Lemtingas skambutis
„Kol pats buvau sportininkas, šiaip taip susitvarkydavau. Bet kai tapau treneriu ir turiu 15 žmonių komandą, pasidarė nebepakeliama“, – DELFI skundėsi buvęs pasaulio vicečempionas Mindaugas Ežerskis.
Lietuvos graikų-romėnų imtynių rinktinės vyriausiąjį trenerį praėjusį birželį „ant blakstienų“ pastatė Justo Petravičiaus trauma. Lengvasvoriui iš Tauragės treniruotės metu plyšo meniskas.
Trauma – gana įprasta, o iki planetos čempionato Paryžiuje (Prancūzija) buvo likę beveik trys mėnesiai. Bet nuogąstauti ėmusį M. Ežerskį nuramino tik skambutis Kauno klinikų reabilitologui Vyteniui Trumpickui.
Pastarasis pasikalbėjo su savo kolega ortopedu Rimtautu Gudu, ir po trijų dienų J. Petravičius gulėjo operacinėje. Reabilitacija truko mėnesį, tad imtynininkas iškeliavo į Paryžių pasiruošęs kovoti ant kilimo.
J. Petravičiaus kraštiečiui Dariui Venckaičiui pasisekė mažiau.
Jauniausias olimpiečių Valdemaro ir Edgaro Venckaičių brolis pusę metų laukė kryžminių kelio raiščių operacijos. Galiausiai ji atlikta rugpjūtį.
Bet M. Ežerskiui lengviau atsikvėpti nėra kada – kelio skausmais jau skundžiasi kitas jaunas rinktinės atstovas Julius Matuzevičius.
„Reikia magnetinio rezonanso tyrimo, kuris kainuoja šimtą eurų. O Julius priklauso tik perspektyvinės pamainos grupei, todėl niekas šitos paslaugos neapmokės“, – dūsavo imtynių specialistas.
Pasimokė ir operavosi privačiai
M. Ežerskis – toli gražu ne vienintelis treneris, kuris sukasi kaip voverė rate, kuomet auklėtiniams prireikia medicininės pagalbos. Mat ją tenka „kombinuoti“ kaip plyteles sovietmečiu – patikėti savo likimą bendrajai sveikatos apsaugos sistemai sportininkams būtų neišmintinga.
Boksininkas Evaldas Petrauskas anginos operacijai užsiregistravo prieš praėjusių metų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Sulaukė jos lapkritį – praėjus penkiems mėnesiams.
O kai auklėtinis pajuto kelio skausmus, jo treneris Vladimiras Bajevas nusprendė, kad vėl kreiptis į šeimos gydytoją ir, gavus siuntimą, lūkuriuoti bendroje eilėje būtų per didelė rizika.
„Operaciją atliko privačioje klinikoje. Reikėjo susimokėti, bet taip žymiai greičiau. Neįsivaizduoju, kiek šįkart būtume užtrukę, jei būtume ėję per polikliniką. O trauma – toks dalykas, kad laukti neišeina: ji gali atsinaujinti, gali komplikuotis. Juk krūviai būna nežmoniški“, – DELFI pasakojo V. Bajevas.
Teorija ir praktika
Tai, kas bendru atveju laikoma neskubia planine operacija, sportininkui paprastai yra žūtbūtinis klausimas. Tačiau į lemiamą traumų įtaką atletų darbingumui ir kitą profesijos specifiką Lietuvoje nėra atsižvelgiama.
Valstybė moka olimpinės rinktinės kandidatams stipendijas, dengia jų treniruočių, kelionių išlaidas, bet pasirūpinti milijoninių investicijų likimu, kai atletai susižeidžia, dar niekam nešovė į galvą.
Didžiosios šalies ligoninės, kuriose dažniausiai dėl sveikatos problemų atsiduria sportininkai, neturi sutarčių su šalies sporto organizacijomis. Ir negali turėti – „žaliųjų koridorių“ nenumato esamas teisinis reguliavimas.
