Nustūmė vikingus atgal į jūrą
Islandai įpratę prie ugnikalnių išsiveržimų savo gimtinėje, bet vargu ar tikėjosi išvysti vulkaną atvykę į Vilnių.
„Pakilo kaip feniksas iš pelenų“ – taip Lietuvos rinktinės transformaciją apibūdino oficiali Europos rankinio federacijos (EHF) interneto svetainė.
Liepsnojantys lietuviai Senojo žemyno čempionato atrankos rungtynėse 29:27 (13:9) pranoko tituluotą Islandiją.
Nuo pirmų minučių šeimininkai pribloškė varžovus beatodairišku ryžtu. A. Malašinskas į vartų tinklą siuntė pirmus penkis savo metimus, o jo vedama komanda spurtavo 9:3, vėliau – 11:4.
Nors pirmo kėlinio pabaigoje skardžių trenerio Gunnaro Magnussono riksmų išjudinti islandai atgavo žadą, vis tiek per pusvalandį nespėjo sumesti nė dviženklio įvarčių skaičiaus.
Po pertraukos kova išsilygino, ir ribotų išteklių varžomai bei pajėgių krašto žaidėjų stokojančiai Lietuvos rinktinei atėjo tikrųjų išbandymų metas.
„Dar 12 minučių, kaip nors atsilaikom!“ – komandos draugus lemiamam kėliniui persiritus į antrą pusę ragino vartininkas Edmundas Pelėda.
Ir komanda laikėsi – dėl kibirus prakaito abiejose aikštės pusėse laisčiusių Jono Truchanovičiaus ir Gerdo Babarsko, to paties E. Pelėdos bei pagrindinio vartininko Giedriaus Morkūno, lemtingais momentais linijos žaidėjo pozicijoje sėkmingai išnaudoto Žano Gabrieliaus Virbausko.
Bet pirmasis smuikas, kaip ir dera, griežė garsiausiai. A. Malašinskas mačą baigė surinkęs 12 įvarčių.
„Jei neklystu, praeityje daugiausiai buvau įmetęs 14 įvarčių – į Bosnijos ir Hercegovinos vartus. Net nežinau, kiek pelniau šiandien. 12? Na, užteko ir tiek“, – taikliai pastebėjo 91-ąsias rungtynes sužaidęs rinktinės senbuvis.
Per visą karjerą jo sąskaitoje – jau 418 įvarčių. Zaporožės „Motor“ (Ukraina) klubo atakų organizatorius ketvirtadienį aplenkė kitą nacionalinės komandos ilgaamžį – gerokai per 100 mačų sužaidusį Andrių Stelmoką (406 įv.).
Pastarasis jaunystėje buvo vienas tų, kurie Lietuvos rankinio vėliavą iškėlė aukščiausiai – 1997 dalyvavo pasaulio čempionate, o po metų debiutavo ir Europos pirmenybėse.
Tai – ne vienintelė paralelė, į kurią artimiausiomis dienomis žūtbūt kabinsis Lietuvos rankininkai.
Lyderio atsakomybė – ir spardyti užpakalį
Islandus lietuviai parklupdė po nevykusio mačo Izraelyje, kuomet pralaimėjo 28:34. Tiesa, rinktinės lyderiai tuomet nežaidė.
Tačiau pirmoji tarpusavio akistata su Islandija praėjusį lapkritį Reikjavike susiklostė dar prasčiau – svečiai buvo be gailesčio sutriuškinti 20:36.
Atsakomosiose rungtynėse, norint užsitikrinti kelialapį į Europos čempionatą, 2008-ųjų Pekino olimpiniams vicečempionams ir 2010-ųjų žemyno pirmenybių bronziniams prizininkams tereikėjo nepralaimėti tokiu milžinišku skirtumu.
Komandos sudėtis nebuvo optimali: lyginant su praėjusiu atrankos maču, G. Magnussonas į Vilnių atsivežė šešis naujus žaidėjus. Vis dėlto ASG arenoje siautėjo ir islandų kapitonas iš „Barcelona“ (Ispanija) klubo Aronas Palmarssonas, ir rezultatyviausias žaidėjas atrankos cikle Bjarki Maras Elissonas.
„Girdėjau, kaip islandų treneris sakė, jog jie pasiruošę laimėti ir užimti pirmą vietą grupėje. Nemanau, kad jie buvo prisnūdę – tai mes fantastiškai gynėmės, puikiai žaidė vartininkai.
Po nelaimingų rungtynių Izraelyje ieškojome motyvacijos. Manau, rinktinę papildę žaidėjai uždarė skyles. Kai lyderiai žaidžia kartu, vienas kitą jie dar labiau palaiko – šiandien tai jautėsi ir gynyboje, ir puolime. Noras buvo begalinis, turbūt didžiausias, kokį mačiau. Suradome optimalią gynybos sudėtį, išnaudojome Aideno kūrybingumą puolime“, – komentavo nugalėtojų treneris Mindaugas Andriuška.
„Pirmose rungtynėse stipriai pralaimėjome, bet aš negalvojau, kad mes realiai tiek silpnesni už islandus. Tiesiog buvo prasta diena, kurią iškart ir užmiršome. Mes visi žinome, ko iš tiesų esame verti, manau, ir islandai dabar žinos, galbūt labiau mus vertins. Nežinau, gal jie galvojo, kad bus žymiai lengviau, bet nuo to mums tik geriau.
