Iš 60 varžybose dalyvavusių vyrų, į stipriausiųjų ketvertą pateko du lietuviai. Tai Henrikas Strolis, pusfinalyje vėliau žaidęs su M. Magi, ir Marius Šiaudkulis, dėl patekimo į finalą kovojęs su Denisu Grabe. Deja, finalas lietuviams nebuvo taip lengvai pasiekiamas, tad abu mūsų šalies sportininkai šiose varžybose pasidalino trečias vietas, o kelialapius į finalą iškovojo estai D. Grabe ir M. Magi.
M. Magi – vos 12 metų, tad jo patekimas į varžybų finalą nustebino ne vieną biliardo žaidėją! Vis dėlto finalo dvikova tarp kraštiečių didelių staigmenų nepažėrė. Pirmo šių metų OOBPL etapo nugalėtojas, Europos čempionato medalininkas, daug tarptautinės varžybų patirties sukaupęs D. Grabe šįkart ir vėl šventė savo pergalę rezultatu 8:2. Tuo tarpu M.Magi atitekęs sidabras, ko gero, yra aukščiausias ligšiolinis vaikino pasiekimas.
Moterų grupės pusfinaliuose Simona Milišauskaitė susitiko su Suomijos žvaigžde M. Poikkijoki, o Agnė Jarušauskaitė - su este Anna Grintsuk.
M. Poikkijoki per pirmą šių varžybų susitikimą nugalėjo S. Milišauskaitę rezultatu 5:3. Burtams lėmus sportininkėms susitikti ir pusfinalyje, antrą kartą suomė nepaliko lietuvei didelių vilčių – į finalą ji pateko nugalėjusi lietuvę rezultatu 6:1.
Kitame pusfinalyje daugkartinė Lietuvos čempionė A. Jarušauskaitė užtikrintai įrodė savo meistriškumą, nugalėjusi Estijos sportininkę A. Grintsuk rezultatu 6:2.
Moterų grupės finalas buvo kur kas azartiškesnis nei vyrų. A. Jarušauskaitė tik per plauką neįveikė Europos čempionės pirmajame jų susitikime, nusileidusi varžovei rezultatu 4:5. Vėliau, nepralaimėjusi nei vienos kovos ir patekusi į finalą, Agnė turėjo antrą šansą įveikti priešininkę bei iškovoti OOBPL auksą.
Iki paskutinės susitikimo minutės nebuvo aiškios lyderės. Lietuvė demonstravo tikrai aukšto lygio žaidimą ir neleido suomei atsipalaiduoti. Apmaudžiai ir vėl tik kontrolinėje partijoje mūsų šalies sportininkė turėjo pripažinti M. Poikkijoki pranašumą.
Pergalę Suomijos sportininkei lėmė ne vien meistriškumas ir Fortūna, bet ir tarptautinių varžybų patirtis, šaltas protas, savikontrolė.
Interviu su M. Poikkijoki
- Kada pradėjai profesionalios sportininkės?
- 2004 metais dalyvavau Europos jaunimo čempionate. Tai buvo pirmos svarbios varžybos mano gyvenime. Tuomet buvau septyniolikos. Tačiau nacionaliniu lygiu pulą pradėjau žaisti nuo penkiolikos metų.
- Kodėl pasirinkai pulą?
- Išbandžiau daugybę sporto šakų – futbolą, krepšinį, beisbolą… Kai atradau pulą, jis mane sužavėjo savo azartiškumu. Jaudulys ir atsakomybė prieš kiekvieną smūgį bei malonios emocijos, užplūstančios po sėkmingo mušimo, neprilygo jokiai komandinio sporto šakai.
- Kas tave labiausiai žavi šioje sporto šakoje?
- Tai iššūkiai ir azartas. Galima žaisti pulą kelis dešimtmečius, bet čia visada lieka, ko dar išmokti. Meistriškumo lygis tarp profesionalių sportininkų labai panašus, todėl dažniausiai laimi tas, kuris sugeba išlaikyti šaltą protą ir susikaupimą ties žaidimu.
- Kiek laiko skiri treniruotėms?
- Stengiuosi treniruotis 4-5 kartus per savaitę po 1-4 valandas, tačiau tai ne visada pavyksta suderinti su darbu. Dirbti tenka, nes vien iš pulo pragyventi neužtektų. Kadangi tenka derinti darbą su sportu, didesnį dėmesį visada skiriu treniruočių kokybei, o ne jų dažniui ar trukmei.
- Ko reikia geram pulo žaidėjai?
- Pulas – psichologinis žaidimas, reikalaujantis daugybės valios pastangų, o šis įgūdis gali ir turi būti nuolatos tobulinamas norint žaisti profesionaliai. Pralaimėjęs gali kaltinti tik save. Svarbiausia yra padaryti išvadas iš pralaimėtų kovų.