Lietuviškos kiokušin karatė mokyklos absolventai yra užkariavę beveik visas viršūnes, bet viena, stūksanti kovos menų tėvynėje, tebedirgina jų fantaziją.
2007-ais Donatas Imbras, o po ketverių metų ir Margarita Čiuplytė Tokijuje nužygiavo visą kelią iki pasaulio čempionato finalo, bet suklupo likus paskutiniam žingsniui.
Kas ketverius metus Japonijos sostinėje vykstantis turnyras laikomas svarbiausiu kiokušin karatė padangėje, kadangi čempionu jame tampa tik vienas vyras ir viena moteris – keli šimtai stipriausių planetoje kovotojų grumiasi nesuskirstyti į svorio kategorijas.
O išsivežti pagrindinį trofėjų iš Japonijos atvykėliams – dar sunkesnė užduotis, nes šeimininkus čia neretai palaiko ne tik publika, bet ir teisėjai.
Bet ketvirtadienį į Tekančios saulės kraštą iškeliavusi Lietuvos delegacija pagrįstai gali turėti tokių ambicijų, mat nei kiekybe, nei kokybe smarkiai nenusileidžia Japonijos rinktinei.
Pasaulio čempionate pasirodys 17 sportininkų iš Lietuvos – daugiau nei kada nors anksčiau. Tik keturi jų jau yra bandę jėgas Tokijuje, bet ir daugelio kitų nei patirties, nei titulų prasme naujokais nepavadinsi.
Vienas tokių – Europos čempionas svorio kategorijoje iki 90 kg - V. Gudauskas.
22-ejų vilnietis kartu su į didįjį sportą po pertraukos grįžusiu sunkiasvoriu Luku Kubiliumi, gyva kiokušin karatė legenda iš Bulgarijos Valerijumi Dimitrovu, rusu Nazaru Nasirovu, lenku Maciejumi Mazuru, japonais Daiki Kato, Kembu Iriki ir Yuji Shimamoto traukiant pirmenybių burtus sudarė favoritų grupę.
O ruoštis svarbiausiam ketverių metų startui lietuviai pradėjo gerokai anksčiau nei paaiškėjo čempionato kovų tinklelis.
Birželį visa rinktinė dešimt dienų treniravosi kalnų slidininkų rojumi laikomame Šamoni (Prancūzija), kur 1924 metais vyko pirmos žiemos olimpinės žaidynės.
Monblano papėdėje lietuviai sėmėsi tvirtybės, kurios prireiks stojus akis į akį su varžovu Japonijoje.
„Kiekvieną dieną treniravomės lauke, rytais bėgdavome į įkalnę, žygiuodavome į kalnus. Pakilus labai aukštai nebesportuodavome, bet matydavau, kaip tai daro kiti: pilnomis kišenėmis visokių tablečių, piliulių, vitaminų.
O man nieko gyvenime nebuvo sunkiau, nei užlipti laiptais 3,5 km aukštyje. Kai reikės, prisiminsiu Šamoni, prisiminsiu visą tą juodą darbą“, – įsitikinęs V. Gudauskas.
Rinktinė taip pat stovyklavo Palangoje ir Druskininkuose, o paskutinis pasirengimo etapas laukia jau nuvykus į Japoniją, kur kiokušin karatė meistrai treniruosis dar savaitę.
Tuo tarpu čempionatas truks vos dvi dienas (spalio 31 – lapkričio 1 d.), per kurias būsimiems finalininkams reikės atlaikyti net aštuonias kovas (moterų varžybose – šešias).
Dar niekuomet su Japonijos karatė atstovais nesusidūręs V. Gudauskas jau išanalizavo, kokiu keliu jam reikėtų žygiuoti iki pusfinalio.
Lietuvis turnyrą pradės nuo antro rato, kuriame susitiks JAV sportininku Michaelu Martinezu arba prancūzu Thierry Nebleza, vėliau veikiausiai lauktų 119 kg sveriantis rusas Jevgenijus Andriuška.
„Gali būti visokių siurprizų, bet favoritus esu išskyręs visame tinklelyje: apačioje, viršuje, abiejuose šonuose. Išnagrinėjau, kas manęs paties gali laukti tiek antrame, tiek trečiame, tiek ketvirtame ir penktame etapuose. Maždaug įsivaizduoju, kokie varžovai sektų ir dar toliau, bet nesakau, kad nukeliausiu visą kelią“, – kalbėjo V. Gudauskas.
– Koks rezultatas jums būtų geras turint galvoje tai, kad čempionate dalyvaus gerokai sunkesnių konkurentų? – DELFI paklausė kovotojo
– Aš irgi sunkiasvoris, tik nestandartinio sudėjimo. O realiai, tik aplinkiniams atrodau nestandartiškai lieknas. Iš tiesų, už Andrių Draugelį esu lengvesnis tik mažiau nei 10 kilogramų – dabar sveriu 87-88 kg. Šiaip ar taip, mano pranašumai yra greitis, sprogstamoji jėga, judėjimas. Priešininkų Japonijoje bus įvairių – ir sunkesnių, ir lengvesnių, o aš tarp jų esu per vidurį. Ir tai – labai gerai. Nesu pernelyg lėtas, nutukęs ar neištvermingas, kad nesugaudyčiau lengvasvorio varžovo, lygiai taip pat nesu per mažas, kad neišlaikyčiau stovėsenos prieš stambų kovotoją.
Istorija rodo, kad čempionais tampa toli gražu ne patys sunkiausi dalyviai. Pavyzdžiui, prieš ketverius metus pirmenybes laimėjo japonas (Norichika Tsukamoto – DELFI), sveriantis lygiai tiek, kiek aš.
– Esate priskirtas čempionato favoritų grupei. Gal ir Japonijoje paplito nokautų, kuriais praėjusį balandį prasiskynėte kelią link pirmo Europos čempiono titulo, vaizdo įrašai?
– Aš manau, kad japonai mane išnagrinėjo kiaurai, išilgai ir skersai. Tikrai žymiai nuodugniau nei aš juos. Ir pačiame Europos čempionate mačiau, kaip kovas stebėję japonai ėjo prie mano trenerio, klausinėjo. Pats dar nesu su šios šalies atstovais susidūręs, bet neabejoju, kad man jie bus labai nepalankūs. Todėl, kad kovoja taip pat, kaip aš: daug juda, „sproginėja“, muša. Japonai – universalūs, o man universalumas yra pati didžiausia vertybė, kurios siekiu visą gyvenimą.
– Ar galima jus lyginti su pasaulio čempionu Orestu Procu, 2013 metų pirmenybėse Vilniuje paeiliui įveikusiu keturis varžovus iš Japonijos?
– Jis – didžiausias mano autoritetas šioje sporto šakoje. Noriu į jį lygiuotis, todėl iš jo bei dar kelių kovotojų ir mokausi visko. Bet nepamirškime, kad tai buvo čempionatas su svorio kategorijomis. Ir visi keturi japonai buvo lengvesni už Orestą. Todėl man pakartoti kažką panašaus bus dar sudėtingiau.
Lietuvos kiokušin karatė rinktinės sudėtis
Vyrai: Andrius Draugelis, Valdemaras Gudauskas, Lukas Kubilius, Eventas Gužauskas, Vytautas Cėpla, Edgardas Sečinskis, Antanas Klibavičius, Justinas Kvietka, Juras Sokolovas, Kęstutis Radvila.
Moterys: Inga Mikštaitė, Gabija Gudeliauskaitė, Rita Pivoriūnaitė, Nora Vaznelytė, Rūta Brazdžionytė, Diana Mačiūtė, Diana Balsytė.