Dabar, kai visa tai – jau praeitis, ir Klaipėdos bei Telšių miestų garbės pilietė galėtų ramiai leisti dienas su savo vyru Romaldu jųdviejų name netoli uostamiesčio, ji vis tiek negali gyventi be jokios veiklos.
Penktadienį 80-mečio jubiliejų švenčianti garsioji šokių pedagogė, jau kelerius metus nebedirbanti trenere ir nebedėstanti šokio meno paslapčių universitete, pasinėrė į savanorystę ir kartu su vyru, tebesisukančiu šokių pasaulyje, dirba maisto „Maisto banke“.
Be to, kiekvieną rytą, pagaminusi pusryčius ir suplakusi sau ir Romaldui sveikuoliškus koktelius, 2003-iųjų Klaipėdos ir Lietuvos metų moterimi išrinkta S. Idzelevičienė daro mankštą ir keliauja į trasą. Taip ji vadina 3,5 km ilgo ratą netoli namų. O žiemą vietoj „trasos“ moteris sėda ant sūnaus dovanoto treniruoklio ir mina dviračio pedalus.
Pastarąją savaitę prieš jubiliejų namuose atsirado ir papildomų darbų. Prie įprastos gėlynų, vaismedžių ir šiltnamio priežiūros prisidėjo neįprasti rūpesčiai – dviejų šunų, katino ir papūgos globa. Šią draugiją mamai paliko pailsėti į Graikiją išvykęs sūnus Artūras.
„Man malonu, kad esu kažkam reikalinga. Kiti stebisi, kaip čia aš pasirinkau darbą „Maisto banke“, juk yra kitų savanorystės veiklų. Bet man tai visai smagi veikla. Mes su Romu pjaustome daržoves, kiti verda sriubas tiems, kurie negali patys nusipirkti maisto. O į šią veiklą pastūmėjo vienas pažįstamas, prieš porą metų paklausęs, ar aš, pasitraukusi iš darbų, tik sėdėsiu namie ir nieko neveiksiu. Tai šiek tiek įgėlė. Įsijungiau kompiuterį pasižiūrėti, ką galima nuveikti ir pirmiausia į akis krito „Maisto bankas“. Paskambinau, iš pradžių sakė, kad turi pakankamai žmonių, bet vėliau vietų atsirado. Tik kai skambinau ir paklausė, kiek man metų, nustebo išgirdę. Bet pakvietė. Nuėjome su Romu ir įsitraukėme. Išmokome labai greitai dirbti, už tai net pagyrų sulaukiame“, – šyptelėjo S. Idzelevičienė.
Kokybiškai atliktas darbas visada buvo jos vizitinė kortelė. Gal todėl iš tremtinių šeimos kilusiai klaipėdietei pavyko įveikti daugybę kliūčių, kartais, atrodytų, net neįveikiamų.
Bemiegės naktys kruopščiai dėliojant kiekvieną sudėtingų šokių kompozicijų žingsnelį, kasdienės repeticijos, nepamirštant ir profesorės darbo Klaipėdos universitete, jos pačios dar 1965 m. įkurtą „Žuvėdros“ klubo ansamblį pakėlė į neregėtas aukštumas.
Skaistutės ir Romaldo Idzelevičių vadovaujama „Žuvėdra“ aštuonis kartus tapo pasaulio ir devynis kartus – Europos Lotynų Amerikos šokių ansamblių čempione, nuskynė daugybę sidabro ir bronzos medalių.
Šiemet Idzelevičiai pažymėjo dar vieną jubiliejų – bendro gyvenimo 50-mečio. 1969 m. jie tapo pora šokių aikštelėje, o dar po dvejų metų – ir gyvenime.
Sukdamiesi ant parketo Skaistutė ir Romaldas iškovojo ne vieną pergalę, buvo tarptautinės klasės šokėjai. Jie buvo daugkartiniai Lietuvos 10 šokių vicečempionai (1975–1981 m.), Lotynų Amerikos šokių Lietuvos čempionai (1976 m.), 1975–1982 m. – SSRS rinktinės nariai, socialistinių šalių čempionato Maskvoje (1979 m.), SSRS čempionato Gorkyje (1979 m.) prizininkai, 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių kultūros programos dalyviai ir konkurso prizininkai.