„Niekas sportininkams privilegijų nesuteikia, niekam neįdomu, ar dalyvausi olimpiadoje, ar pasaulio čempionate. Sportas laikomas laisvalaikio praleidimo būdu, kurį pasirinkęs pats turi ir kapanotis, kaip išmanai. Be mūsų daugiau tai nieko nejaudina. Gal dėl to, kad sportas politikų prioritetu pasidaro tik tada, kai olimpiečiai parveža medalių. Tada glaudžiasi, čiupinėjasi“, – nusivylimo neslėpė Lietuvos sporto medicinos centro vyriausiasis gydytojas Edmundas Švedas.
Jis vadovauja vienam iš penkių šalies didmiesčiuose įsikūrusių sporto medicinos centrų, pavaldžių Kūno kultūros ir sporto departamentui (KKSD).
Šių biudžetinių įstaigų, kurios šiuo metu jungiamos į vieną, funkcijos – skurdžios. Didelio meistriškumo sportininkams centruose neatliekamos nei operacijos, nei sudėtingi brangūs tyrimai, pavyzdžiui, magnetinis rezonansas, kompiuterinė tomografija. Sporto medicinos centrų specialistai savo pacientams neatstoja ir šeimos gydytojų, kadangi neturi teisės išduoti siuntimų.
Praktikoje jie atlieka derybininkų vaidmenį.
Ir nepaisant to, kad sportininkai pakeliui į operacines formaliai neturi jokios pirmenybės, tokių atvejų kaip pusmetį operacijos turėjusio laukti imtynininko D. Venckaičio pasitaiko retai.
Pavargo šliaužti keliais
Anot Lazdynuose esančios Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės atstovės Eglės Indriūnaitės, vidutinė menisko operacijų laukimo trukmė yra du mėnesiai, neįskaičiuojant dienų, kuomet gultis po skalpeliu negali patys pacientai.
Realybėje patekti į R. Gudo, Andriaus Šaikaus, Mariaus Šakalinio, Vytauto Tutkaus ir kitų geidžiamų ortopedų rankas atletams paprastai pavyksta greičiau – praverčia sporto medicinos centrų specialistų arba pačių trenerių ir federacijų ryšiai.
Pavyzdžiui, pernai antrą kartą padikaulį susilaužęs būsimas pasaulio disko metimo čempionas Andrius Gudžius buvo operuotas iš karto.
„Tiesiog reikia tartis. Juk visur Lietuvoje tas pats, visur reikia pažinčių, jei nori išspręsti kažkokią problemą“, – šyptelėjo Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva.
„Kiek galime, padedame per savo pažįstamus kolegas, stengiamės pagreitinti procedūrą. Ligoninėse turime draugų, kurie mus gelbėja. Iš tarybinių laikų žinome būdų, kaip išsisukti iš blogiausios padėties, apeiti biurokratinius barjerus. Bet visiems būtų daug patogiau, jei nereikėtų kiekvieną kartą verstis per galvą, o būtų tvarkinga, veikianti sistema“, – svarstė E. Švedas.
To paties trokšta M. Ežerskis, kurio žodžiais, traumos reikia bijoti mažiau nei proceso, kuris laukia po jos.
„Buvo man ir kryžminiai raiščiai trūkę, ir kelio sąnario kremzlė susidėvėjusi, ir bicepsas įplyšęs – kiekvieną kartą reikėjo sukti galvą dėl operacijos. O kai reikia atsakyti už visą rinktinę, galvą jau rimtai įsiskauda. Prašai, maldauji, derini – tai užtrunka labai daug laiko. Bendrauju su Skandinavijos, Vokietijos, Lenkijos kolegomis ir ima pavydas. Ten sportininkai turi pirmumo teisę, o Lietuvoje nėra jokios sistemos“, – apgailestavo vienas garsiausių šalies imtynininkų.
Dėl tokios padėties kenčia ir gydytojai, susižeidusius sportininkus neretai operuojantys po darbo valandų.
Pasak reabilitologo V. Trumpicko, nors per metus treniruotėse ar varžybose traumas patyrusių pacientų būna šimtai, Kaune chirurginė pagalba jiems suteikiama per savaitę ar dvi.
