Kelios savaitės prieš pasaulio plaukimo čempionatą FINA skelbė plaukimo teisėjus, atrinktus teisėjauti Budapešte. Tarp 26 paskirtų teisėjų – ir lietuviška pavardė: į planetos pirmenybes pakviesta tarptautinės kategorijos plaukimo teisėja Milda Šeibokaitė.
Plaukimo teisėjų brigadą pasaulio čempionate sudaro atstovai iš Afrikos (3 teisėjai), Amerikos (6), Azijos (4), Europos (10) ir Okeanijos (3).
M. Šeibokaitę ne kartą buvo galima išvysti TV transliacijos metu teisėjaujančią prie baseino takelio.
Neretai lietuvė dirbo ten, kur įprastai varžybas transliuojančių kamerų nėra – plaukikų susirinkimo kambaryje, kuriame sportininkai užregistruojami savo artimiausiam startui.
„Štai ketvirtadienį ryte mano užduotis – plaukikų kontrolė. Sportininkų susirinkimo salėje patikrinama jų tapatybė, reklamos ant jų aprangų ir plaukimo kepurėlių. Svarbu, jog jų dydis, užrašai nepažeistų nustatytų taisyklių.
Taip pat mano užduotis – fiksuoti, ar visi atvyko, bendrauti su televizijos atstovais ir panašiai.
Plaukikai į šią salę turi atvykti vėliausiai 20 min. iki starto. Bet visko atsitinka, būna, kažkas tualete užstringa, kažkas pamiršta akreditaciją, bėga atgal į rūbinę, bet svarbiausia tokiu atveju – ateiti ir pranešti, kad nutiko štai tokia situacija ir vėluos.
To mokiname ir Lietuvoje: jei mato, kad vėluos, tegu praneša ar siunčia trenerį, kad informuotų teisėją, mes tokiu atveju palaukiame“, – kalbėjo čempionate debiutuojanti M. Šeibokaitė, turinti tarptautinės FINA teisėjos kategoriją.
Ji pastebi, jog dažniausiai procedūrinės klaidos būdingos šalims, kuriose nėra stiprių plaukimo tradicijų, kurios į planetos čempionatą atsiunčia po vieną ar kelis savo atstovus, sulaukusius vardinių kvietimų.
Anot M. Šeibokaitės, kartais plaukimo programa lemia tai, kad jai tenka teisėjauti saviems.
„Teisėjai prie baseino paskirstomi neatsižvelgiant į plaukimo programą, taigi, tu teoriškai finale gali teisėjauti saviškiams.
Štai antradienį mano takelyje plaukė Lietuvos mišri estafetės komanda. Prieš startą plaukikams sakau – takelyje būsime penkiese. Šie nesuprato, sako, kaip penkiese?
Tada atskleidžiau, kad teisėjausiu jų takeliui. Bet iš to didelio noro išėjome iš krašto. Jiems plaukiant turiu tylėti, jokių op ar hop, tylėjau. Jokios pagalbos nei saviems, nei svetimiems. Turiu stebėti tą kontaktą ir mačiau tą situaciją, buvo mintis, ar ne per anksti Deividas įšoko?
Mums teisėjams pasakyta – jūs žiūrite techniką, o kontaktus fiksuoja elektronika, laiku ar ne laiku. Tai buvo elektronikos signalas apie padarytą pažeidimą, bet ir pati tą situaciją mačiau: Kotrynai buvo likę pora centimetrų, o Deividas jau šoko. Paprasčiausiai K. Teterevkova dar slinko vandeniu, nesuėjo į prisilietimą, o Deividas galvojo, jog jau ji palietė sienelę.
Labai gaila. Kaip juokauju, penkiese plaukėme, dėl to ir diskvalifikavo. Tas teisėjavimas saviems nesuteikia plaukikams ramybės. Tad džiaugiausi, kad Kotryna pusfinalyje plaukė ne mano takelyje“, – kalbėjo M. Šeibokaitė.
Nesėkmė lietuvių estafetės komandą ištiko ir šeštadienį. Kombinuoto plaukimo atrankos varžybose lietuviai buvo diskvalifikuoti, o už klaidą atsakomybę turėtų prisiimti Andrius Šidlauskas. Po plaukimo manyta, jog 25-erių atletas neteisingai atliko posūkį. Taisyklėse nurodyta, jog krūtine plaukiantis sportininkas posūkio metu turi abiem rankomis vienu metu liesti baseino sienelę. Visgi, sportininkas baustas už kitą klaidą.