Šokdami patys, Idzelevičiai tuo pat metu visą laiką mokė šokti ir kitus. Skaistutė buvo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetų choreografijos katedros dėstytoja, vėliau – Klaipėdos universiteto dėstytoja, šio universiteto Menų fakulteto Pramoginio šokio, po to – Sportinių šokių katedros vedėja, 1992–1999 m. – docentė, nuo 1999 m. – profesorė. Docentas bei katedros vedėjas buvo ir Romaldas.
Be to, S. Idzelevičienei kelis kartus buvo patikėtos Respublikinės dainų ir šokių, bet Respublikinės moksleivių dainų ir šokių šventės vyriausiosios baletmeisterės pareigos.
Sportinė ir pedagoginė S. Idzelevičienės veikla įvertinta daugybe apdovanojimų, tarp kurių – Lietuvos nusipelniusios artistės (1990 m.), Lietuvos nusipelniusios sporto trenerės (1996 m.) vardai, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino penktojo (1997 m.) ir ketvirtojo (1999 m.) laipsnio ordinai, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius (2003 m.), geriausios Lietuvos trenerės (2004-2005 m.) ir geriausios Lietuvos neolimpinių sporto šakų trenerės (2008 m.) titulai, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Komandoro kryžius (2012 m.), Klaipėdos kultūros magistrės apdovanojimas (2015 m.).
– Skaistute, kas dabar jus sieja su šokiais?
– Jau nedaug kas. Štai Romas yra Lietuvos sportinių šokių federacijos vykdomojo kimoteto narys, teisėjauja įvairiose varžybose. Aš irgi, kol Klaipėdos universitete veikė Menų fakulteto Sportinių šokių katedra, dėsčiau, vedžiau seminarus, važiuodavau į konkursus, teisėjaudavau. Bet vienose varžybose gali teisėjauti tik vienas šeimos atstovas. Viena keliauti nenorėjau, tai palikau šią veiklą Romui.
Mūsų įkurtame „Žuvėdros“ klube su šokėjais dabar dirba Daina Bertulienė. Labai daug mūsų absolventų tapo treneriais. Jie dirba ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
– Ar dažnai bendraujate su buvusiais auklėtiniais?
Susitikti nelabai yra galimybių, juk gyvenu ne mieste ir nevažinėju į konkursus. Aišku, patys artimiausi pasiskambina, yra net pirmosios laidos šokėjų, kurie palaiko ryšį.
– Kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado šokiai?
– Jau pradinėje mokykloje gimtajame Lieplaukės kaime Telšių rajone. Mokytoja kažką manyje įžvelgė ir pradėjo mane mokyti šokti, pasirodydavau per įvairius susirinkimus, renginius. O ketvirtą klasę pusę metų lankiau Klaipėdoje, kur niekam nekritau į akį kaip šokėja. Vėl šokti pradėjau išvažiavusi į Plungę. Ten mane pastebėjo per kūno kultūros pamokas, atlikdavau sportinės akrobatikos pratimus. Tada mokykloje ir pionierių stovyklose šokdavome įvairiausius tautinius šokius.
Po septynių klasių išvažiavau į Vorkutą, kur buvo mano tėveliai. Ten irgi šokau įvairiausius šokius.
Kai grįžau, man buvo jau 15 metų. Plungėje kažkas mane pamatęs prisiminė ir pasakė kultūros namų vadovei, kad yra labai gabi šokėja. Mane pakvietė į tautinių šokių kolektyvą „Suvartukas“. Jame šokau iki 1960 m. Po to baigiau mokyklą, ištekėjau, laukiausi, tad teko persikelti į Klaipėdą, nes ten dirbo pirmasis mano vyras.
Nieko nemokėjau – tik šokti. Todėl nuėjau į miesto kultūros skyrių ir paklausiau, gal reikia šokių vadovės. Paaiškėjo, kad reikia. Melnragėje. O Melnragė tuo metu buvo tamsus Klaipėdos užkampis. Bet turėjo kultūros namus. Jų metu vadovė buvo, dabar sunku patikėti, Dalia Tamulevičiūtė. Ten su ja susipažinome, ji ką tik buvo baigusi mokslus konservatorijoje Vilniuje ir buvo paskirta dirbti Klaipėdoje. Nieko nelaukdamos pradėjome ieškoti, skelbti, kad ieškome norinčių šokti ir surinkome kolektyvą. Aš buvau tautinių šokių vadovė.