„Gerai, kad yra tokių entuziastų kaip profesorius Gudas ir kiti. Jiems tie viršvalandžiai nėra kažkaip atlyginami. Ir dar gerai, kad yra geranoriškų vadovų kaip Kauno klinikose. Kiek jų kantrybė tęsis, nežinau, bet jei nebeleis padėti sportininkams, ir norėdami nieko nebepadarysime“, – rankomis skėsčiojo daugelio geriausių šalies atletų pažįstamas medikas.
Krepšinis ir futbolas – tarsi skirtingos planetos
Pastarasis yra vienas Lietuvos krepšinio rinktinės gydytojų.
Būtent krepšininkai gali ramiausiai jaustis ligoninių palatose, būdami tikri, kad jais bus laiku pasirūpinta.
Su Kauno klinikomis nuo seno bendradarbiavusią Lietuvos krepšinio federaciją remia bendrovė „Ortopedijos technika“, diagnostikos centras „Affidea“. Todėl reikalingi tyrimai bei operacijos žaidėjams atliekami operatyviai ir nemokamai.
Panašią sistemą V. Trumpickas bandys kurti ir futbole – nuo spalio jis yra Lietuvos futbolo federacijos (LFF) sporto medicinos centro direktorius.
Tiesa, ruošdamasis perimti pareigas iš buvusio LFF prezidento Juliaus Kvedaro gyvenimo draugės Dalios Žigelienės, gydytojas įsitikino, jog Kaune įsikūrusio centro būklė – apverktina.
„Situacija baisi, totali betvarkė. Dar tik pradedu susipažinti su dokumentais: nėra nei finansavimo, nei sistemos – tik skolos. Jei tik leis dirbti, bandysime tai keisti iš esmės, ieškosime rėmėjų. Krepšinyje viskas sudėliota į savo lentynas. Jei kažkas atsitinka, žinai, kur eiti, kur kreiptis. Aiškūs penki žingsniai į priekį. O čia net pirmas žingsnis būtų miglotas“, – rankoves raitojosi V. Trumpickas.
Po karjerą užbaigusios traumos – dar ir finansinis smūgis
Ne mažiau nei savalaikė medicininė pagalba sportininkams opi yra už ją išrašomų sąskaitų problema. Kadangi visavertis draudimas įkandamas ne visiems.
2014-ųjų birželį vykusios pasaulio čempionato atrankos rungtynės su Rusija buvo paskutinės ilgamečiam Lietuvos rankinio rinktinės atstovui Robertui Švedui.
Dešiniojo krašto žaidėjui dvikovos metu plyšo kryžminiai kelio raiščiai ir meniskas.
Šimtatūkstantinių įsiskolinimų prislėgta Lietuvos rankinio federacija (LRF) buvo apdraudusi rinktinę, bet gautų išmokų R. Švedui nepakako nė operacijos ir reabilitacijos išlaidoms padengti.
„Išmokėjo juokingą sumą“, – DELFI pasakojo rankininkas.
Nors tuomet jam tebuvo 27-eri, po nelemtos traumos geriausiu savo pozicijos sezono žaidėju Lietuvoje keliskart rinktas sportininkas nebegrįžo nei į rinktinę, nei į rankinio aikštę.
„Dabar dirbu paprastą darbą kaip ir visi žmonės“, – sakė R. Švedas.
Šiuo metu LRF apskritai nebedraudžia rinktinės atstovų.
„Draudimo kompanijos Lietuvoje kažkodėl nenori drausti žaidėjų trumpalaikiam periodui. Reikalauja sutarties visiems metams, bet mums tai per brangu, nes rinktinėje rankininkai būna tik keliolika dienų“, – aiškino LRF generalinis sekretorius Miglius Astrauskas.
Anot jo, draudimu pasirūpinti turi žaidėjų klubai, bet būna įvairiai.
„Vieni turi draudimą klube, kiti – ne. Šiaip ar taip, daugelis žaidėjų yra studentai, apdrausti valstybės. Be to, Europos rankinio federacija yra įsteigusį specialų fondą žemyno čempionato atrankos varžyboms. Kai pernai susižeidė Benas Petreikis, jo klubas (Leobeno „Union“ iš Austrijos – DELFI) turėjo gauti kompensaciją iš fondo“, – dėstė vienas LRF vadovų.
