Motyvacijos ir energijos treniruotis pasisėmusi olimpiečio Remigijaus Kančio treniruojama sesuo tiki, kad jai dar gali paklūsti ir Universiados normatyvas.
Su sportininke kalbėjomės apie jos patirtį Tel Avive ir itin sėkmingą sezoną.
– Debiutas Europos komandų žaidynėse Izraelyje su Lietuvos rinktinės apranga. Naujas asmeninis 5000 metrų rekordas (17:03.21) ir Lietuvos sezono rezultatas. Kaip jautiesi po šių varžybų?
– Puikiai! Buvo kur kas geriau nei tikėjausi. Tai buvo pirmos mano tokio aukšto lygio varžybos, tad natūraliai jaudinausi ar pavyks susitvarkyti su nerimu ir emocijomis. Visgi tokios patirties dar neturėjau ir žinojau, kad varžovės bus itin aukšto lygio. Nesinorėjo likti paskutinei ir pavyko likti kažkur ties viduriu ir svariai prisidėti prie visos komandos rezultato. Esu tuo patenkinta.
– O kokio rezultato tikėjotės?
– Nemačiau savo laiko bėgant, sunku buvo suprasti tempą ir jaučiau, kad bėgasi sunkiai. Tiesiog įsikabinau varžovių ir stengiausi nepasiduoti. Galiausiai nustebau, kai pamačiau, kad pavyko pagerinti savo asmeninį rezultatą. Antrą dieną bėgti kitoje rungtyje jau buvo lengviau psichologiškai.
– Lietuvoje vykusiose pavasario ir vasaros bėgimo renginiuose bene nuolatos lipote ant nugalėtojų pakylos, tapote Lietuvos 5000 metrų čempione. Ar nebuvo keista priešininkes vytis, o ne lenkti?
– Dalyvavus varžybose, kur priešininkes tenka vytis ir stengtis neatsilikti nuo jų, tik padeda išlaikyti motyvaciją dar daugiau treniruotis ir ruoštis. Tai tik parodo, kad yra kur tobulėti, yra ko stengtis ir neužmigti ant laurų. Tikrai nesvarbu, kad dar nebuvau tarp lyderių, palaikymo sulaukiau daug, užsidegimo pasisėmiau nemažai.
– Kaip vertinate Europos komandinio čempionato organizaciją?
– Viskas buvo gerai. Gal kiek keista, kad dvigubai ankščiau reikia prisistatyti prieš startą, apšilti ir 10 minučių trasoje ar šalia jos laukti savo starto. Neįprastos man kiek ir oro sąlygos buvo. Nors didelių karščių jau nebuvo, bet buvo tvanku. Jau prieš startą suprakaitavus teko laukti signalo. Ką galėčiau paminėti, kad man Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadionas pasirodė geresnis, nei tas, kuriame bėgome Izraelyje. Aš džiaugiuosi ir mūsų lietuvių komanda. Labai jautėsi palaikymas, stebėjome vieni kitų startus ir sirgome. Tai labai jautėsi ir padėjo varžybų metu.
– Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad šis sezonas kol kas vienas iš sėkmingiausių jums. Ar tai tiesa ir kodėl rezultatai taip gerėja?
– Tikrai taip, rezultatai šį sezoną vis geresni. Sunku atsakyti kodėl. Nėra vienos priežasties. Prie to prisideda ir atsiradusi patirtis, daugiau sudalyvautų varžybų. Ne ką mažesnę įtaką daro ir tai, kad mane ėmėsi treniruoti brolis Remigijus.
– Bet šiuo metu jis ruošiasi pasaulio čempionatui Italijos kalnuose su kitais olimpiečiais ir „Kauno maratono klubo“ nariais. Ar nenukenčia dėl to jūsų treniruotės?
– Nėra lengva, bet užsispyrus ir pasistengus pavyksta išlaikyti treniruočių tempą. Tai, kad jis stovykloje nereiškia, kad nestebi mano treniruočių progreso ir nepadeda. Nuolat pasakoju kaip sekėsi, kokią treniruotę turėjau, o jis įvertina, pataria ir nustato rėžimą. Tikrai negali simuliuoti, o ir nesinori (juokiasi).
– Laisvu nuo bėgimo laiku taip pat užsiimate trenerės darbu, ką tik baigėte ir šios krypties bakalauro studijas. Ar lyginote savo vedamas treniruotes ir brolio?
– Aš asmeniškai treniruoju šiuo metu vaikus ir bėgimo mėgėjus. Brolis daugiau užsiima aukšto sportinio meistriškumo lygio treniruotėmis. Čia vyrauja skirtingos technikos ir pratimai, tad iš esmės sunku lyginti, bet su juo treniruotis patirtis tikrai auga.
– Kokie likę šio sezono tikslai?
– Liko vos kelios varžybos, bet dar norėčiau kartą pagerinti savo asmeninį rezultatą, bėgant 5000 metrų „išlipti“ iš 17 minučių ribos ir įgyvendinti Universiados normatyvą. Tam reiktų bėgti apie 20 sekundžių greičiau. Tikiu, kad tai pasiekiama. Vienomis paskutinių varžybų laikau Lietuvos čempionatą liepos pabaigoje. Po jų pertrauka, o rudenį tikiuosi debiutuoti ilgesnėse, nei 10 kilometrų distancijose.