Smigo it nuo skardžio
Mindaugas Mizgaitis, Mindaugas Ežerskis, Valdemaras Venckaitis ir Aleksandras Kazakevičius išgarsino Lietuvos vardą graikų-romėnų imtynių pasaulyje.
Tuo pačiu ši kompanija savo įpėdiniams užkrovė tokią naštą, nuo kurios kol kas linksta keliai.
Praėjusiame dešimtmetyje imtynės Lietuvoje su trenksmu įsiveržė tarp didžiausią grąžą duodančių sporto šakų, mat rinktinė iš svarbiausių varžybų retai parvykdavo be laimikio.
Per Pekino žaidynių ciklą (2004-2008 metai) lietuviai pasaulio ir Europos pirmenybėse bei olimpiadoje surinko šešis medalius. Londono olimpinis ciklas atnešė penkis apdovanojimus. O Rio de Žaneiro – vos vieną.
Pastarąjį 2014 metų pasaulio čempionate iškovojo Edgaras Venckaitis, pelnęs bronzą. V. Venckaičio jaunesnysis brolis pernai buvo ir vienintelis lietuvis ant Rio de Žaneiro olimpinio kilimo, bet pralaimėjo jau pirmą kovą.
Po dvejų iš eilės medalius Lietuvos imtynėms atnešusių žaidynių tai buvo nemalonus žingsnis atgal.
Bet dar didesniu nusivylimu startavo ciklas, kurį 2020 metais vainikuos Tokijo olimpiada.
Praėjusį savaitgalį Novi Sade (Serbija) vykusiame Senojo žemyno čempionate lietuviai buvo statistai ir pralaimėjo 8 iš 9 dvikovų. Tik sunkiasvoris Mantas Knystautas kiek užglaistė akį rėžiantį rezultatą, pirmoje savo akistatoje įveikęs dusyk Europos pirmenybių prizininką iš Baltarusijos Josibą Čiugošvilį.
Greitų išeičių nesimato
Į Serbiją keliavo visiškai atsinaujinusi Lietuvos komanda, kurios sudėtyje nebuvo nė vieno pagrindinėse suaugusiųjų varžybose pasižymėjusio atleto.
M. Ežerskis jau keletą metų eina graikų-romėnų imtynių rinktinės vyriausiojo trenerio pareigas, į trenerių korpusą taip pat perėjo A. Kazakevičius, V. Venckaitis, Laimutis Adomaitis, karjerą baigė M. Mizgaitis.
Novi Sade nebuvo ir E. Venckaičio. Pasak Lietuvos imtynių federacijos (LIF) prezidento Giedriaus Dambrausko, 31-erių tauragiškis dar nėra tvirtai nutaręs, ką veiks ateityje.
„Jam reikia priimti sprendimą – ar sportuoti iki kitos olimpiados, ar tapti treneriu, ar užsiimti kita veikla. Manau, per metus Edgaras mintyse sudėlios visus „už“ ir „prieš“. Ir dabar jis treniruojasi, tik turėjo sveikatos problemų, dėl kurių negalėjo sportuoti visa jėga“, – DELFI sakė G. Dambrauskas.
Kas stojo į pasitraukusių lyderių vietas?
Daugiausiai vilčių siejama su 24-erių buvusiu pasaulio jaunimo čempionu Viliumi Laurinaičiu (svorio kategorija iki 98 kg), 22-ejų pasaulio ir triskart Europos jaunimo vicečempionu M. Knystautu (iki 130 kg), 20-mečiu buvusiu žemyno jaunimo pirmenybių prizininku Kristupu Šleiva (iki 66 kg).
„Nesakyčiau, kad esame duobėje. Medžiagos yra, ciklo pabaigoje du ar tris realius olimpinius kandidatus turėsime. Darbas tikrai vyksta, reikia tik kantrybės – po metų ar dvejų įsivažiuosime“, – prasklaidyti pesimizmo debesis bandė G. Dambrauskas.
Vis dėlto ir jis pripažįsta, kad jaunimo varžybose užsirekomendavę Lietuvos imtynininkai dar nėra pajėgūs pateikti greitų išeičių iš dabartinės aklavietės.
„V. Laurinaičiui sunkiai sekasi pereiti į suaugusiųjų sportą. M. Knystauto galimybės atrodo didžiausios, bet sunkiasvoriai savo piką pasiekia sulaukę 28-30 metų.
K. Šleiva – unikalus imtynininkas, originalas. Išėjęs ant kilimo jis „džiazuoja“ – surenka daug taškų, bet ir varžovui leidžia nemažai jų pelnyti. Bėda ta, kad jis šiame olimpiniame cikle veikiausiai turės pereiti į didesnio svorio kategoriją. O tai nėra lengva, ypač kai skirtumas – dešimt kilogramų“, – sportininkų perspektyvas analizavo LIF vadovas.