Tuo metu olimpinės rinktinės kandidatams gydymo išlaidas, įskaitant ir patirtas užsienyje, prireikus dengia Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), kuris taip pat pasirūpina brangesniais medicininiais tyrimais ir konsultacijomis privačiose įstaigose.
Generalinio sekretoriaus Valentino Paketūro teigimu, LTOK finansuoja ir priemokas prie atlyginimų olimpinės rinktinės kandidatus aptarnaujantiems medikams, skiria lėšų sporto medicinos gydytojų kvalifikacijai kelti ir įrangai įsigyti.
Seimo nariai pamiršo pažadus?
Kokia bebūtų nūdiena, sporto federacijas dar labiau gąsdina rytojus.
Dėl Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) pertvarkos nuo kitų metų ši KKSD pavaldi įstaiga gali nebeorganizuoti olimpinės rinktinės kandidatų medicininės priežiūros – kiekvienai sporto šakai gydytojų ir kineziterapeutų paslaugomis treniruočių stovyklose ar varžybose tektų pasirūpinti pačiai.
„Visos federacijos turės samdytis medicinos personalą. O kur dar visokios procedūros, ligos, traumos – viskuo reikės pasirūpinti. Mūsų federacijoje yra du darbuotojai: aš ir buhalterė. Taip neišsiversime, reikės dar vieno žmogaus vien tam, kad užsiimtų medicina. Bus tik daugiau vargo ir išlaidų“, – reformų sėkme abejojo Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas.
Pertvarkos iniciatorius KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius replikuoja, jog daugelis V. Kalinino kolegų daugybę metų savarankiškai samdo sporto medikus. Mat po LOSC stogu tilpo tik individualios olimpinės sporto šakos.
„Visos kitos tuo kažkaip sugebėdavo pasirūpinti, apsieidavo be tarpininko. Norime, kad visiems sąlygos būtų vienodos, kad nebūtų visokių papildomų privilegijų, kad pinigai būtų padalinami pagal aiškius kriterijus, o toliau juo kiekvienas suktųsi pagal savo sugebėjimus. Reikėtų pagaliau visus sustatyti prie vienos starto linijos, kad federacijos pradėtų realiai tarpusavyje konkuruoti rezultatais, masiškumu, veiklos kokybe“, – argumentavo E. Urbanavičius.
Anot jo, dar tvirtai nenuspręsta, jog ligšiolinio LOSC mokslo, medicinos ir reabilitacijos skyriaus nebeliks jokia forma. Tai esą galėtų būti nauja ar sena nevyriausybinė organizacija, kuriai būtų perduota atitinkama funkcija ir finansavimas.
„Net nereikėtų keisti patalpų, medikai galėtų likti ten pat, tik lėšos kitaip judėtų. Tai – viena iš alternatyvų. Priimtiniausią modelį turi pasirinkti pačios federacijos. Blogai tai, kad jos ilgai netikėjo, jog apskritai bus kažkokia reforma, todėl iki šiol rimtai nesistengė ieškoti sprendimų“, – tvirtino KKSD vadovas.
Tuo metu DELFI paklaustas, kodėl sportininkams ir treneriams iki šiol tenka kliautis pažintimis ir gydytojų geranoriškumu prireikus skubios operacijos, E. Urbanavičius aiškino, jog įstatymų leidėjai pamiršo duotus pažadus.
„Šitas klausimas buvo keliamas, esame apie tai kalbėjęsi su didžiosiomis klinikomis. Bet yra bendra sistema, kuri neleidžia jokių išskirtinumų. Nemanau, kad būtų didelė problema, jei keliasdešimt ar net keli šimtai žmonių turėtų truputį kitokias sąlygas. Kai kurie Seimo nariai žadėjo pradėti tokias diskusijas, bet kol kas jų nesigirdi“, – pažymėjo KKSD generalinis direktorius.