Dar po metų per Klaipėdos dienas mus išsiuntė į Vilnių, į televiziją sušokti kelis šokius. Netrukus mane pakvietė į Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą mokyti moksleivius šokti. Netrukus gavau kvietimą ir į Klaipėdos kultūros rūmus.
Būtent tada mano gyvenime atsirado ir pramoginiai šokiai.
Tais laikais tautinių šokių vadovams Kretingos meno saviveiklos namuose vykdavo seminarai. Ten dėstydavo baleto, tautinių šokių pagrindus, mokėmės kurti šokių kompozicijas. Mums buvo pademonstruoti ir pramoginiai šokiai. Kai pamačiau kvikstepą, tai pasirodė lyg aukštoji matematika. Greitis, kojų darbas. Neįsivaizdavau, kad galima taip šokti. Ir labai susidomėjau.
– Tikriausiai tuo metu buvo sunku surasti metodinės medžiagos?
– Taip. Aš mokiausi iš vienintelės Algimanto Astiko knygelės „Pramoginiai šokiai“. Ten buvo aprašyti klasikiniai šokiai, dar nebuvo rumbos, pasadoblio.
Tuometis Kauno „Sūkurio“ vadovas Tomas Petreikis mane ragino dirbti su pramoginiais šokiais.
Tą ir pradėjau daryti Kultūros rūmuose, kur įkūrėme „Žuvėdrą“. Skaičiau iš Algimanto Astiko knygelės ir mokiau jaunimą lėto valso. O vėliau nuvažiavome į Šiaulius pasirodyti. Ten dirbo Tomo Petreikio sesuo su vyru. Tai jie nepažino, ko aš išmokiau savo kolektyvą. Pasirodo, nesugebėjau išskaityti aprašymo. Jie mane pakoregavo, pamokė ir pradėjome judėti pirmyn. Važiavome į Liepoją, į Kauną, kitur vykusius konkursus Ir užimdavome geras vietas.
– Kada pradėjote pramoginius šokius šokti pati?
– Pakankamai vėlai, 1969 metais. Tada vienas vaikinas liko be partnerės ir aš stojau į porą su juo. Nes norėjau išbandyti pramoginius šokius. Taip ir pradėjome šokti su Romaldu. Ir iš reikalo, ir iš įdomumo.
– Ir rugsėjo 11 dieną suėjo 50 metų, kai jūs pora ir gyvenime...
– Taip. Mes visą laiką šalia vienas kito. Visur. Kolektyve, darbe su vaikais, fakultetuose, katedroje. Ir neįgrisome vienas kitam.
– Visas jūsų gyvenimas sukosi aplink šokius. Ar likdavo laiko kitiems užsiėmimams, pomėgiams?
– Ne. Kaip gali būti laiko dar kažkam, kai ryte paskaitos prasideda aštuntą, nuo 15 valandos – repeticijos. O nuo 19.30 – darbas su „Žuvėdra“. Namo grįžti apie vienuoliktą vakaro.
Kada „Žuvėdros“ ansamblis pradėjo kilti į aukštumas?
1988 metais, kai dar priklausėme Klaipėdos statybos tresto kultūros namams, antrajame TSRS čempionate su moldavais tapome laureatais. Ir SSRS Kultūros ministerija mus išsiuntė į pasaulio čempionatą Vokietijoje. Ten užėmėme septintąją vietą. Po to, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, kartu su kitais sportininkais pasitraukėme iš varžybų po SSRS vėliava.
Grįžome 1991 m. ir pasaulio čempionate iškovojome penktąją vietą. Vėliau kelis metus – ketvirti. Tada vienas vokietis, kurio tėvynainiai nelabai mėgo, nes jo kolektyvai daugybę kartų tapo čempionais, pasaulio čempionate Norvegijoje, pasiūlė mums padirbėti su juo. Jis pažadėjo mus padaryti čempionais. Ar įmanoma atsispirti tokiam pasiūlymui? Surinkome lėšas iš visur, kur tik įmanoma, ir išvažiavome dviem mėnesiams pas jį į Vokietiją. Su tokiu varganu autobusiuku. Išlipome tokie kūdi, vargani. Net sunku pagalvoti, kaip atrodėme prieš juos.