Anot FINA teisėjos, Andriaus atveju pažeidimą pastebėjo kolegos, dirbantys prie TV monitorių. Po vandeniu plaukimą filmavusios kameros padėjo fiksuoti neleistiną Andriaus judesį: papildomą kojų mostą.
Tačiau, pasak teisėjos, neretai sportininkams plaukiant krūtine būtent arbitro akis įvertina, ar posūkis atliktas teisingai.
„Kameros neužfiksuoja tvarkingo abiejų rankų padėjimo ant baseino sienelės. Negali plaukikas posūkyje sudėti rankų vieną ant kitos, taip pat negali skirtingu metu rankomis liesti sienelę, pirma viena ranka, vėliau – kita. Tai draudžiama.
Sprendimą priima teisėjas, o vėliau jau įprastai peržiūrėjus vaizdo įrašą patvirtinamas taisyklių pažeidimas, jei toks epizodas tiksliai užfiksuotas kamerų“, – kalbėjo M. Šeibokaitė.
Šeštadienį nusivylimo neslėpė pasaulio čempionato debiutantas Erikas Grigaitis: iš 4-ių jo startų net tris kartus liko diskvalifikuotas. Dukart estafečių komandos gretose, kartą – plaukimo 100 m nugara rungtyje. Čia kaunietis suklydo finiše: siekdamas sienelę E. Grigaitis paniro po vandeniu, o tai yra draudžiama.
„Erikas mėgėjas finišuoti po vandeniu, galima sakyti, prisižaidė. Plaukiant nugara finišo akimirkomis turi būti bent viena kūno dalis išnirusi virš vandens. Plaukikai yra įspėjami, jiems kartojami tokie dalykai, tačiau debiutas, pirmas startas, jaudulys daro savo“, – paaiškino M. Šeibokaitė.
Solidi patirtis
FINA teisėja pasidalino mintimis apie tai, ko nemato per televiziją varžybas stebintys žiūrovai.
– Asmeniškai jums tai debiutas pasaulio suaugusiųjų čempionate, kokį įspūdį palieka renginys?, – Delfi paklausė FINA kategoriją turinčios teisėjos M. Šeibokaitės.
– Suaugusiųjų pirmas toks čempionatas, o 2019 metais dirbau jaunimo planetos pirmenybėse. Tad čia jau jaučiuosi drąsiau. Turiu patirties Europos čempionatuose, esu užsirekomendavusi teisėja, mane pažįsta kolegos, nes ir tarptautinėje plaukimo federacijoje (FINA), ir Europos plaukimo asociacijoje (LEN) dirba tie patys žmonės.
Tad čia darbas gana platus, matau visą virtuvę iš vidaus. Nuo darbo plaukikų susirinkimų kambariuose iki vyriausiosios teisėjos posūkiams pareigų.
Asmeniškai daugiausiai užduočių – plaukikų susirinkimo ir išlydėjimo kambariuose. Nuo šios erdvės priklauso visa varžybų eiga: ar visi susirinks, ar laiku išeis, ar punktualiai startuos ir panašiai.
– Prieš kiek laiko į baseiną atvyksta dalyviai?
– Kiekvienas turi savo ritualus. Šiaip baseinas atidaromas dar likus dviem valandoms iki varžybų pradžios.
Varžybų pradžia – nuo 10 val. (Lietuvos laiku), tad jau valandą prieš galima daryti apšilimą pagrindiniame baseine, o jei reikia, dvi valandos iki varžybų jau atviras kitas, greta esantis 50 m apšilimo baseinas.
– Kiek teisėjų dirba čempionato metu?
– Apie 50. Šiaip organizacija puiki, vengrai geba organizuoti tokius renginius, turi patirties ir turi pajėgumų, žavi savanorių darbas.
Patys vengrai dievina plaukimą ir ne tik jį, populiarios visos vandens sporto šakos. Žiūrovai palaiko ir kitų šalių plaukikus, o kai plaukia savi, arenoje stogas kilnojasi, šiurpuliukai kūnu eina. Tiek žiūrovai, tiek savanoriai ir sportininkai džiaugiasi šia švente.
Labai patiko čempionato šūkis – „Kurk istoriją“ („Make history“). Atvyksti į Budapeštą, važiuoji iš oro uosto ir tave pasitinka didžiulis plakatas „Make history“. Man paliko didžiulį įspūdį.