Iš manęs, J. Truchanovičiaus, G. Babarsko visi daugiausiai tikisi, galbūt mes esame didžiausi profesionalai rinktinėje. Tad ir turime nešti atsakomybę, duoti komandai stimulą. Tai suprantame ir stengiamės visus palaikyti, įspirti į užpakalį. Žaidimo drausmė šįkart leido sužaisti ramiai, be jokios panikos. Aišku, atsakomybė buvo didelė, nes trauktis nebuvo kur“, – pridūrė A. Malašinskas.
2018 metais paskutiniame atrankos etape būtent islandai užkirto lietuviams kelią į planetos pirmenybes. Tuomet neapsieita be kontroversijos, kai jau gerokai po mačo Vilniuje įskaitytas papildomas islandų įvartis neleido Lietuvos rinktinei pasidžiaugti bent jau pergale namuose.
Šįsyk lyg apsidrausdama nuo netikėtumų komanda nugalėjo dviejų įvarčių skirtumu.
Ir priartėjo prie kitais metais Slovakijoje ir Vengrijoje vyksiančio čempionato finalinio etapo.
Viltinga paralelė
„Svarbiausias tikslas dar nepasiektas, dar reikia nuvažiuoti į Portugaliją. Bet šios dienos tikslas įvykdytas, ir manau, kad labai daug žodžių čia nereikia. Kas matė, turbūt suprato, kiek jėgų buvo atiduota, kiek ši pergalė kainavo.
Nesvarbu, kad islandai buvo favoritai – turėjo matytis, kad mes laimėti norėjome žymiai labiau. Visi taktiniai aspektai čia mažiau svarbūs – svarbiausia buvo tai, kaip kovojome, kaip buvome užsivedę, susitelkę į kumštį, kuris buvo sugniaužtas iki pat galo. Tikėjome, kad galime favoritus pastatyti į vietą, tai ir padarėme. Tikiuosi, to ir užteks“, – kalbėjo A. Malašinskas.
Kaip neslėpė žaidėjas, skaičiuoti galimus variantus atrankoje su komandos draugais jis pradėjo jau seniai. Dėl to lietuviai ir nesidraskė rungtynėse su Izraeliu.
Ketvirtoje kvalifikacijos grupėje visoms komandoms sužaidus po 5 susitikimus iš 6, pirmauja portugalai (4/0/1), antri – islandai (3/0/2), treti – lietuviai (2/0/3), paskutiniai – žydai (1/0/4).
Į finalinį etapą pateks po dvi stipriausias ekipas iš 8 pogrupių bei dar keturios trečiąsias vietas užimsiančios komandos.
Pastarosios bus surikiuotos atsižvelgiant tik į rezultatus, pasiektus žaidžiant su aukštesnes pozicijas užimančiomis rinktinėmis. Dėl to ir Lietuvos akistata su autsaideriu Izraeliu neturėjo realios reikšmės.
Likus paskutiniam turui, kurį sekmadienį M. Andriuškos auklėtiniai žais nesvetingoje Portugalijoje, lietuvių situacija atrodo perspektyviai, nors rizikos likti tuščiomis taip pat dar esama.
Kol kas tarp trečias vietas grupėse užimančių ekipų Lietuva kartu su lenkais, šveicarais bei rumunais realiausiai pretenduoja į paskutinius kelialapius – visos šios rinktinės prieš favoritus yra pasiekusios po vieną pergalę.
Tačiau konkurentai dar gali pakeisti situaciją – pirmiausia Austrija ar Ukraina. Žinoma, tuo atveju, jei nuvargusiems po sunkaus mačo lietuviams Portugalijoje nepavyktų patiems pasirūpinti savo likimu.
„Dar neskaičiuokime viščiukų. Kaip ten bebūtų, į Portugaliją važiuosime atiduoti visų jėgų. Ar visi žaidėjai yra sveiki? J. Truchanovičių kamuoja mėšlungis, dar pasižiūrės gydytojai, matysime. Daugiau papildymo nebebus, rezerve likę kandidatai taip pat negalės prisijungti, nes vis dar serga koronavirusu“, – rezervų nebeturi M. Andriuška.
„Palyginčiau šį iškovojimą su pergale prieš norvegus (galingus skandinavus lietuviai nustebino 2016 metais rezultatu 32:29 – Delfi). O jo reikšmė gali būti ir didesnė.
Manau, tokia pergalė prieš pasaulio elite esančią komandą turėtų ne tik kelti mums pasididžiavimą, bet ir sudominti visą Lietuvą, kas čia tuo rankiniu užsiima. Parodėme, kad galime kilti aukščiau. Labai tikiuosi, kad mūsų svajonės pagaliau pradės pildytis“, – užbaigė A. Malašinskas.
Ir veikiausiai net jis nebepamena, jog vienintelį kartą įveikti Europos čempionato atrankos barjerus lietuviams padėjo būtent pergalė prieš Islandiją – 1997-aisiais Kaune ji buvo iškovota rezultatu 32:29.
Nuo tos akimirkos prabėgo ketvirtis amžiaus – tikrai užtektinai laiko svajonėms brandinti.