„Atrask rytojų!“ – skelbė ir vis dar tebeskelbia Tokijo olimpinių žaidynių šūkis, idealiai atspindintis japonų siekį surengti žmonijai ne tik aukščiausio lygio sporto varžybas, bet ir kelionę į netolimą ateitį.
Tvarių ir inovatyvių sprendimų taikymas Tokijo žaidynes išties turėjo paversti kažkuo didingu. Į miestą, kuris pastaraisiais metais pirmavo pasaulyje pagal naujų patentų kiekį ir investavo 5,6 trilijono jenų (46 mlrd. eurų), kad technologiškai atnaujintų regiono infrastruktūrą, negali vykti tik dėl noro pamatyti Valerie Adams karjeros pabaigą ar uolų laipiotojų olimpinį debiutą. Laukėme Tokijo žaidynių kaip gyvo įrodymo, kiek sportas gali inspiruoti pasaulio vystymąsi.
Žaidynių himnu organizatoriai paskelbė adaptuotą dainą, kuri buvo parašyta 1964 m. olimpiadai, taip pat vykusiai Tokijuje. Taip norėta simboliškai sujungti skirtingas kartas. Bet šalia to „Intel“ dirbtinio intelekto sistemos iš daugiau nei 1000 skirtingų garsų, atitinkančių tokius raktažodžius, kaip „sportas“, „japonų kultūra“, „kasdienybė“, „gamta“, sukūrė oficialų žaidynių ritmą.
Robotų armija atvykėliams turėjo padėti susiorientuoti mieste, transporto mazguose, o gyvenimas kaimelyje turėjo sudaryti netolimos ateities vaizdą, kai robotai asistuos žmonėms buityje. „Panasonic“ sukūrė specialų kreditinės kortelės dydžio įrenginį, skaitantį japoniškus gatvių užrašus ir verčiantį juos į dešimt kitų kalbų. Atrodo, kad japonai technologijoms leido prisiliesti prie absoliučiai visko, ir tai kelionę į didžiausią sporto renginį turėjo padaryti tik dar įdomesnę.
Meteorų lietus užstrigo kosmose
Be abejo, atidarymo ceremonija yra ta vieta, kur šalys šeimininkės stengiasi nustebinti labiausiai. 1218 – toks rekordinis dronų spiečius sukūrė įspūdingą šviesų šou per atidarymo ceremoniją Pjongčange 2018-aisiais. Tokijas pažadėjo pademonstruoti pirmąjį žmogaus sukurtą meteorų lietų.
Japonų startuolis „Astro Live Experiences“ (ALE), kurio specializacija – pramogos kosmose, 2019-ųjų gruodį į kosmosą paleido mikropalydovą, turėjusį į atmosferą išmesti šimtus granulių su chemikalais, kurios sudegusios sukeltų meteorų šviesos šou. Kosmosas visomis šio žodžio prasmėmis?
Tiesa, net jei žaidynės nebūtų nukeltos, šio reginio, turėjusio atsieiti 8,4 mln. eurų, žaidynių svečiai taip ir nebūtų išvydę: balandį ALE išplatino pranešimą, kad dėl nenumatytų techninių kliūčių šou kol kas neįmanomas. Artimiausia data, kada tai galėtų įvykti, – tik 2023 m.
Vietoj savanorių – robotai?
Kai prie „Japonija“ pridedame „technologijos“, trečias žodis, kuris akimirksniu šauna į galvą, yra „robotai“. Kaip Japonijoje be jų? Netgi žaidynių svečiams nuotaiką kelsiantys talismanai Miraitowa ir Someity turėjo būti robotai, o ne jaunuoliai, persirengę nepatogiais kostiumais.