Taip pat ir sportininkų susirinkimo kambarys, iš kurio plaukikai žengia savo startų link, išmargintas motyvaciniais šūkiais. Nežinau, ar sportininkai atkreipia dėmesį į tuos užrašus, tačiau kai pirmą dieną tai pamačiau, mane labai nustebino.
Esu vienintelė iš Lietuvos teisėjų gretose, tačiau tikrai nesu vieniša, jaučiuosi FINA šeimos nare. Taip jaučiasi ir sportininkai. Sutikau Rūtą (Meilutytę), kalbančią su Vengrijos superžvaigžde Katinka Hosszú.
Labai smagu žiūrėti į bendraujančias dvi plaukimo žvaigždes, turinčias bendrų temų.
Svarbiausia – žmonių atvirumas pasauliui. Baseino takelyje lenktyniaujama su laiku, su vandeniu, o ne siekiant pažeminti kitą. Garbė pasivaržyti takelyje su kitais, čia yra šio sporto žavesys.
Kameros ne viską užfiksuoja
– Eilę metų dirbate prie baseino takelių, kaip technologijos keičia teisėjų darbą?
– Žmogiškas faktorius išlieka. Baseino takelį filmuojanti kamera gali išsijungti. Žinoma, kameros labai padeda. Žiūrint iš viršaus atrodo vienaip, o kamera po vandeniu atskleidžia visai kitą vaizdą, viskas ryškiai matosi.
Jei suabejojai, kamera po vandeniu išsklaido abejones. Tačiau žmogus prie baseino takelio reikalingas, tuos pačius plaukikus reikia pasitikti, išlydėti į startą, svarbus akių kontaktas, sportininkų palaikymas. FINA yra pasakiusi – nesvarbu, jog kameros ir elektronika viską fiksuoja, bet mums reikalingi žmonės. Galiausiai, kokiai nors pagalbai suteikti.
Galbūt kamerą kažkas užstos, neužfiksuos kažko, o tu pamatysi iš viršaus, buvo ar nebuvo klaida.
Taip pat teisėjai reikalingi konkrečiose situacijose: pavyzdžiui, sportininkams plaukiant krūtine kameros neužfiksuoja posūkių, ar atletas teisingai abejomis rankomis liečia sienelę.
– R. Meilutytės pusfinalyje buvo diskvalifikuota Annie Lazor, kuri fiksavo 4-ą rezultatą, Nuobauda 27-erių plaukikei skirta už neleistiną kojos judesį plaukimo metu. Tą pastebi teisėjai prie bokštelio ar kolegos, dirbantys prie monitoriaus?
– Visi gali pastebėti, jei įgudusi akis. Kartais kyla abejonių, teisėjavau plaukimo krūtine rungtyje, žiūriu iš viršaus ir atrodo, kad padarytas neleistinas judesys kojomis, tačiau tiesiog vandens bangavimas klaidino. Kamerų vaizdas iš apačios išsklaidė abejones, nebuvo neleistino judesio.
Visos diskvalifikacijos skirtos po peržiūrų kameromis, filmuojančiomis po vandeniu.
– Amerikietė teikė protestą, tačiau jis liko nepatenkintas, kaip dažnai sportininkai įrodo savo tiesą?
– Kiek čia buvo protestų, nė vienas nepatenkintas. Beje, mums uždrausta komentuoti arbitrų sprendimus. Tai, kas vyksta teisėjų kambaryje turi likti jame, negalime to išnešti į viešumą.
Anksčiau buvo šališkų teisėjų, kurie stengdavosi padėti saviems. Pavyzdžiui, diskvalifikuodavo sportininką, konkuruojantį su jo šalies plaukiku. Dabar tam nėra sąlygų, kameros atskleidžia, buvo plaukiko taisyklių pažeidimas, ar ne.
– Pamenu 2019 metų Dano Rapšio krustelėjimą pasaulio čempionate. Tą pastebėjo kameros ar gyvai pamatė teisėjo akis?
– Pamatė gyvai, o su kameromis patvirtino. Bandyta įrodyti, kad tas judesys nedavė jokio pranašumo, bet FINA nekeitė pozicijos: sportininkas tą akimirką ant bokštelio turi stovėti tvirtai, be jokių krustelėjimų.
Kitas dalykas, teigta, jog buvo pašalinis signalas arenoje, į kurį sportininkas ir sureagavo.