Bet reikėjo eiti ir kovoti. Tas socialinis skirtumas gal net motyvavo. Ir 1994 metais Vokietijoje pirmą kartą iškovojome pasaulio čempionate bronzos medalius. O pasaulio čempionais pirmąsyk tapome 1999 m. Lietuvoje. Tais metais laimėjome ir Europos auksą.
– Ansamblių treniravimo specifika tikriausiai visiškai skiriasi nuo atskirų porų?
– Nuvažiavusi į konkursus matydavau, kad varžovų treneriai nežino kompozicijų statymo kanonų, dėstymo. Jie saviveiklininkai. O aš praėjusi choreografijos mokyklą pas Juozą Lingį, Juozą Gudavičių. Ir daugybę metų prašokusi tautinius šokius. O jie turi savo vadinamuosius piešinius. Kad ir paprasčiausias gyvataras. Pašoki vienoje linijoje, po to nukeliauji į kitą liniją. Pereini į ratą. Tas piešinių kaitaliojimas man buvo įaugęs į kūną ir kraują. Visi perėjimai, vaizdeliai. Buvo daug lengviau viską daryti.
Aišku, sunkiau buvo dėl muzikos pasirinkimo. Ilgai patiems reikėjo tai daryti. Kol galiausiai pavyko prisiprašyti kompozitorių, atlikėją Audrių Balsį. Jis atsisakinėjo, sakė, kad niekada nedirbo tokio darbo. Juk čia per šešias pasirodymui skirtas minutes yra penki šokiai. Bet nėra taip, kad minutę vienas, po to kitas. Viską sprendžia kompozitorius ir statytojas. Iš pradžių kurdavau įžangą – prisistatymą. Jis gali būti bet koks – su visokiais pakėlimais, kitais elementais. O po to prasideda sportiniai šokiai. Svarstai, kas bus pirmiausia, kas eis po to, kiek taktų, svarbu, kad perėjimas būtų gyvas, energingas, būtų kontrastas, vystytųsi kulminacija, efektinga pabaiga. Ir paskui – pusės minutės trukmės išėjimas. Kompozicijas dažnai kurdavau naktimis.
Muzikos parinkimas lėmė labai daug. Reikėdavo tokios, kuri būtų žinoma visam pasauliui, žiūrovams, teisėjams, patiems šokėjams, kad juos užvestų. Kol nebuvo Audriaus, vargau, tardavausi su šokėjais.
Būtent A. Balsys pasiūlė labai sėkmingą mūsų programą „Džeimsas Bondas“. Nors iš pradžių atsargiai į ją žiūrėjau... Bet pavyko puikiai. Vokiečių ansamblio trenerio tėvas po čempionato priėjo ir pasveikino su šia kompozicija.
Tačiau buvo ir taip, kad darai viską iš širdies, išmonę rodai, pastatymą, techniką, bet muzika nekabina. O viskas turi būti dešimt balų.
– Kas lėmė, kad 2014 m. „Žuvėdros“ ansamblis iširo?
– Anksčiau Klaipėdos universiteto Sportinių šokių katedroje studijuodavo po 60 studentų. Bet po to jų mažėjo, kol beliko vos 20 per visus keturis kursus. Padėtis labiausiai pablogėjo, kai Švietimo ir mokslo ministerija pradėjo organizuoti bendrą studentų priėmimą ir įvedė studento krepšelio sistemą. Studijuoti įstojo turintys geriausius pažymių vidurkius. Geri šokėjai, įstoję su prastesniais pažymiais, už mokslą turėjo mokėti milžiniškus pinigus. Todėl dauguma atkrito. Vėliau specialybė buvo iš viso išimta iš studijų programos.
Kita komandos iširimo priežastis – socialinė. Studentai norėjo gauti atlyginimą. Juk reikėjo gyventi bendrabutyje arba nuomotis butus. Mes visokiais būdais pataupydavome pinigų ir jiems kažkiek sumokėdavome.
