Nors daugiausiai olimpiečių į Tokijo žaidynes delegavusios federacijos vadovas praėjusį mėnesį priimtą Loterijų įstatymo pakeitimą vertina palankiai, siūlymai atgaivinti Lietuvos olimpinį sporto centrą, manipuliacija sportininkais bei siekimas paskubomis priimti šalies Lietuvos sporto įstatymą jam kelia nerimą dėl šalies sporto ateities.
– Tik ką baigėsi penkerius metus trukęs olimpinis ciklas, tačiau iki kitų žaidynių liko vos pustrečių metų, o iki atrankos pradžios – vos metai. Kaip atrodė praėjęs penkmetis lengvaatlečiams? Ko tikėtis per sekantį ciklą?, – lengvoji.lt paklausė E. Skrabulio.
– Visada besibaigiant metams, šiuo atveju ir olimpiniam ciklui, analizuoji, planuoji ir galvoji apie tai, kas tavęs laukia. Svarbu objektyviai įvertinti ciklo patirtį ir ją naudoti ateities planams įgyvendinti. Teisingai paminėta, kad jau neužilgo vyks Paryžiaus olimpinės žaidynės – vos už 2,5 metų. Mūsų sportininkų laukia labai intensyvūs kiti metai: pasaulio čempionatas Amerikoje, pasaulio uždarų patalpų čempionatas ir labai įdomus Europos čempionatas Miunchene. Jis vyks mūsų klimatinėje zonoje, mūsų laiko zonoje ir, manau, kad mūsų sportininkai būtent ten turėtų pademonstruoti pačius aukščiausius rezultatus.
O per praėjusį olimpinį ciklą visko buvo daug – ir gero, ir ne tik. Nors olimpinėse žaidynėse mūsų komanda buvo pati skaitlingiausia ir galėjo būti dar didesnė, dėl objektyvių priežasčių kaip Covid-19 virusas ar atrankos kriterijų sugriežtinimas mes nepasiekėme to skaičiaus, kurį galėjome pasiekti bei neiškovojome tų vietų, kurioms buvome pasiruošę. Tačiau šiame cikle turėjome labai daug gerų rezultatų: pasaulio ir Europos čempionatus laimėjo Andrius Gudžius, Europos čempione ir prizininke tapo Airinė Palšytė, turime Europos čempionato prizininkę Livetą Jasiūnaitę, olimpinių žaidynių finalininkus, krūvą pasaulinio lygio Lietuvos rekordų, kuriuos pakartoję sportininkai tikrai užimtų vietą ant pjedestalo Europos čempionate ar galėtų kovoti dėl patekimų į finalus ar prizinių vietų olimpinėse žaidynėse.
Pasaulis keičiasi ir ne tik į gerąją pusę: olimpinis ciklas truko penkerius metus, pasaulio čempionatas buvo Dohoje – vietoje, kur tokio renginio negaliu įsivaizduoti. Tai sujaukė pasiruošimo tvarkaraščius, planus, o po tų varžybų neįprastai greitai sekė kitas sezonas ir tai buvo nenormalu. Tai, kad buvo atšauktas ilgai lauktas Europos čempionatas Paryžiuje, nepaskatino sportininkų siekti rezultatų. Ačiū Dievui, šiemet aukščiausio lygio varžybų skaičius buvo skaitlingas. Negalime nepasidžiaugti jaunimo rezultatais, ypatingai dviem Mykolo Aleknos aukso medaliais. Manau, kad po ilgo laiko turėdami dar vieną pasaulio jaunimo čempioną, galime tikėtis dar vieno aukščiausio lygio sportininko artimiausiais metais.
Tai labai džiugina. Per tą sunkų penkerių metų olimpinį ciklą įrodėme, kad galime kovoti finaluose, galime kovoti dėl prizinių vietų, galime nugalėti. Tik turime užtikrinti, kad mūsų sportininkai turėtų maksimaliai gerą infrastruktūrą treniruotėms ir varžyboms, nuolatinę kineziterapeutų ir masažistų priežiūrą, aukštesnį pažangios sporto medicinos lygį ir tvarų, didėjantį federacijos finansavimą. Matome problemą – mažėja kompetentingai dirbančių trenerių skaičius. Jų yra, bet jų yra per mažai – ties šiuo klausimu dirbame. Per ateinantį dešimtmetį turime labai daug ką padaryti, kad mūsų sporto šaka išliktų tokia pat populiari, tokia pat skaitlinga ir sugebėtų džiuginti mūsų sporto visuomenę tradiciškai iškovojamomis aukštomis vietomis.
Kalbant apie kartų kaitą, turime pagrindo teigti, kad absoliuti dauguma tų, kurie buvo Tokijuje, tikrai turėtų sportuoti visą olimpinį ciklą. Turiu optimistiško pagrindo manyti, kad mūsų olimpinė rinktinė Paryžiuje bus skaitlinga, kokybiška, pasipildžiusi talentingais jaunais sportininkais bei 30 proc. didesnė.
