Finalinis žaidynių graikų-romėnų imtynių turnyras vyko Klaipėdoje. Sportininkai kovojo ne tik dėl medalių individuolioje įskaitoje, bet ir dėl pergalės tarp komandų.
Į finalinį žaidynių etapą pateko stipriausi atletai – viso 242 dalyviai iš 25 komandų. Nedalyvavo Ignalinos ir Trakų rajonų bei antros Šiaulių ir Panevėžio miesto komandos.
Po varžybų sekretoriatui teko ilgai ir kruopščiai skaičiuoti iškovotus taškus. „Tiksliai pasakyta – viščiukai skaičiuojami rudenį. Tas pats ir su žaidynių rezultatais. Dabar jau žinau skaičius ir galiu apibendrinti imtynių raidą per šiuos metus jaunučių amžiaus grupėje“, – kalbėjo šalies jaunučių rinktinės treneris Vladimiras Audickas.
Tuo pačiu treneris sutiko atsakyti į kelis portalo www.imtynes.lt klausimus.
- Treneri, pavasarį vyko šalies jaunučių pirmenybės. Kaip sekėsi savo pajėgumą žaidynėse įrodyti pavasarinių pirmenybių nugalėtojams?
- Lyginti šalies pirmenybes ir žaidynes yra pakankamai keblu, nes tai skirtingo kalibro renginiai. Žaidynėse yra patrauklios tuo, kad jose noriai dalyvauja dziudo ir laisvųjų imtynių atstovai. Tai reiškia, kad labai padidėja konkurencija.
Šiemet „laisvūnai“ žaidynėse iškovojo net tris aukso medalius! Dziudo atstovai išplėšė vieną bronzos medalį. Na, o apginti pavasarinius nuopelnus pavyko septyniems sportininkams: Artūrui Škeliovui (32 kg; Klaipėda-1, tr. Artūras Ševelkovas), Domui Krikščiūnui (42 kg, Anykščių r., tr. Algirdas Pupkis), Justui Liaugminui (47 kg, Kaunas-1, tr. Saulius Liaugminas), Donatui Gudmonui (59 kg, Joniškio r., tr. Rytis Keršys), Airidui Danusevičiui (Šiauliai-Vilnius-1, tr. Olegas Antoščenkovas, Aivaras Žibutis), Simonui Vrublevskiui (73 kg, Šiaulių r., tr. Valdas Jasotis) ir Valentui Rudžiui (85 kg, Klaipėda -1-Vilnius-1, tr. Olegas Antoščenkovas, Artūras Ševelkovas).
- Net septyni atletai iš vienuolikos svorio kategorijų liko nenustumti nuo sosto. Ar tai lemia jų daug didesnis meistriškumas, ar konkurencijos stoka?
- Visų pirma, šias varžybas skiria tik penki mėnesiai Toks laikotarpis yra per mažas, kad stipriai pasikeistų jėgų santykis. Tai rodo, kad Lietuvos jaunučių čempionais tampama neatsitiktinai. Bet viskas gali netrukus pasikeisti, kadangi jaunučiai po Naujų metų pereis į kadetų amžiaus grupę. Ten vėl reikės viską įrodinėti iš naujo.
- Varžybose nepamatėme sportininkų iš kelių imtynių centrų. Ar teko domėtis, kodėl jie neatvyko? Nejaugi jiems nerūpi taip visų medžiojami taškai?
- Federacija norėjo plėtoti imtynių sportą Ignalinoje, tačiau treneriui Arvydui Šiaučiūnui nepavyko įsitvirtinti regione. Matyt, Ignalinos savivaldybės valdžiai imtynės, skirtingai nei žiemos sporto šakos, nebuvo prioritetinė sporto šaka, nors pernai žaidynėse imtynininkai Ignalinai iškovojo virš 150 taškų.
Šiemet Ignalinos rajono komanda surinko 1952 taškus ir liko trečioje pozicijoje. Realiai Ignalinos imtynininkai pridėtų, kaip minėjau, minimum 150 taškų. Tai leistų aplenkti visaginiečius (2081 taškais) ir pakilti į pirmą vietą. Mano nuomone, tai rodo sporto valdžios regione netoliaregiškumą. Tiesa, buvęs ignalinietis Povilas Danilevičius žaidynėse iškovojo sidabrą, tačiau šiuo metu jis, išlaikomas tėvų lėšomis, treniruojasi Vilniuje. Beje, Povilas savo gimtajam rajonui paralelinėje įskaitoje iškovojo 35 taškus. Tokie neapsisprendę rajonai patirties gali semtis ir iš gerų pavyzdžių – Kelmė ir Joniškis investavo į imtynes, o dabar džiaugiasi rezultatais. Minėtų rajonų atletai kasmet padovanoja virš 600 taškų.
Panaši situacija su Trakų rajonu. Pridėkime tuos 150-200 taškų ir rajonas aplenktų Kretingos ir Ukmergės rajonus bei iš 10 vietos šokteltų į aštuntą.
