patys užmiršta žaidimą. Pasiekti, kad konkurentai prarastų psichologinę pusiausvyrą – vertingas privalumas. „Rangers“ klube žaidžiau su Seanu Avery. Jis – didelis mėgėjas visur dalyvauti, pasistumdyti, replikuoti, ginčytis. Kai tik Seanas aikštelėje, varžovai tik ir tegalvoja apie tai, kaip jam užvožti.
– Jūs taip pat – ne iš tylenių…
– Taip, tačiau aš tik maivausi. Niekuomet nepliurpiu nesąmonių, nesisvaidau įžeidimais. O yra žaidėjų, kurie tik ir telaukia progos leptelėti – „Tavo žmona stora!“ arba – „Šiąnakt miegojau su taviške“.
– Bjauru.
– Blogai, kai tokie vyrukai žaidžia varžovų ekipoje. Kai jie saviškiai, panašios replikos – normalus dalykas. Tereikia pasistengti juos teisingai suprasti.
– Jus dažnai provokuoja?
– Pasitaiko.
– Pratrūkstate?
– Tik tada, kai komanda pralaimi ir norisi sukrėtimo, kad plūstelėtų nauja energija ir pamėgintume išsikapstyti.
– Matėte, kaip Zinedine'as Zidane'as pasaulio futbolo čempionate nukirto Marco Materazzi?
– Man regis, italas labiau simuliavo, nei kentė skausmą.
– Pritariate teiginiui, kad visi esame savo likimo kalviai?
– Žinoma. Pirmą kartą atėjęs į ledo ritulio treniruotę savo gimtuosiuose Elektrėnuose, tvirtai nusprendžiau: būsiu geriausias. Nesėdėjau namuose, treniravausi daugiau nei bendraamžiai. Kol jie miegodavo, aš nuo septintos valandos ryto jau sukdavau ratus čiuožykloje, tik po to eidavau į mokyklą.
Kodėl tada taip elgiausi, negalėčiau paaiškinti. Tikriausiai, kad nuo vaikystės buvau užsispyręs. Tada komandoje žaidė vienas berniukas, kuriam sekėsi geriau nei man. Stengiausi jam nenusileisti. Toks esu ir dabar. Suprantama, kad sulaukus 35-erių sudėtinga būti lyderiu, tačiau jei per treniruotę kas nors nubėga penkis kilometrus, aš būtinai nubėgsiu šešis. Tiesiog dėl savęs.
Mano vardas ir titulai jau dirba man. Daugiau nei šešiolika metų paaukojau NHL, dalyvavau keturiose olimpiadose. Tikiuosi sužaisti ir penktojoje, Vankuveryje.
– Būdamas 37-erių?
– Kodėl gi ne? Geri gynėjai visada reikalingi. O aš labai rūpinuosi savo fizine forma.
– Todėl ir sporto klube lankotės, nors užtektų treniruočių?
– Rytais nueinu – pramankštinu raumenis. Dieną – darbas su komanda. O vakare mes dažnai susirenkame su draugais ir kertame krepšinį.
– Koks jūsų rezultatyvumas?
– Neskaičiuoju. Mano specializacija – tritaškiai.
– Kodėl Sankt Peterburge neturite automobilio?
– Nenoriu gaišti laiko spūstyse. Be to, netoli manęs, Nevos prospekte, gyvena ASK gynėjas Dima Riabikinas, jei prireikia – paveža. Metro manęs beveik niekas nepažįsta. Išskyrus vienintelį kartą, kai iš JAV atvykau į Piterį ir važiavau pažiūrėti rungtynių.
– Kada supratote, kad galite gyventi savo malonumui?
– Neseniai antrą kartą išsiskyriau ir likau pats sau. Kai yra žmona, nuolat jauti papildomų įsipareigojimų. O dabar aš laisvas. Norėsiu – į Lietuvą nuskrisiu, norėsiu – į Ameriką. Užsinoriu dieną pasnausti – atsigulu. Nenoriu – einu pasivaikščioti. Niekas manęs nelaukia, niekas nepriekaištauja. Žinoma, nepamirštu savo 10 metų dukros Elizabetos Marijos.
– Esate geras tėvas?
– Sunku būti griežtam, juo labiau mergaitei. Ji kaip niekas kitas sugeba mane paveikti, įkalbėti. Pavyzdžiui, ką nors jai padovanoti. Negaliu atsispirti, mėgstu ją palepinti.
– Kokia kalba galvojate – rusų, anglų, lietuvių?
– Aš apskritai negalvoju. Kai pradedu galvoti, kyla problemų. O jei rimtai, tai kur gyvenu, tos šalies kalba ir galvoju.
– Jaučiatės esąs lietuvis ar pasaulio pilietis?
– Kad ir kur būčiau, visuomet manyje tekės lietuviškas kraujas. Taip, žaidžiau Sovietų Sąjungos ir Rusijos rinktinėse, tačiau aš esu Darius Kasparaitis, o ne Dima Kasparovas. Niekur kitur nesijaučiu toks ramus kaip gimtuosiuose Elektrėnuose. Mama, tėvas, seneliai – visi šalia. Daugiau nieko gero tame mieste nėra, tačiau vis tiek tai – mano namai. Tik gyvenimo ritmo negaliu pakeisti: po savaitėlės Elektrėnuose vėl norisi traukti savais keliais. Pripratau prie didmiesčių, ypač Niujorko.
– Į NHL planuojate grįžti?
– Manau, kad jau nepavyks. „Rangers“ manęs, ko gero, neprireiks. Priešingu atveju klubas vargu ar būtų išleidęs į Peterburgą. Kad ir kaip svarstytume, karjera – į pabaigą.
– Juk tikitės dalyvauti Vankuverio olimpiadoje!
– Dar trejus ar ketverius metus pažaisiu ir, ko gero, bus viskas. Protu suvokiu, kad tai nenumaldomai artėja, tačiau įsivaizduoti – baugu.
– Bijote ateities?
– Nežinau, ką veikčiau be ledo ritulio. Jis – visas mano gyvenimas. Treniruoti? Galbūt. O kartais apima noras įsikurti kur nors ir ramiai pagyventi vienoje vietoje. Liautis blaškytis po pasaulį kaip čigonui – į Niujorką ar Kazanę, Pitsburgą ar Sankt Peterburgą. Vis dėlto manau, kad man tai nepavyks. Todėl tempiu laiką. Būsiu su ledo rituliu, kol pasensiu.