Robotai Tokijo olimpinėse žaidynėse turėjo būti itin svarbūs. Ne tik tam, kad pamojuotų pasitikdami, – jie turėjo tapti rimtais pagalbininkais ar perimti kai kurias savanorių funkcijas. Tarkime, pristatyti maistą ir gėrimus tribūnose užsisakantiems žiūrovams, surinkti įrankius varžybų sektoriuose, pavyzdžiui, ieties metimo. Savanoriams skirti robotai-kostiumai turėjo padėti pakrauti, pernešti ir iškrauti sunkesnius nešulius – maisto dėžes, atliekų maišus ar svečių lagaminus.
Netgi stebėti varžybas turėjo padėti robotai. Jie su viršuje įrengtomis 360° kameromis atokiau esantiems ar apskritai į areną nepatekusiems sirgaliams leistų varžybas virtualiai stebėti iš roboto pozicijos. Iš savo vietos naviguodami per išmaniąsias priemones žiūrovai pasirinktų, kurią stadiono vietą nori stebėti atidžiau. Jokių monoklių stadionuose!
Kitoks vaizdas TV ekrane
2020-ieji į istoriją turėjo įeiti kaip galingo sporto transliacijų kokybinio šuolio metai. Galbūt Tokijas nebūtų pagerinęs TV auditorijos rekordo, kuris priklauso 4,4 mlrd. žiūrovų prikausčiusioms Pekino žaidynėms, bet transliacijų kokybę neabejotinai būtų pakėlęs į visiškai naują lygį.
Netrukus po to, kai 1964 m. Tokijas pirmą kartą surengė olimpines žaidynes, spalvoti televizoriai šalyje tapo kone kiekvienų namų atributu. 2020 m. Japonija ketino inspiruoti dar vieną revoliuciją, sporto sirgaliams pasiūlydama 8K raiškos bei virtualios realybės (VR) vaizdo transliacijas.
Tokijo žaidynės turėjo būti pirmosios, kuriose tiesioginėms transliacijoms būtų naudojama debesijos pagrindu sukurta platforma, suteikianti galimybę sparčiau apdoroti ir perduoti duomenų srautą.
Pirmoji istorijoje virtualios realybės tiesioginė transliacija įvyko 2018 m. Pjongčange per „Intel True VR“. Tąkart Korėjoje kalbėjome apie pirmąjį VR transliacijų bandymą, o Japonijoje jau būtume šnekėję apie absoliučiai išskirtinę VR transliacijų kokybę – 8K raišką, vaizdą 360° kampu ir patobulinimus, panaikinančius galvos svaigimą, kurį kartais patiria VR vartotojai. Tiesioginės VR transliacijos turėjo būti iš atidarymo bei uždarymo ceremonijų, bokso, gimnastikos bei paplūdimio tinklinio varžybų.
Ypatingą smalsumą kėlė ir žaidynėms parengta „3D Athlete Tracking“ (3DAT) technologija. Apdorodama duomenis iš skirtingų kamerų 3DAT sistema, paremta dirbtiniu intelektu, išanalizuoja sportininko judesių biomechaniką ir duomenis paverčia vizualizacija, žiūrovams pateikiama kartojimų metu, pavyzdžiui, per sprinto varžybas. Ši naujovė, akimirksniu pateikianti informaciją apie judesių dinamiką, svarbi ir treneriams.
Dauguma technologinių sumanymų nebūtų realizuoti, jei ne vienas „jei“. Jei ne 5G ryšys. Penktos kartos mobilusis ryšys, keliolika kartų spartesnis nei 4G, leidžia HD ir 4K raiškos įrašus perduoti ir virtualios realybės duomenis peržiūrėti beveik be delsos. Tai būtų leidę žaidynėse įdiegti naujovių, kurios iki šiol nebuvo įmanomos. Mažesniu mastu 5G buvo naudojamas Pjongčange, tačiau olimpinis Tokijas šiemet turėjo laimėti lenktynes 5G trasoje.