Klaipėda – nedidelis miestas. Šokėjai bendraudavo su kitais sportininkais, kurie gaudavo maitinimą, dar kažką iš sporto skyriaus. Jiems buvo apmaudu, kad tiek keliaudami, tiek dirbdami repeticijose, užimdami tokias aukštas vietas nieko negaudavo.
Tie, kurie šoko ansamblyje, jau buvo baigę universitetą, įgiję specialybę, rūpinosi savo gyvenimu. Įkūrė klubus, siekė karjeros pedagoginiame darbe, dalyvavo daugelyje įvairių konkursų ir projektų. Daug ansamblio šokėjų išvažiavo į Angliją, Ameriką, Airiją, pabiro po Lietuvą, Jeigu jiems būtume galėję mokėti atlyginimus, ne vienas šokėjas būtų tikrai dar pasilikęs.
Paskutiniais metais, kai buvo labai nedaug studentų, ir iš paskutinių kursų nė vienas nenorėjo šokti. Tai iš kur paimti šokėjų? Greitai jų neužauginsi. Reikia labai didelio įdirbio, kad jis galėtų įeiti į komandą, kuri užima prizines vietas pasaulio ir Europos čempionatuose. Niekaip. Esu dėkinga merginoms, kurios važinėjo iš Kretingos, Palangos. Surinkdavome kažkaip kolektyvą. Tačiau tai negalėjo ilgai tęstis.
Be to, kai kurie studentai šoko porinius šokius ir priklausė kitiems klubams. Tai jie nėjo pas mus, nenorėjo šokti ansamblyje. Nes tam reikėdavo aukoti laiką, visus vakarus, išeikvoti energiją.
Bet buvo mūsų užauginti šokėjai, tas pats Andrius Butkus, Vaidotas Škimelis – jie šoko ir ansamblyje, ir porinius šokius. Jiems užteko laiko ir energijos visur būti čempionais.
– Įdomus faktas, kad jūs pirmiau tapote dėstytoja, o tik po to pati baigėte konservatoriją. Kodėl taip nutiko?
– Vilniuje prie tuomečio pedagoginio instituto buvo įkurta choreografijos katedra. J. Gudavičiaus dėka. Tačiau nebuvo kam mokyti studentus. Kai katedra buvo Vilniuje, dėstė Vidas Kamaitis. Bet po ketverių metų ši specialybė buvo perkelta į Klaipėdą. Tai mane visa katedra atakavo, kad aš imčiau dėstytojauti. Visą vasarą paaukojau, sėdėjau, verčiau iš anglų kalbos metodinę medžiagą ir ėmiausi darbo. O po to jau nori nenori reikėjo pačiai studijuoti. Ir tikrai nebuvo lengva, niekas už vardą įskaitų nepasirašinėjo. Kai kurie pedagogai specialiai mane labiau spaudė.
– Konservatorijoje įgijote baletmeisterės specialybę. Ar tai padėjo dirbant su „Žuvėdra“?
– Taip vadinosi specialybė – baletmeisterio. Paskui – tiesiog choreografo.
Buvo dėstomi baleto pagrindai. Kaip paruošti kūną. Tai buvo pagrindinis dalykas. Kaip pastatyti žmogų ant kojų, sutvarkyti rankų linijos pozicijas, visa kita. Baletmeisteris tai nėra tik tai, kad išmoksti atlikti baleto judesius. Tai kartu ir kūryba, kompozicijos.
Mokslas labai padėjo šokiuose. Aš jau ir be universiteto to mokiau, nes, kaip sakiau, važinėdavau į seminarus Kretingoje, kur atvažiuodavo profesorius Juozas Gudavičius ir dėstydavo šiuos dalykus tautinių šokių mokytojams, kad keltų savo šokėjų kultūrą.
Mano šokėjai turėjo būti sutvarkyti. Kiti klubai to nenorėjo pripažinti, bet laikas padarė savo. Tai visi ėmė samdyti baleto mokytojus kartą ar du per savaitę.
– Ar gatvėje iš laikysenos galite pažinti šokėją?
– Ne visus. Kartais ir ne šokėjai gali labai gerai atrodyti, turėti gerą kūno konstituciją. O kartais neturi žmogus duomenų, bet gali labai gerai šokti. Bendro vardiklio nėra.