Žaidynių modelis toks, kad sumuojami iškovoti per visas sporto šakas sportininkų taškai. Tokiu būdu preliminariai paaiškėja kiekvienos sporto šakos padėtis rajono ar mieste ir, apskritai, viso sporto padėtis regionuose.
- Ar ateityje imtynininkams verta dalyvauti žaidynių programoje. Gal pakaktų šalies pirmenybių ir kitų federacijos kalendoriuje numatytų varžybų?
- Šios varžybos svarbios visiems – ir patiems sportininkams, ir savivaldybių sporto padaliniams. Vis dėlto į finalą patekę jaunieji atletai praeina nelengvą kvalifikacinį filtrą. Žaidynėse sukurta šventinė aplinka. Prizininkai ir nugalėtojai apdovanojami gražiais medaliais. Kai kurie miestai suranda lėšų ir papuošia atletus – parūpina sportininkams imtynių batelius, triko, treniruočių kostiumus.
Žaidynių kartelę kelia kvalifikacinės kategorijos suteikimas sportininkams. Žaidynėse praktiškai visi patekę į finalinę dalį gauna kvalifikacinę kategoriją, kai tuo tarpu Lietuvos čempionatuose tokios galimybės apribotos dėl mažesnio dalyvių skaičiaus.
Be to, žaidynės - tai papildomi startai sportininkams. Visus ūkinius ir finansinius klausimus sprendžia savivaldybės, todėl treneriai nesuka galvos dėl autobusų bei bazių nuomos, apdovanojimų paruošimo, dalyvių apgyvendinimo. Galima sakyti, kad per žaidynes mes reikalingi savivaldybėms. O kai važiuojame į Lietuvos čempionatus, tai viskas atvirkščiai – mums reikalingos savivaldybės. Po sėkmingų startų žaidynėse treneriai drąsiau varsto rajonų vadovų kabinetus, jie tampa labiau matomi, todėl, visai logiška, žymiai lengviau vyksta derybos dėl finansavimo.
- Jūs analizuojat žaidynių rezultatus. Kokias tendencijas Jums rodo sausa statistika?
- Aš remiuosi pavyzdžiais, faktais. O faktai tokie – Tauragės rajono Sporto mokyklos direktorius nesudaro sąlygų dirbti treneriui Jonui Sabučiui. Jiems visiškai vienodai rodo, kad Tauragės specialistas paruošė net tris olimpinių žaidynių dalyvius! Rezultato ilgai laukti neteko. Nei vienas tauragiškis neprasimušė į finalinį žaidynių etapą. Tauragės atstovai krito zoniniame turnyre ir rajonas vos įšoko į dešimtuką.
- Ar žaidynių rezultatai atspindi trenerių darbo kokybę?
- Dėl taškų skaičiavimo specifikos negalima teigti, kad rezultatai atspindi trenerių darbo kokybės. Žaidynių nuostatai „stumia“ masiškumą. O koks gali būti masiškumas sunkiausiame ar mažiausiame svoriuose? Jų laimėtos pirmos vietos yra nuvertintos. Tarkim, svorio iki 32 kilogramų nugalėtojas pelnė 20 taškų, kai svoryje iki 66 kilogramų 21 pozicijoje likęs atletas komandai iškovojo 20,5 taško. Išvada: žaidynės propaguoja masiškumą, o rezultatai keliauja į antrą planą. Geriau pasirodžiusių komandų treneriai visus metus gali ilsėtis ir nesirūpinti aukšto sportinio meistriškumo imtynininkų ugdymu. Tai leidžia žaidynėse iškovoti taškai. Žinoma, dėl tokio požiūrio nukenčia įvairių amžiaus grupių šalies pirmenybės.
- Kiekvienos varžybos vykdomos norint įgyvendinti kažkokius siekius. Savaime suprantama, kad be sporto šakos populiarinimo ir glaudesnių darbinių santykių tarp klubų ar atletų, palaikymo, pagrindinis organizatorių tikslas yra išsiaiškinti pajėgiausius sportininkus. Ar galima teigti, kad žaidynės atspindėjo objektyvų komandų ir atletų pajėgumą?
- Šių metų žaidynių minusas tas, kad po vasaros atostogų rugsėjo mėnesį atletai dar nėra pasiekę optimalią sportinę formą. Į atranką zonose jauni sportininkai vyko geriausiu atveju po penkių treniruočių – treneriai vos spėjo suformuoti rinktines ir šiek tiek paruošti jas startui. Vasaros sporto stovyklose sportuoja tik vienetai – šalies rinktinių nariai arba sportininkai išlaikomi rėmėjų. Be to, vyksta tarifikacijos sporto mokymo įstaigose, o tai irgi atitraukia specialistus nuo komandos paruošimo. Mano galva, tai yra didžiulis trūkumas. Na, bet visiems tenka dirbti vienodomis sąlygomis.