Saugumui ir patogumui
Olimpinis Tokijas turėjo būti sėte nusėtas stebėjimo kamerų. Dėl saugumo ir patogumo. Pavyzdžiui, tam, kad funkcionuotų „NEC Corp.“ sukurta „NeoFace“ veido atpažinimo technologija, žaidynių metu galėjusi identifikuoti daugiau nei 300 tūkst. žmonių. Ne kiekvieną atvykėlį, bet sportininkai, delegacijų nariai, žiniasklaidos atstovai, savanoriai ir kiti darbuotojai į įvairias zonas dėl šios sistemos būtų patekę greičiau ir paprasčiau. Ši technologija jau naudojama oro linijų pramonėje, bet žaidynėse būtų pasitelkta pirmą sykį. Sistema, gebanti atpažinti vos per 0,3 sek., leidžia išvengti tapatybės sukčiavimo atvejų ir gaišti laiką kaskart tikrinant ID duomenis.
„Panasonic“ sukūrė minios stebėjimo ir elgsenos prognozavimo sistemą, kuri, analizuodama vaizdus iš kamerų, sumontuotų ant policijos automobilių, virš galvų zujančiuose dronuose ir kitose vietose, geba atpažinti įtartiną ar besikeičiantį minios elgesį, taip pagelbėdama suvaldyti žmonių srautus.
Pridėkime ALSOK emocinės vizualizacijos robotus, atpažįstančius žmonių pyktį, agresiją, ir taps aišku, kad saugumas – privatumo sąskaita ir pasitelkus visas įmanomas technologijas – olimpiniame Tokijuje turėjo būti dar neregėto lygio.
Pastaraisiais dviem žodžiais, tiesą sakant, galima apibūdinti viską, ką japonai ruošė olimpinei šventei. Susisiekimą taip pat. Kai olimpinės žaidynės Tokijuje vyko 1964 m., japonai pristatė tuomet greičiausius pasaulyje traukinius (angl. „bullet train“, jap. „shinkansen“), galėjusius pasiekti 200 km/h greitį. Dabar Japonija žaidynių svečius pasirengusi pavėžinti magnetinės levitacijos traukiniais („maglev“), judančiais neliečiant žemės ir skriejančiais iki 600 km/h greičiu.
Aplinkos tausojimas
Po 2011 m. nelaimės Fukušimos atominėje elektrinėje Japonija itin aktyviai ėmė ieškoti alternatyvių ir pirmiausia švarių bei atsinaujinančių energijos šaltinių. Ypatingą dėmesį skyrė vandenilio dujoms, kurios, sumaišytos su deguonimi, gali gaminti energiją be kenksmingų šalutinių produktų. Planuota jomis patenkinti visus olimpinio kaimelio energijos poreikius.
Siekdami sukelti kuo mažesnį poveikį aplinkai, žaidynių organizatoriai oficialiu Tokijo žaidynių automobiliu pasirinko vos 2014 m. pasirodžiusį „Toyota Mirai“ modelį. Ši vandeniliu varoma transporto priemonė (FCEV) pasižymi nuline emisija. Degalų papildymas trunka vos kelias minutes. Vandenilio stotelių tinklas Tokijuje gerai išplėtotas, tad 3 tūkst. automobilių, kurie reikalingi žaidynių organizatorių reikmėms, buvo pasirengę judėti neteršdami aplinkos.
Maža to, žaidynių metu turėjo būti dislokuotas didžiausias autonominių transporto priemonių parkas – maždaug šimtas savarankiškai važiuojančių „Toyota“ ir „Nissan“ taksi automobilių („Robo-Cab“), kad žaidynių svečiai galėtų judėti tarp Hanedos oro uosto ir olimpinio kaimelio bei kitais strateginiais maršrutais.
Olimpiniame kaimelyje turėjo kursuoti keliolika nedidelių autonominių elektra varomų autobusiukų, pasiekiančių 19 km/h greitį ir turinčių automatizuotas rampas, kad būtų patogūs ir neįgaliesiems. Į juos gali tilpti 20 stovinčių žmonių arba keturi su neįgaliųjų vežimėliais.
Tokijas išties buvo pasirengęs pakviesti į turą po rytojų ir sporto renginyje galbūt duoti startą penktajai pramonės revoliucijai. Bet COVID-19 turėjo kitų planų.