„Pulo pagrindinės išlaidos yra kelionės ir startiniai mokesčiai. Inventorius tarnauja ilgai. Tai nėra pigiausia sporto šaka, bet tikrai ne automobilių sportas. Iš pulo gyventi ir važinėti sudėtinga. Pradžioje be rėmėjų tai yra beveik neįmanoma. O į aukšesnį lygį padeda pakilti rėmėjai. Tuomet jau galima ir pačiam verstis. Šiame etape džiaugiuosi, kad turiu rėmėjų, kurie padeda man tobulėti“, – kalbėjo P. Labutis.
Pulo arba amerikietiškojo biliardo priziniai fondai nuo snukerio arba angliškojo biliardo skiriasi dešimtimis kartų, tačiau ekonomikos studijas šįmet baigiantis Pijus drąsiai renkasi mažiau finansiškai patrauklų pulą.
„Pulas užkabino, nes turi daugiau laisvumo nei snukeris. Pastarasis yra labiau struktūrizuotas, techniškesnis. Mane užkabino pulo įvairiapusiškumas, daugybė situacijų, azartas ir noras laimėti, padaryti kažką geriau“, – pasakojo jis.
Krepšinį vaikystėje žaidęs P. Labutis su savo tėčiu vaikščiojo į biliardo klubą ir aistra šiam žaidimui įtraukė taip, kad 12-ametis nusprendė tapti pulo žaidėju.
„Pats buvau labai užsivedęs, man tai buvo svarbu. Jaučiau didelį norą žaisti. Krepšinyje savęs nerealizavau, komandinis sportas manęs nežavėjo. Man reikėjo kažko, kur galėčiau pats lemti rezultatą. Reikėjo poros ar trejų metų, o tuomet atėjo pokyčiai, – prisiminė Pijus.
Ir tęsė: „Pačiam pradėti sudėtinga. Reikia žmogaus, kuris supranta, kaip turi atrodyti gera technika, paaiškinti fizikinius dalykus. Vėliau pats renkiesi, individualiai ar su treneriu dirbi“.
P. Labutis šiuo metu dirba su treneriu iš Olandijos Alexu Lely ir sporto psichologu Andriumi Liachovičiumi. Kaip jis teigė, lūžis žaidžiant pulą įvyko 2019 metais, kai galiausiai įsisavino dalykus, atvedančius į pergales.
Lietuvis pernai pasiekė didžiausius savo karjeros laimėjimus – tapo Europos jaunimo iki 23 metų čempionu, o rudenį laimėjo vyrų reitingo komercinį turnyrą Liublianoje.
„Suvokimas, kad esi čempionas, nėra kosminis. Visa, ką pasieki, yra nuoseklaus darbo rezultatas. Supranti, kad įdėjau daug darbo. Tas jausmas nėra ypatingas, bet labai geras – pradedi save labiau gerbti ir mylėti. Koncentruojiesi į mažesnius dalykus ir visa tai džiugina net labiau nei taurės ar apdovanojimai. Aišku, visuomet norisi pergalių, būna euforija, bet ne dėl to žaidžiu šį žaidimą“, – tikino jis.
Pijus treniruojasi kelis kartus per savaitę, prie stalo atlieka įvairius pratimus, projektuoja žaidybines situacijas ir taip ruošiasi techninei žaidimo daliai. Taip pat bėgioja, mankštinasi, ugdo ištvermę. Tačiau ne mažiau svarbi ir psichologinė pusė.
„Ateini nusiteikęs laimėti ar išsigandęs? Kaip susitvarkai su mintimis ir emocijomis mačo metu, kaip susitvarkai su pralaimėjimu? Vienas didžiausių dalykų – ar sugebi pralaimėti? Man dabar lengviau, nes suvokiu, kokiais laipteliais reikia lipti. Pralaimėjimai kartais atneša daugiau teigiamų pusių nei pergalės“, – sakė jis.
Užsivesti P. Labučiui nesunku: „Kamuoliuko peršokimas, dubliai, mušimai nuo borto, sunkesni smūgiai – visa tai mane įkvepia, jaučiuosi „užsipumpavęs“, mėgaujuosi žaidimu. Tai smagu ir pačiam, ir žiūrovams. Kartais neriu į tokias sudėtingesnes situacijas, nes suvokiu, kad reikia ir pasimėgauti žaidimu“.
Paklaustas, kokią vietą žaidžiant pulą turi sėkmės faktorius, P. Labutis kiek pagalvojęs atsakė, kad apie 15-20 proc.
„Sėkmės faktoriaus reikia, kad laimėtum didesnį turnyrą ar čempionatą. Kiekvienas stalas veikia skirtingai, kartais reikia stipresnio ar silpnesnio smūgio, milimetro kamuoliukui toliau pariedėti, nėra lengva tai sukontroliuoti. Kartais tie smulkūs dalykai padeda nueiti iki pergalės, aukščiausio lygio“, – aiškino sportininkas.
Anot jo, iki laimėto Europos čempionato pagrindinė svajonė buvo išgirsti Lietuvos himną stovint ant prizininkų pakylos.
„Dabar yra ta banali svajonė laimėti pasaulio čempionatą, patekti į mačą Europa prieš Ameriką, kur patenka po penkis geriausius europiečius ir amerikiečius. Dar vienas tikslas – šiais metais nuvykti ir sudalyvauti turnyre Amerikoje“, – vardino P. Labutis.
Visą laidą žiūrėkite vaizdo įraše, o daugiau „Sportinės formos“ laidų rasite ČIA.