– Dėl priimtos Loterijų įstatymo pataisos keisis federacijų finansavimo modelis, didžioji dalis lėšų federacijas pasieks per ministeriją. Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos sporto finansavimą apskritai?
– Labai sudėtingas klausimas, neužtektų kelių valandų, norint išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu. 20 metų vadovauju seniausiai sporto federacijai šalyje ir turiu teisę atvirai pasakyti savo nuomonę. Dar prieš Tokijo olimpines žaidynės kai kurie sporto funkcionieriai mūsų šalies geriausius sportininkus, visą olimpinę komandą vadino „katastrofa“. Kad ir kokio dydžio bebūtų mūsų olimpinė rinktinė, tai buvo patys geriausi Lietuvos sportininkai.
Taip apie juos kalbėti yra sveiku protu nesuvokiama, o po olimpinių žaidynių su jais bičiuliuotis ir demonstruoti perdėtą rūpestį, tikėjimą jais yra daugiau nei veidmainiavimas. Tie, kas šaukė, kad Lietuvos sportas yra dugne, yra didžiausi demagogai ir veidmainiai. Sportas yra įvairiapusis, bet sakyti, kad nedirbama, nesiekiama rezultatų arba jie daromi neorganizuotai, yra netiesa. Jei tu nedirbsi, rezultatų nebus niekada, bet jei ir gerai dirbsi, stengsiesi, nėra garantijos, jog tų pergalių bus – sporte daug ką lemia sėkmė. Tikrai, Lietuvos sporto sistemoje yra taisytinų dalykų. Gauja žmonių keletą dešimtmečių dirba ne sportui, o tarnauja labai pelningam monopoliškam loterijų verslui. Jie turėjo neribotą įtaką skirstymui visų lėšų, skirtų Lietuvos sporto finansavimui.
Tai ir aukšto sporto meistriškumo programoms įgyvendinti skirtos lėšos, anksčiau skirstytos per tarpininką Lietuvos olimpinį sporto centrą (LOSC). Tai ir valstybinės Sporto rėmimo fondo lėšos, nuolat didėjusios per pastarąjį olimpinį ciklą, tai realiai ir Valstybės lėšos skirtos pačiam LTOK. Per visą turinį jie absoliučiai užvaldė valstybiniam sportui skirtas lėšas. Tai neigiama tuo aspektu, kad jei tu esi lojalus, tylus, palankus tam tikrai nuomonei, tai organizacijai įtaka skiriant lėšas bus teigiama. Veidrodis buvo iškreiptas, atrodė, kad šalyje yra viena vienintelė organizacija – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kurio vienintelio nuomonė yra svarbi ir neginčijama visais sporto klausimais.
Visame moderniame pasaulyje federacijos yra atsakingos už aukštą sportinį meistriškumą ir jo rezultatus. Ilgalaikėje perspektyvoje, jei federacija taptų lėšų, skirtų sportui valdytoja, ji galėtų turėti savo strategiją, planuoti ir spręsti daugelį labai svarbių užduočių, o to ilgą laiką Lietuvoje nebuvo. Federacijos buvo nustumtos į šalį ir jei federacija turi kitą nuomonę, ji tampa niekinama, šmeižiama, pasitelkiant žiniasklaidą ir kai kuriuos sportininkus, trenerius, medicinos darbuotojus, kurie dažnai nesupranta, kas dedasi Lietuvos sporte. Man per 20 metų teko daug bendrauti su geriausiais sportininkais ir ne tik mūsų sporto šakos. Labai džiugu, kad daugelis atletų, dirbdami labai sunkų sportininkų darbą, yra tikrai šviesios asmenybės, išsilavinę žmonės. Daugelis iš jų baigę sportinę karjerą tikrai ras vietą gyvenime, nors gražiausius savo metus skiria sportinei karjerai.
Labai gaila, kad pastaruoju metu intensyvėja manipuliacija sportininkais. Tai šventvagiška, tai negarbinga, nes jiems pateikiama ne visa, dažnai iškreipta informacija. Jie tiesiog nesuvokia, kad tai, kas jiems sakoma, dažnai gali būti netiesa. Po kiek laiko jie supras, kad tai, kas buvo teigiama tų suinteresuotų grupių žmonių, buvo melas. Matydami, kad vis labiau iš rankų slysta moderniai ir pažangiai dirbančios federacijos, bandoma įtaką valstybės sporto finansams susigrąžinti per sportininkus. Sportininkai mūsų bendruomenėje yra mylimi, tarsi tai, ką jie pasako, visada yra tiesa, o federacijos visada blogos. Tokia manipuliacija per pastarąjį pusmetį labai suaktyvėjusi, nors tokį būsimą tragikomedijos scenarijų įžvelgėme dar vasaros pradžioje. Sportininkai turi teisę išreikšti savo nuomonę ir tai sveikintina, bet reikia mokėti kruopščiai atsirinkti, kas tiesa, o kas melas ir kas dirba sportui, o kas iš sporto gyvena.
– Ką jūsų nuomone būtina padaryti, kad šalies sporto finansavimo modelis pasikeistų į gerą?