– Esate baigusi ir Klaipėdos medicinos mokyklos akušerijos specialybę. Kas lėmė tokį posūkį?
– Vyras buvo kariuomenėje, tad aš nusprendžiau išnaudoti laiką ir įstojau į akušerijos specialybę. Ji labai patiko mano tėčiui. Tačiau 1966 m. baigus mokslus pagal specialybę nedirbau nei vienos dienos, nors mokslai labai gerai sekėsi. Gimdymo namų direktorius buvo geras pažįstamas ir atvirai sakė – tu negalėsi dirbti pamaininio darbo. Aš jau buvau įsisiūbavusi su šokiais. Bandžiau dar dirbti medicinos sesele tuberkulioziniame dispanseryje, paskui sumažinau krūvį iki pusės etapo, vėliau iki ketvirčio. Paskui visai atsisveikinau su medicina.
– Tad neteko priimti gimdymų?
– Teko, per praktiką.
– Gal jūsų sūnus irgi tapo šokėju?
– Jis šoko būdamas moksleivis. Pradėjo pirmoje klasėje. Pašoko kažkiek, bet neužsikabino. Kaip ir anūkai.
– Ar jums nebuvo minties sukti į politiką. Juk vyras – Klaipėdos tarybos narys?
– Tarybiniais metais mane buvo išrinkę Statybos tresto profsąjungos pirmininke, o paskui – miesto vykdomojo komiteto deputate. Nuėjau, gavau užduotis, sąžiningai jas atlikau, bet kai liepdavo eiti į tribūną, nedrįsau. Nėjau. Ir atsisakiau tos veiklos.
– Kelis gyvenimo metus praleidote Sibire, Vorkutoje. Kaip ten atsidūrėte?
– Mano tėtis, buvęs Lieplaukės geležinkelio stoties viršininkas. Kai jį amnestavo, į Vorkutą išvažiavo mama. Mes su sesute likome čia. Gyvenome vis pas kitus giminaičius. Kai baigiau septynias klases, mane norėjo įtaisyti į kokį nors technikumą, kad nereikėtų išlaikyti. Bet tą vasarą iš Vorkutos pailsėti į Plungę mama atsiuntė kaimynę. Tai išvažiuodama ji sako man ir seseriai: „Na, kuri važiuosite su manimi?“ Tą karą laimėjau aš ir išvažiavau. Pasimokiau porą metų ten, gerai išmokau rusų kalbą. Bet tėvai nenorėjo, kad baigčiau mokslus Rusijoje ir likčiau. Mane išsiuntė į Lietuvą. O ir patys po poros metų grįžo. Į Panevėžį, nes tėtis – aukštaitis, jis nenorėjo gyventi Žemaitijoje, nors mama – grynakraujė žemaitė.
– Jau daugiau nei dešimtmetį gyvenate savo name netoli Klaipėdos. Kodėl išsikėlėte iš miesto?
– Mes gyvenome puikiame bute Klaipėdos centre. Sakėme, kad niekada iš ten nesikraustysime. Bet ten buvo neįmanoma išeiti į balkoną – triukšmas.
Ir sūnus įkalbėjo pasistatyti namuką už miesto. O kai reikėjo kurtis, man, kaime augusiai, norėjosi, kad aplinkui viskas žydėtų. Rododendrai žydi, alyvos, lanksva. Obelys, slyva, kriaušė, gudobelė, rožės. Visi tam tikru metu su žiedais.
– O iš šiltnamyje užaugintų daržovių pasidarote atsargų žiemai?
– Ne. Nesu didelė šeimininkė, nes visą laiką viską Romo mama darė. Konservuodavo agurkus, pomidorus. Mano sesuo irgi. O aš – ne. Sako atsidaryk internetą, ten pilna receptų. Bet nedarau. Man skanu suvalgyti žalią nesugadintą agurką, pomidorą. Nekaupiame žiemai, jei prireikia, parduotuvėje nusiperku.
– Ar draugaujate su šiuolaikinėmis technologijomis?
– Labai mažai. Naujienas internete paskaitau, bet dažniau pasižiūriu per televiziją. O vyras visą laiką, kai tik yra galimybė, žiūri sporto varžybas. Nė vienų nepraleidžia. Tai man tenka nueiti prie kito televizoriaus.