Trūksta baltarusio rankos?
Anot G. Dambrausko, lietuvių rezultatų kartelę žemyn leidžia tiek skaudi kartų kaita, tiek auganti konkurencija.
Tai esą susiję ne vien su Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) padiktuota svorio kategorijų „migracija“ iš vyrų į moterų imtynių varžybas.
„Niekas nebedaro eksperimentų Europos čempionatuose, nes starto mokesčiai – smarkiai išaugę, be tūkstančio eurų sportininko į varžybas nenuveši. Todėl visi siunčia tik pačius stipriausius. Jei anksčiau vienoje svorio kategorijoje varžydavosi iki 30 imtynininkų, dabar jų – perpus mažiau. Atsitiktinių praeivių, kuriuos galima lengvai nugalėti, nebėra, todėl ir kiekvienos pergalės svoris didesnis“, – aiškino LIF prezidentas.
Tuo metu imtynių veteranas Rimantas Bagdonas mato ir vidinių priežasčių, dėl kurių lietuviai pastaraisiais metais apleido savo pozicijas tarptautinėje arenoje.
„Panikuoti nereikia, naujos žvaigždės turėtų iškilti po poros metų. Tačiau treneriams taip pat yra apie ką pagalvoti. Jei jų auklėtiniai nuolat patirs nesėkmes, tai taps lyg liga. Kad tik tie pralaimėjimai nevirstų tendencija. Aišku, gali mąstyti, kad sportininkai jauni, dar pasitreniruos, dar parodys, ką moka. Bet rodyti geriausia iš karto“, – DELFI sakė vienintelis lietuvis, 1965 metais tapęs pasaulio imtynių čempionu.
Nepriklausomos Lietuvos imtynių aukso amžius prasidėjo, kuomet tuometis LIF prezidentas Andrejus Gribojedovas 2000 metais įkalbėjo savo buvusį trenerį Grigorijų Kozovskį iš Baltarusijos persikelti į Vilnių.
R. Bagdono nuomone, triko į trenerių kostiumus pastaraisiais metais išmainę imtynininkai dar atsilieka nuo buvusio savo mokytojo.
„G. Kozovskis turėjo didelį praktikos bagažą. Kai jis dirbo Lietuvoje, imtynės išgyveno pakilimą. Dabartiniams rinktinės treneriams iki jo truputį trūksta. Jeigu reikėtų tiksliai įvertinti, M. Ežerskiui aš dabar duočiau 7-8, Ruslanui Vartanovui – 6-7 balus iš dešimties. Kaip ir sportininkai, treneriai turi subręsti, daug mokytis, kol pasieks viršūnę“, – samprotavo buvęs imtynininkas.
Neketina jis ir teisinti tautiečių besikeičiančiomis imtynių taisyklėmis – esą permainos kaip tik palankios lietuviams.
„Sąlygos pagerėjo, bet mes prie jų turbūt neprisitaikome“, – manė R. Bagdonas.
Atsiliepė kišenei
Žemyn čiuožiantys imtynininkų rezultatai svarbiausiose varžybose atsiliepė jų piniginės svoriui – imtynės šiemet iškrito iš dosniausiai valstybės finansuojamų sporto šakų dešimtuko.
Be to, LIF neteko ir kasmetinės Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) premijos, atitenkančios olimpinius prizininkus parengusioms federacijoms.
Pasak G. Dambrausko, tai privertė susiveržti diržus.
„Ką darysi, prisitaikėme. Kitą kartą galbūt nenuvažiuojame į Prancūziją, o treniruojamės arčiau, pavyzdžiui, Lenkijoje“, – kalbėjo imtynių, kurių plėtrai šiemet iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo (KKSRF) skirta 88 tūkst. eurų, „galva“.
Taupymo būdu jis vadina ir tarptautinę treniruočių stovyklą, kurią birželį ketinama surengti Lietuvoje. Pastarojoje turėtų sportuoti per šimtas imtynininkų, kurių dauguma dalyvaus Panevėžyje pirmą kartą vyksiančiose Šiaurės šalių pirmenybėse.
„Treniruodamiesi namuose patys sumažinsime kelionių išlaidas, ir kitos rinktinės savo pinigus išleis Lietuvoje“, – artėjančia stovykla džiaugėsi G. Dambrauskas.
O artimiausiu rimtu lakmuso popierėliu, padėsiančiu nustatyti Lietuvos imtynininkų parengtį, bus pasaulio čempionatas, rugpjūčio 21-27 d. vyksiantis Paryžiuje (Prancūzija).