– Galbūt geriausia kas iki šiol nutiko – 2018 metais įvykusi reforma. Tada pirmą kartą šalies sporto federacijos pagal aiškius kriterijus, skaidriai pradėjo gauti lėšas aukšto sporto meistriškumo programoms įgyvendinti. Lietuvos olimpinis sporto centras buvo reformuotas, jam paliekant tam tikras funkcijas – valdyti sporto infrastruktūrą ir parduoti paslaugas. Buvo pašalinta jo funkcija kaip tarpininko tarp federacijos ir aukšto sporto meistriškumo. Tai kažkam labai nepatiko. Blogai, kad nebuvo pratęstos sporto medicinos centro funkcijos, nors olimpiniam komitetui tą buvo siūloma padaryti, bet jis kategoriškai atsisakė.
Blogai, kad buvo atkeršyta tiems, kurie darė šią reformą ir buvo panaikintas Kūno kultūros ir sporto departamentas. Tie, kas supranta sportą, matė, jog departamento prie Vyriausybės panaikinimas neatneš nieko gero. Tai buvusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo rezultatas ir, sakyčiau, klaida. Tačiau būtina rasti modelį kaip gyventi toliau ir gyventi gerai. Vyriausybės teikimu Seimas pakeitė sporto finansavimo įstatymą ir nuo liepos mėnesio aukšto sportinio meistriškumo lėšos, kurias skiria valstybė per surenkamus mokesčius iš loterijų, turėtų keliauti panašiu principu per Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją aukšto sportinio meistriškumo finansavimui. Svarbus dalykas tas, kad prie ministerijos būtų sukurta institucija, kuri bendradarbiaudama su sporto federacijomis, galėtų skaidriai, kokybiškai įgyvendinti šalies sporto politikos užduotis.
Šiuo metu matau didelį pavojų, nes tie, kurie prarado absoliučią įtaką šalies sporto finansų skirstymui, deda visas pastangas, kad ją susigrąžintų. Vienas iš jų – mistinis siūlymas atgaivinti olimpinį sporto centrą. Jie per ilgą ir ramų laiką suprato, kad jei federacijos turi daugiau finansų, jos yra tvaresnės, gali racionaliai planuoti savo veiklą ir ilgalaikėje perspektyvoje tampa mažiau priklausomos nuo tam tikros įtakos, nuo papirkinėjimų. Jai neprivalu kelti ranką rinkiminėje konferencijoje, pritariant gal ir neteisingiems sprendimams, kad gautų papildomą finansavimą. Jie tampa savarankiškesni, o to labiausiai nenori seniai Lietuvos sportą griaunantys žmonės, apsimetantys sporto gelbėtojais. Yra aiški užduotis: turime pasiruošti už 7 mėnesių įvyksiantiems pokyčiams, turime pakankamai laiko.
Tačiau kurstoma destrukcija tam, kad tai neįvyktų. Kad neatsirastų institucija prie ministerijos su kompetentingais, pilietiškais valstybės tarnautojais, kurie įgyvendintų šalies sporto politiką. Norima grįžti prie Baltarusijos modelio, norima sugrąžinti Lietuvos olimpinį sporto centrą, kas realiai tiems, kas supranta šalies sporto sistemą, skubiai ir kokybiškai padaryti yra neįmanoma. Teoriškai tai įmanoma, bet daug vėliau, o per artimiausią pusmetį tai neveiks. Privalome užtikrinti, kad sistema veiktų iš karto.
Teikiame siūlymus Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, teikiame pasiūlymus jaunimo ir sporto reikalų komisijai, kitoms federacijoms. Esame atviri pasiūlymams ir tokių federacijų kaip mūsų yra geras tuzinas. Džiaugiamės, kad esame girdimi. Mes nepriimame sprendimų, mes ne vien kritikuojame, mes siūlome. Matome aiškų kelią – Lietuvos sporto sistema turi būti skaidri, turi būti didėjantis finansavimas ir vieną kartą visiems laikams turi būti nutraukta kenkėjiška įtaka gaujos žmonių, kurie kelis dešimtmečius tarnauja ne Lietuvos sportui, bet gyvena iš sporto ir atstovauja loterijų interesus.
Taip pat labai svarbu, kad Lietuvos sporto įstatymas, ties kurio naująja redakcija dabar intensyviai diskutuojama visuose lygmenyse, būtų priimtas maksimaliai tobulas, o ne taip, kaip norima priimti skubos tvarka, dar šiais metais, o po to taisyti. Tai žalinga praktika. Manome, kad jį priimti pavasario sesijoje būtų optimalus laikas, o sporto įstatymas būtų maksimaliai išdiskutuotas ir atitinkantis mūsų sporto sistemos lūkesčius ir galimybes. Aš tikrai žinau ir tikiu, kad visus iškilusius klausimus esant gerai valiai ir susitelkimui galima išspręsti laiku ir kokybiškai. Aš tikiu, kad Lietuvos sportas pagaliau turi teisę būti laisvas, modernus ir kokybiškas bei džiuginti šalies bendruomenę gražiomis pergalėmis svarbiausiuose Europos ir pasaulio sporto forumuose. Talentų mes turime labai daug.