Pinigai, kuriozinės situacijos ir Lietuvos šansai
– Ko reikia, kad galėtum pretenduoti į FINA tarptautinės kategorijos teisėjo statusą?
– Mažausiai reikia turėti nacionalinę teisėjo kategoriją. Į ją pretenduoti gali teisėjai, keturis kartus ėję nacionalinio čempionato vyriausiojo teisėjo pareigas.
Čia svarbi ir patirtis. Tik gavus FINA tarptautinę teisėjo kategoriją negalima tikėtis šanso pasaulio čempionate.
Turi kaupti patirtį. Galbūt dvejus metus dirbsi Eurpos jaunių čempionate, vėliau – Senojo žemyno suaugusiųjų čempionate, tik po kelių tarptautinių žemyno renginių gali tikėtis kvietimo į pasaulio čempionatą. Toks buvo ir mano kelias.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra jaunimo, kuris nori siekti nacionalinės kategorijos teisėjo statuso.
Tačiau iki to laukia mažiausiai ketverių metų kelias. Kartais pavargsti, tačiau tas nuovargis yra malonus. Čia atvažiuojame savo atostogų sąskaita, stengiesi dėl praktikos, dėl patirties, dėl komandos palaikymo.
Aš pavyzdžiui, palaikau visus plaukikus, trenerius. Pažįstu saviškius, stengiuosi jų nuotaiką pakelti, morališkai palaikyti, išklausyti.
Gaila, kad turime išlikti labai rimti. Kai plaukia savas, negali prie takelio demonstruoti emocijų, šaukti.
Štai, Rūta žengė pro mane po iškovoto bronzos medalio, bet negalėjau prie jos prieiti, pasveikinti, apkabinti. Turėjau stovėti savo vietoje. Bet privalome paploti: jei pro mus eina prizininkai. Tai viena iš pagarbos formų sportininkams.
– Kaip dažnai pasitaiko kuriozinių situacijų?
– Nežinau, ar plaukikai žino, bet aš matau jų akis. Kai jie įkvepia plaukiant krūtine ar peteliške, pagaunu jų žvilgsnį.
Pamenu, 2019 metais jaunių čempionate mano takelyje varžėsi jaunuolis iš Afrikos, 200 m plaukimo krūtine rungtis. Pirmi 100 metrų dar nieko, paskutinėje atkarpoje tikrai galvojau, kad pradės skęsti. Maniau, kad gelbėtojui bus darbo. Kepurė pakilo, akiniai nuslinko, sportininkas vos kvėpuoja, rankų, kojų darbas išsiderinęs, bet dar technikos stiliaus nepažeidžia.
Paskutinius metrus jau visi plojo, džiaugėsi, jog pasiekė finišą. Bet plaukikas viena ranka sienelę liečia, o kita – už turėklo griebia. Viskas, kritinė klaida, diskvalifikacija, nors atvargo 200 m, tačiau taisyklės yra taisyklės.
Kartais į plaukikų susirinkimo kambarį atletai ateina pamiršę savo plaukimo kepurėlę ar akinius.
Tokiu atveju duodame kepurėlę su FINA renginio logotipu. Jei pamiršo akinius, iš bėdos plaukikai gali plaukti be jų, tai nedraudžiama.
– Futbolo teisėjai, dirbantys pasaulio ar Europos čempionatuose yra solidžiai įvertinami, ar FINA plaukimo teisėjai sulaukia finansinės motyvacijos?
– Nėra stebuklai, bet už šitą darbą apmoka FINA, skiriami dienpinigiai. Tai nėra kažkoks ypatingas atlygis, tačiau šis tas.
– Lietuvoje baigiami statyti du svarbūs plaukimo objektai: Vilniuje ir Kaune 50-ies metrų baseinai. Gal ateityje Lietuvoje bus galima surengti tarptautinio lygio varžybas? Žinoma, ne pasaulio čempionatą, tačiau galbūt Europos jaunių ar jaunimo pirmenybes?
– Viskas priklausytų nuo organizacinio komiteto. Prieš kelerius metus svarstėme apie tokią galimybę. Pasaulio vaikų žaidynės parodė, kad gebame surengti tarptautinį renginį.
Profesionalumo baseine mums netrūksta, turime potencialo. Logistikos iššūkiai taip pat išsprendžiami, tačiau mums reikėtų gausesnių žmogiškųjų išteklių.
500 dalyvių renginį galime surengti, kitas dalykas – Europos čempionatas, kuriame 2000 dalyvių.